aA
Rašytojas Mindaugas Jonas Urbonas iš Klaipėdos šiemet išleido trečiąją knygą „Žudant Dzeusą“, kuri pasakoja apie amžiną, kartų skirtumais grįstą tėvų ir vaikų nesantaiką. Taip pat knygoje perteiktos ekologijos problemos, ateities kariniai konfliktai dėl priėjimo prie Arkties vandenyno. Apie tai, kas įkvėpė parašyti šį kūrinį, kalbuosi su pačiu romano autoriumi.
Mindaugas Jonas Urbonas
Mindaugas Jonas Urbonas
© Asmeninio albumo nuotr.

Mindaugai Jonai, tavo knyga išėjo iškart po karantino. Ką tau asmeniškai reiškė šios knygos pasirodymas šio įvykio kontekste?

Labai daug! Išėjo „Žudant Dzeusą“ ir žmonės netrukus galėjo grįžti į įprastinį gyvenimo ritmą, vėl atsidarė barai, naktiniai klubai, teatrai, koncertai, nebereikėjo dėvėti kaukių. Užplūdo toks laisvės pojūtis! Tuo metu žmonės vėl galėjo išvažiuoti į gamtą, be baimės lankyti artimuosius, grįžti į darbą arba eiti atostogauti. Kitą vertus knygų rinkos pasaulyje šis laikotarpis, mano supratimu, nebuvo aukso amžius, kadangi žmonės užuot skaitę, manau, ieškojo dinamiškesnės veiklos, nes buvo užsisėdėję namuose. Galų gale galėjo įvairiuose renginiuose susitikti su knygų autoriais, pagulėti Lukiškių aikštėje ant smėlio, išvažiuoti kur nors į užsienį.

Man atrodo, kad su knygos pasirodymu pasibaigė viena epocha ir prasidėjo kita. Tiesa, ji ilgai nesitęsė, mes vėl pamažu grįžtame į izoliuotą pasaulį, tad manau, kad nesuskaitytos knygos mūsų dar tik laukia. Asmeniškai pasinaudojau šią vasarą sugrąžinta laisve judėti, todėl keliavau, tyrinėjau save ir pasaulį, tad ir pats skaičiau mažiau nei įprastai. Dabarties tikrovėje tampa aišku, kad knyga yra amžina ir ištikima, ji tavęs lauks žiemą ir vasarą, o štai galimybė saugiai ir nevaržomai keliauti po kaimynines šalis, manau, gali artimiausiu metu ir nebepasitaikyti.

Romano „Žudant Dzeusą“ pagrindinis veikėjas Martinas taip pat jaučiasi izoliuotas, visų pirma – moraliniu įsipareigojimu palaidoti motiną, o antra – karinis režimas draudžia išvažiuoti iš miesto. Ar tau rūpėjo sukurti paklusnų, bejėgį veikėją, kad įrodytum realybėje veikiančius absurdiškus nesipriešinimo reiškinių padarinius?

Nusistovėjęs vanduo greitai surūgsta. Tą matome šių dienų kaimyninėje Baltarusijoje, kurioje tūkstančiai baltarusių išeina į gatves, nes nėra abejingi savo šalies politiniam režimui, žmonėms reikia permainų. Mano romano tikrovėje, deja, nepasireiškia kolektyvinis pasipriešinimas, kadangi ateities pasaulis nustekentas ne tik valdžios, bet ir kataklizmų. Deja, protestais prieš gamtos dėsnius ir klimato taiką nepaprotestuosi, tenka susitaikyti su pokyčiais. Martinas, manau, juda iš inercijos ne dėl išorinių aplinkybių, bet dėl to, kad jis ilgai ir kantriai nereaguodamas į išorinius dirgiklius mokėsi valdyti pyktį. Paauglystėje jis gydėsi reabilitacijos klinikose, nes jautė nenumaldomą įtūžį tėvui, todėl įgijęs stabilumą jis žūtbūt stengėsi visą gyvenimą išlaikyti šią būseną. Tai svarbi veikėjo motyvacija, norint suvokti Martino silpnumą. Iš tikrųjų jis nėra bejėgis, jo viduje „suinstaliuoti“ kiti saugos parametrai.

