Meno darbuotojų profesinės sąjungos veiklą pakurstė aiškinimas apie atlygius: maži, nes dirba per daug moterų?

Vizualaus meno lauko darbuotojams atstovaujančios Meno darbuotojų profesinės sąjungos (MDPS) atstovė Agnė Bagdžiūnaitė pastebėjo šiandienos ne tik menininkų, bet, apskritai, Lietuvos visuomenės ypatybę – baimę priklausyti kokiai nors organizacijai, nors ji tau ir padeda. „Labai vangiai žmonės žiūri į profesinės sąjungos veiklas, tad čia yra ir mūsų užduotis – pritraukti. Įstoti į profesinę sąjungą tikrai nėra labai sudėtinga, tereikia užpildyti formą. Esame atviri, galima tiesiogiai kreiptis, netgi jei nesi profesinės sąjungos narys. Pripažinkime, kultūros ir meno laukas nėra didelis, vieni kitus pažįsta, tai truputį palengvina dalykus, nes kažkas parekomenduoja, kad tikrai galima kreiptis, kad tai padeda“, – drąsino A. Bagdžiūnaitė, su kuria pasikalbėjome apie kultūros sektorių labiausiai kankinančias problemas.

Problemų – be galo daug

A. Bagdžiūnaitė pasakojo, kad poreikis įkurti MDPS atsirado jau seniai, o dar labiau paaštrėjo – per karantiną. Vis dėlto, anot jos, „didžiausias ryžtas ir spyris“, kuris paskatino imtis veiklos aktyviau – Dovydo Kiauleikio straipsnis apie tai, kad kultūros srityje dirba per daug moterų.

„Esą dėl to, atlygis nėra aukštas kaip vyrų kultūros srityje. Nusprendėme, kad galiausiai reikia imtis organizuoti mūsų profesinę sąjungą. Šiaip, problemų toje srityje – be galo daug. Net ir remiantis Kultūros tarybos (LKT) vykdytais tyrimais, tikrai yra pažymėtina, kad vizualaus, tarpdisciplininio meno, architektūros lauko darbuotojai, menininkai, kūrėjai gauna vienus mažiausių atlygių“, – pažymėjo pašnekovė ir pridūrė, kad įvairiose parodose, projektuose jiems skiriama mažiausia dalis iš viso biudžeto, skiriamo LKT fondų.

MDPS atstovė pastebėjo, kad gerųjų pavyzdžių netrūksta užsienyje, – ir kaip skatinti institucijas išmokėti atlygius parodos dalyviams, ir kaip jį apskaičiuoti.

„Yra pavyzdžių ir formų, kuriomis galima sekti, išsiaiškinti trūkumus, pliusus, pasinaudoti galimybe pritaikyti Lietuvoje. Įrankiai, priemonės – yra, tereikia jomis naudotis. Viena iš tokių priemonių – profesinė sąjunga, kuri tikrai turėtų padėti solidarizuotis šiam laukui, kolektyviai spręsti problemas, galvoti apie jas. Tai nėra individuali kažkieno vieno problema, daugelis kūrėjų susiduria su labai panašiomis problemomis, kurias sudaro ne tik atlygis, bet ir nesilakymas sutarčių, įvairūs sutarčių formų, mokesčių skaičiavimo neaiškumai“, – atkreipė dėmesį A. Bagdžiūnaitė.

Mokesčių įstatymų, išaiškinimų, deklaracijų formų painiavoje

Mokesčių sistema, A. Bagdžiūnaitė atvira, gan paini. „Sudaromas tarsi šydas – esą yra išmanantys buhalteriai ir specialistai, ir yra likusioji dalis, kuri turi „išplaukti“ iš to vandens, kažkaip sužinoti, kas čia vyksta, išsiaiškinti patys, nes kalba sudėtinga, neprieinama. Kaip profesinė sąjunga norėtume surengti mokymus, pažvelgti būtent į prieinamumo problemą. Jei nepavyks išsiderėti mažesnių, suderintų mokesčių, tai bent jau, kad ta kalba būtų prieinama visiems“, – sakė ji.

Kokiais klausimais dažniausiai kreipiamasi į profesinę sąjungą?

„Kaip ir minėjau, būdingiausi atvejai – institucijų nenoras mokėti teisingus atlygius, išvis atsiskaityti su kūrėjais, kurie dalyvauja parodose. Taip pat ir nesilaikymas sutarčių, kai delsiama mokėti arba vengiama / ieškoma priekabių, ar pan. Viena dominuojančių problemų – didelis LKT vaidmuo. Neseniai buvau sutikusi Niujorko MoMA užsienio programos direktorių, kuris sakė, kad europiečiams labai pasisekė, nes valstybė praktiškai išlaiko kūrėjus. Amerikoje, apskritai, nėra tokio aparato, egzistuoja visai kitaip veikianti meno rinka“, – perpasakojo pokalbį A. Bagdžiūnaitė.

Pagrindinis darbdavys – valstybė

Tokiu atveju, taisykles, tęsė A. Bagdžiūnaitė, irgi nustato valstybė.

„Pagrindinis darbdavys, vis dėlto, valstybė, tad jos požiūris irgi labai svarbus. Nesiskaitymas, nežiūrėjimas rimtai į kultūrą, palyginus su Airijos atveju. Vienas iš mūsų tikslų parodyti, kad kultūros vaidmuo, būtent vizualiųjų menininkų vaidmuo – labai svarbus, jie turi išgyventi, nebadauti, gyventi kaip kiti darbuotojai. Tyrimai byloja, kad didžiausias kūrėjų skaičius yra Vilniuje – labai didelis procentas, susitelkimas į vieną centrą sudaro daug problemų“, – pažymėjo pašnekovė.

Visgi, MDPS atstovės manymu, konkurencingumas niekam nepadeda. Susitelkimas, supratimas, kad reikia vienas kitam padėti, anot jos, gali pakeisti visą finansavimo peizažą, tai, kaip jis veikia.

„Konkurencija pagrįsta visa mūsų sistema, turime kažkaip išgyventi, bet, man atrodo, kad būtent šitas laukas (kuris nėra jau toks didelis) gali parodyti susitelkimą. Parodyti, kad nebūtinai viskas grįsta konkurencija. Tarsi supranti – kažkas šįkart gavo stipendiją / finansavimą, kitą kartą – neišvengiamai kažkas kitas. Nebus taip, kad visi gaus vienodai“, – kalbėjo A. Bagdžiūnaitė.

Viskas atsimuša į finansavimo sumos klausimą

Kultūros tarybos pirmininkė Asta Pakarklytė feisbuke pasidalino įrašu, kuriame pranešė, kad LKT pradėjo intensyviausią finansavimo ciklą, todėl, anot jos, ir vėl kyla diskusijos, kaip tikslingiau paskirstyti ribotas lėšas – finansuoti daugiau paraiškų sumažintomis sumomis ar mažiau paraiškų, tačiau ryškesne apimtimi? A. Pakarklytės pastebėjimu, šis klausimas kyla ne tik šiemet, tokios pačios diskusijos vyko pernai, apskritai, jos vyksta nuo pat LKT įkūrimo.

A. Bagdžiūnaitė sutiko, sakydama, kad viskas, be abejo, atsimuša į finansavimo sumos klausimą – kiekio momentas.

„Kiek dabar yra finansuojama kultūra, kiek atriekiama LKT. Tai nėra ta suma, kurią galima būtų padalinti visiems kūrėjams. Tai akivaizdu. Berods, yra paskaičiuota, kad apie septyniasdešimt eurų – tiek gautų per mėnesį kiekvienas, jei atitektų iš to, kiek dabar finansuojama LKT. Tada iškyla paties finansavimo kiekio klausimas, kiek procentų viso valstybės biudžeto skiriama kultūros sričiai, kad kūrėjas galėtų bent kiek išgyventi. Toje pačioje Airijoje eksperimentuojama su bazinėmis pajamomis (basic income): apskaičiuota, kad kūrėjas gaus apie 235 eurus į savaitę – be jokių aplikavimų, paraiškų. Eksperimentas parodys numatomą perspektyvą, ar ji galima, ar efektyvi. Kūrėjas gali net išvažiuoti iš šalies – nėra apribota, kad turi kurti Airijoje. Įdomus pats tyrimo rezultatas, kaip jis galiausiai išsirutulios. Bandymų, visokių galvojimų yra. Tad čia reikia galvoti ir apie patį prioritetą valstybėje – kas yra svarbu / svarbiau“, – kalbėjo A. Bagdžiūnaitė.

Profesinė sąjunga, pabrėžė A. Bagdžiūnaitė, apsiribojusi ties siauresniais uždaviniais – tarsi numatyti ir pasižiūrėti, kaip dabartinėje padėtyje, esant tokiam finansavimo lygiui, padėti menininkams išgyventi.

„Gegužės 1-osios profesinė sąjunga (G1PS) turi patirties su darbo teise, sutartimis, turi teisininkus, žmones, kurie specializuojasi darbo teisės srityje. Visų darbuotojų profsąjunga (G1PS) perleidžia įrankius, padeda MDPS įgyti tuos įrankius, bet tuo pačiu ir suteikia teisinę pagalbą, jei reikia teisinės konsultacijos, ji taip pat gali būti suteikiama“, – sakė pašnekovė.