Žudant Dzeusą
Žudant Dzeusą
© Knygos viršelis

Kita vertus, šis veikėjo paradoksalumas yra idėjinis, jis simbolizuoja ilgą ir kantrų visuomenės taikstymąsi su neteisybe, kartais net iki absurdiškumo.

Nūdienos Baltarusijos pavyzdys įrodo, kad atjauta vienija žmoniją. Kad ir kiek kartų mums per televiziją rodytų žiaurumus, o mes atbukę žiovautume, (nes sunku nustebinti žmogžudystėmis, plėšikavimu ir kitais diena iš dienos linksniuojamais kriminalais), tad kartais atrodo, kad tai dar viena valdžios forma – neutralizuoti žiaurumu mūsų gebėjimą vienytis. Visgi žmonės nėra abejingi, kitaip šią vasarą nebūtume nuo Vilniaus iki Baltarusijos sienos susikibę rankomis, nebūtume gelbėję gyvūnų iš nelegalių veisyklų. Tai puikūs dabarties visuomenės simptomai, kurie sako, kad mūsų neužliūliuosite abejingumu. Esminis klausimas, kiek turi žmogus būti ujamas ir kankinamas, kad galėtų priešintis ir veikti? Keisti žmogus gali save iš vidaus, tačiau norint ką nors pakeisti išorėje, manau, žmonės turi judėti kaip bendra kolektyvinė jėga.

Tavo romane labai daug žiaurumo, smurto, neteisybės. Ar nebuvo sunku pačiam rašyti šias scenas? Kas tau padėjo ir trukdė perteikti nužmoginimo scenas?

Dar ir kaip buvo! Paskutiniu metu sulaukiu tokio priekaišto, kad šis romanas nenuvedė į aukso erą, kad nepasiūlė jokių sprendimo būdų, tarsi rašydamas romaną turėjau prisiimti moralinę pareigą išgelbėti pasaulį. Manau, kad Lietuvoje skirtingoms meno šakoms keliami skirtingi reikalavimai, retsykiais net ne iš eilinių meno vertintojų, bet pačių specialistų. Aš visgi manau, kad menas jau seniai niekam nebetarnauja. Jeigu teatro spektaklis geba rodyti žiaurumą, iškelti tam tikrus klausimus neatsakant, nieko neperšant, bet sužadinant jausmus (kartais ir labai nemalonius), manau, kad literatūra irgi gali tokia būti. Paskutiniu metu vengiu patogios literatūros, kuri žaistų tomis pačiomis atpažįstamomis žaidimo taisyklėmis, priartėtų prie nepatogios ribos, tačiau vardan kanonų ir skaitytojų neperžengtų rubikono.

Kaip ir daugelis buvau užaugintas žiaurios smurto kultūros. Na, sakysite, kad taip nebuvo? Mano seneliai gyveno tarybų Lietuvoje, kur buitiniai konfliktai tebuvo tik kolūkio bendruomenės bendravimo formos atspindys: skųsti ir skųstis, kelti balsą, trankyti daiktus, kibti į atlapus, kaltinti, jaustis auka. Šioje terpėje juk augo mano mamos karta, kuri vėlgi priėmė dalį tos kultūros, gąsdinti vaikus kalėjimu, jeigu jie kažko nepadaro, suduoti delnu, paberti žirnių ir parklupdyti. Daug kur supo žmogaus palaužimo, menkinimo kultūra, kuri atrodė kaip natūralus bendravimo būdas, nes kitokios niekas nemokė. Jeigu vaikas iš sovietinės mokyklos grįžo papešta raudona ausimi už kuolą, tai dažnai tėvai, užuot ką nors aiškinęsi, dar papildomai atvanodavo. Tiek fizinis, tiek psichologinis smurtas dar ir šiandien yra gajus auklėjimo būdas, tik viskas šiek tiek apsivertę. Dabar turime anoniminio įskundimo, manipuliavimo, juodinimo, viešinimo ir reikalavimo per teismus, skandalus kultūrą.

Mindaugas Jonas Urbonas
Mindaugas Jonas Urbonas
© Asmeninio albumo nuotr.

Būtent matydamas ir patirdamas šiuos faktorius ir leidausi į tuos knygos žiaurumus. Tačiau vėlgi toks paradoksas! Kai rašiau kankinimo sceną, nemaniau, kad iš tikrųjų atspindžiu savo asmeninę patirtį, pasąmonės kapinėse sudygusias nuoskaudas, tai išryškėjo gerokai vėliau. Tos scenos knygos kontekste atsirado iš Svetlanos Aleksijevič literatūros ir tų baisių realių įvykių Ukrainoje, kada mus pasiekdavo kankinamų žmonių reportažai, dažnai nufilmuoti drebančia ranka. Tikrovė buvo pašonėje, man tik reikėjo ją perfiltruoti ir panaudoti knygoje, todėl net įtarimo neturėjau, kad mano knygos kai kuriems skaitytojams gali nepatikti šios scenos, nes ne dėl patikimo jas rašiau.

Rašydamas visgi maniau, kad skaitytojai būtinai už šio žiaurumo spektaklio pamatys didžiojo blogio veikimo principus. Galima sakyti, buvau naivus, nes įtikėjau, kad mano literatūra gali išsiveržti iš tuščio smurto aprašinėjimo ir leisti praregėti bei suvokti politinę ir žmonių, kurie tai vykdė, nužmogėjimo beprotybę, kad kiekvienas – auka ir budelis – yra veikiami dirbtinių tapatybių ir įstatymų, jie visi yra, švelniai tariant, apgauti.

Kita vertus, savęs dėl to nekaltinu, tai buvo kūrybos proceso dalis, kuri ėjo iš manęs ir tuokart atrodė, kad visa tai turi būti knygoje pavaizduota, o šiandien manau, kad viską padariau tinkamai.

Dabar gyvenu kitomis kūrybos vibracijomis ir, atrodo, kad tuo metu veikiau ir rašiau teisingiausiai, kaip galėjau ir mokėjau. Tai nuostabu! Patirti save kūrybos procese, priimti iš pasąmonės lendančius „brudus“ ir tokiu būdu apsivalyti, kad ir kaip tai atrodytų kaip terapinis rašymas. Akimirkos suvokimo jėga išlaisvina nuo nereikalingų priekabių ir susitapatinimų su kitų nuomone.

Vienas svarbiausių knygoje esančių pasakojimo elementų yra tėvo ir sūnaus destruktyvūs santykiai. Ar sąmoningai rinkaisi šią temą?

Apie tėvo ir sūnaus santykius lietuvių grožinėje literatūroje kūrinių neturime itin daug. Neretai šie vaizduojami santykiai būna keblūs, susipriešinę, kadangi apie tobulus tėvus ir vaikus rašyti, manau, išvis būtų neįdomu. Pasirinkti šią temą mane inspiravo mano paties santykiai su tėvu, kuriuos galėčiau apibrėžti kaip „jokie santykiai“.

Vyriško gerbtino pavyzdžio mano vaikystės ir paauglystės raidos etapuose labai trūko. Šią tuštumą esu apmąstęs ne kartą, tačiau ypatingai galvojau tuo laikotarpiu, kai rašiau „Žudant Dzeusą“. Galiausiai rašymas man padėjo dirstelėti į šią savo bedugnę, priimti tą faktą, kad neturėjau tėvo, kad buvau alkanas tų ryšių ir kad visą likusį gyvenimą turėsiu šią stigmą. Galiausiai knyga man leido priimti šią savo dalį ir nesipriešinti, nesigėdyti, nesmerkti nei savęs, nei tėvo už tai, kad buvo taip, kaip buvo. Šis kūrinys – tai didžiulė išsilaisvinimo dovana man, nors romanas ir nėra autobiografinis.

Šiaip ar taip, dideli asmeniniai procesai vyko už šios knygos rašymo periferijos. Tai buvo galimybė suprasti, kad galbūt tėvo likimas mano asmeninėje šeimoje galėjo apskritai mane palaužti. Labai svarbu buvo išmokti save gerbti ir nesijausti auka, likimo nuskriaustu.

Savo socialiniame tinklapyje šią vasarą pasidalijai itin jautriu įrašu apie vaikystėje patirtas patyčias. Ar tai irgi veikė „Žudant Dzeusą“ rašymo procesą?

Žinoma, kad veikė. Net pats nustembu, kaip įvairiomis detalėmis tiesiog atkartoju savo fiktyvių veikėjų likimus, būsenas ir jausenas, kurias savo kailiu patyriau. Iš pradžių toks asmeniškumas trikdė, tačiau mūsų nugyventos dienos ir surinktos emocijos, potyriai ir yra tas kūrybinis molis, iš kurio dažniausiai lipdomas kūrinys. Dabar tik retkarčiais nustembu, kaip asmeniniai gyvenimo elementai transformuojasi į fiktyvų pasaulį.

Patirtos patyčios ilgą laiką mane blokavo ir tebeblokuoja, nes esu veikiamas tų susikurtų baimių. Deja, tenka pripažinti, kad prieš ką nors ryždamasis daryti, turiu penkis kartus save įtikinėti, kad turiu išeiti iš komforto zonos, kad aš galiu laisvai ir nevaržomai kurti taip, kaip noriu, kalbėti taip, kaip galiu, neprivalau niekam įtikti ir patikti, neprivalau šypsotis, jeigu man liūdna, turiu teisę būti susierzinęs. Iki pat brandos, kol baigiau mokyklą, buvau spaudžiamas ir niekinamas, kad esu per prastas, kad esu kitoks, netinkamas, kad net įtikėjau, jog iš tikrųjų esu menkavertis. Man kur kas lengviau patikėti, kad negaliu, nesugebu to ar ano, man sunku priimti kritiką, nes viską sureikšminu, suasmeninu, kadangi buvau augęs tarp mane menkinančių ir atstumiančių bendraamžių, tarp kurių visada jaučiausi nesaugus, laukiantis žodinio smūgio, pažeminimo.

Taip, dabar priimu tą faktą ir gyvenu toliau. Dabar suprantu, kad kūryba man yra dalina užuovėja, būdas individualiai kalbėti sava kalba, kuri ne visiems patiks, tačiau bent suras savo skaitytoją, galbūt labai panašų į mane, galbūt tas skaitytojas yra kitoje Lietuvos pusėje, o gal net kitoje mano namo laiptinėje, ir tokiu būdu mes per kūrinį atjausime vienas kitą, o atjausdami padėsime sau gyti.

Sakoma, kad talentingą rašytoją atpažinsi iš vieno sakinio, nes jame glūdi unikalumas. Tavo knygos nepaprastai skirtingos, atrodo, kad būtų rašę skirtingi žmonės. Ar vis dar ieškai to savo sakinio, o gal jį jau radai rašydamas „Žudant Dzeusą“?

Neradau, nes to sakinio neieškau. Manau, kad sakinio mitas tėra sureikšminimas, man šioji taisyklė negalioja. Esu eksperimentuojantis rašytojas, jaučiu, kad galiu rašyti skirtingo stiliaus ir nuotaikos knygas, tam tikra prasme, esu chameleonas. Juk ir vokiečių rašytojo Hermano Hessės knygos nepaprastai skirtingos stilistiškai ir tematiškai, bet kiekvienas jo kūrinys yra labai kokybiškas.

Nemanau, kad literatūrinio stiliaus pastovumas yra kokia nors vertybė, kuri būtinai turi žymėti autoriaus brandą, susiformavimą kaip kelialapį į rašytojų Olimpą. Tai iš piršto laužti stereotipai. Man kur kas svarbiau kūrybos procesas, savęs nagrinėjimas, kuris išsiplėstų iki tokių visatos pakraščių, kad taptų paslankus ir universalus kūrinys, tinkantis bet kokiam skaitytojui. Šiuo atveju knygos stilius, kaip dainos žanras, man labai svarbus ritmas, sakinys tik tame kūrinyje. Štai noveles „Dvasių urnoje“ rašiau kaip romansus, „Šimtmečių melancholijoje“ man buvo svarbūs ilgi sakiniai, tiršti kultūriniais, istoriniais ir gana lengvai atpažįstamais Vilniaus sapniškos tikrovės detalėmis. „Žudant Dzeusą“ paneigiau savo „Šimtmečių melancholijos“ sakinį ir jis tapo trumpas, kapotas, kur kas aiškesnis, nesuveltas.

Šiuo metu rašau kitą kūrinį, kurio stilistika absoliučiai priešinga „Žudant Dzeusui“, taip ir keliauju, nuo džiazo prie bliuzo, nuo bliuzo prie roko ir, atrodo, kad nusistovėti neketinu, nes esu progresyvus ir eksperimentuojantis rašytojas, kuris patiria visą kūrybos proceso siaubą ir džiaugsmą, pergalę ir pralaimėjimą. Svarbiausia kūryboje išlikti sau sąžiningam, o skaitytojas mano knygą susiras jau pats.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(2 žmonės įvertino)
3.0000

Vienas Italijos miestas nepakluso Kinijos prašymui atšaukti disidento parodą (1)

Vienas Italijos miestas neatsisako savo planų surengti kinų menininko disidento darbų parodą,...

„Žvejai“: romanas, kuris leis pajusti Afrikos alsavimą

„Pasakojimas įtraukia net tą, kuris nesidomi Afrika“, – sako vertėja Aušra...

„Noelės dienoraštis“ ir kitos rašytojo Evanso istorijos, kurias atrado milijonai

35 milijonai parduotų knygų egzempliorių ir vertimai į 24 kalbas – tokia auditorija gali...

Karo anatomiją nagrinėjantis Giedrius Petkevičius: šalia siaubo ir mirties kare visada egzistuoja groteskas, ironija ir humoras

Karas niveliuoja žmones – ir civilį, ir profesionalų karį gali pakirsti kulka ar sprogusio...

Šešios jaudinančios istorijos iš Europos pasienio ruožų ir iš Lietuvos – seriale „Ribos“

Kino festivalyje „Nepatogus kinas“ pristatomas dokumentinių filmų serialas „Ribos“....

Top naujienos

Dovilė Jablonskaitė | D+

Instagramo guru Monika Ra: imkit sėkmės instrukciją – net mažos paskyros gali uždirbti tūkstančius

InstaGuru – taip be jokio apsimestinio kuklumo Instagramo profilyje save pristato marketingo...

Ligoninės žaibiškai pildosi sunkiais COVID-19 pacientais: teko imtis skubių sprendimų, kai kurie skyriai – uždaromi (149)

Ligoninės toliau žaibiškai pildosi sunkiais kovido pacientais, todėl gydymo įstaigos priverstos...

Vokiečių politologas nepagailėjo kritikos savo šaliai: priekaištai iš Rytų Europos – ne be pagrindo (61)

„Vokietijoje įsigalėjo netolerantiško liberalizmo dvasia. Nebegalioja tradiciniai gyvenimo...

„Žalgirio“ lyderis nusprendė gultis ant operacinės stalo (36)

Kauno „Žalgirio“ vidurio puolėjas Joffrey Lauvergne'as pranešė, kad kitą savaitę jam bus...

Frakcijose tvyro įtarimai: dar keli perbėgimai pas Skvernelį gali būti lemtingi (201)

Atsirandant stipriam konkurentui opozicijoje, regionų frakcijos narys Remigijus Žemaitaitis siūlo...

Eugenija Grižibauskienė | D+

Kauno Šančiams gerą vardą sugrąžinęs Mamedovas, kuriam niekada neteko dirbti samdomo darbo (6)

Edvinas Mamedovas , galima sakyti tas žmogus, kuris Kauno Žemiesiems Šančiams suteikė...

Kauniečius nustebino iškritusi kruša (6)

Permainingas oras šeštadienio popietę virš Kauno atskraidino netikėtų meteorologinių...

VTB Kremliaus taurės pusfinalis: Berankis – Čiličius mačo eiga gyvai (1)

Kaip reikiant įsibėgėjusį pajėgiausią Lietuvos tenisininką Ričardą Berankį (ATP 108) nuo...

Brazdeikiui – nemalonūs „Magic“ ir „Knicks“ fanų kirčiai: kodėl jis vis dar gauna minučių NBA? (5)

Ignas Brazdeikis pradėjo trečiąjį savo karjeros sezoną NBA pirmenybėse, tačiau...