Ypatingas žmogus
Apie maestro Vytautą rašyta daugybė straipsnių, daugybę informacijos galima rasti viešojoje erdvėje, tačiau nepakalbėję su juo asmeniškai, niekuomet nepažinsite tikrojo Vytauto – aštraus žodžio ir gilios minties galiūno.
Su Vytautu susitinku ir bendrauju jau penktą kartą. Pirmą kartą susitikome jo sodyboje, po to teko bendrauti Kęstučio Kaltenio parke, Krakių miestelio šventėje, kovido grėsmės akivaizdoje ir dabar, likus vos savaitei iki jo garbingo jubiliejaus.
Galiu atskleisti, kad trumpų pokalbių su Vytautu nebūna – pirmą kartą kartu su juo sodybą ir muziejų apžiūrinėjome, gyvenimą aptarinėjome daugiau ne dvi valandas, o dabar – daugiau nei tris. Bet tas laikas neprailgsta. Jokiu būdu. Tokių išminties perlų ir gyvenimo tiesų nesu per visą savo trisdešimtmetį girdėjęs.
Darbas, darbas, darbas
Vytautas svečius savo sodybos ūkiniame pastate įrengtame muziejuke visada sutinka guvus ir su gera nuotaika. Iš pažiūros tikrai nepasakytumėte, kad šiam senjorui jau devyniasdešimt metų. Tad norom nenorom kyla klausimas, kokia tos geros sveikatos paslaptis.
„Darbas, darbas, darbas. Žmogų reikia vertinti pagal darbą, o ne pagal rūbą. Jaunystė eina iš vidaus, ne iš išorės. Išorę galima nudažyti, papudruoti, bet jei žmogus supuvęs, tai supuvęs, jo nepridažysi. Tikras grožis yra viduje.
Materialinio ir dvasinio pasaulio dermė žmoguje. Svarbiausia po savęs kažką palikti. Net jei išgyventum ir šimtą metų būdamas pasyviu stebėtoju, tu būtum niekas.
O kitas žmogus išgyvena ir trisdešimt metų, bet jis dar gyvas ilgai, ilgai, nes jis yra padaręs darbą, sukūręs materialųjį ir nematerialųjį palikimą“, – dėsto menininkas.
Dirbo daug, o mokėsi savarankiškai
Vytautas niekuomet gyvenime nebuvo patogus valdžiai, jis neaukštino jokios santvarkos, o mokėsi ir žinių siekė gyvenimo universitete.
„Mes mokomi tarnauti valdžiai – būti vasalais. Kuo daugiau žmogus gauna mokslų, tuo daugiau jis atitolsta nuo dvasinių dalykų. Taigi, per daug mokslo nėra gerai.
Manęs dažnai klausia, koks mano išsilavinimas, kad taip protingai kalbu. Aš visada sakau, kad esu nebaigęs vidurinio, bet turiu aukštąjį partinį. Tuomet visi pradeda kvatoti.
Su visais profesoriais susikalbėdavau, nors mokslų nesu baigęs aukštų. Aš daug dirbau, mokytis nebuvo kada. Bet dirbdamas aš daug skaičiau, domėjausi. Kiekvienas mano darbas turi filosofinį pagrindą, o tam reikia žinių, kurias aš gavau savarankiškai.
Aš nieko nekopijuoju, aš kuriu, o sukurt darbą yra menas. Beje, menininkai turtingi būna tik numirę, gyvas menininkas turtingas vos vienas kitas, bet ir tas dažniausiai prageria pinigus, prataško“, – dėsto maestro.
Gyvenimas nelepino
Vytauto gyvenimas nelepino. Jis gimė 1934 metų balandžio 12 dieną Panevėžio rajone, Traupio miestelyje. Jau daugiau nei tris dešimtmečius skulptorius gyvena Kėdainių krašte, Krakėse, o anksčiau tekę gyventi net vienkiemio sodyboje.
„Gyvenome sunkiai. Mes mėsos nevalgydavome, nes neįpirkdavome. Geriausiu atveju įpirkdavome kiaulės galvą. Valgydavome arklieną, buvo tiesiog badas. O dabar kas vyksta…
Žmonės gyvena per gerai, iš tokio gyvenimo, iš dyko buvimo nebežino ko prisigalvoti.
Iš to ir kyla karai, konfliktai. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad valdžia, politikai blogai atlieka savo darbą, nes jų darbas yra susitarti, kad karų ir konfliktų nebūtų, kad žmonės nekentėtų“, – savo požiūrį atskleidžia Vytautas.
Įkurs muziejų
Tautodailininkas džiaugiasi, kad jau netrukus išauš ta diena, kai didelė dalis jo darbų bus eksponuojama naujai įrengtame medžio skulptūrų muziejuje Krakėse, kur jais galės gėrėtis visi žmonės.
„Aš savo darbus dovanoju žmonėms, o ne valdžiai. Šiais metais jau žadama įrengti muziejų Krakių kultūros centro antrame aukšte. Ten po vienu stogu atsiras daug mano darbų. Dabar jie glaudžiasi ir pas mane ūkiniame pastate – keliose patalpose, namuose. Tiesiog išsibarstę.
Pagaliau darbai bus savo vietoje. Jie priklausys žmonėms, o juos prižiūrės valdžia. Tai jų darbas.
Beje, su mūsų valdžia dabar jau susikalbu: ir su mūsų meru, ir mūsų seniūnu kalbą randame. Jie turi atlikti savo darbą, aš savo.
Nėra žmogaus, kuris būtų universalus, kiekvienas turi daryti tai, ką išmano geriausiai“, – paaiškino V. Ulevičius.
Įžymiems asmenims ir įvykiams atminti V. Ulevičius sukūrė apie 400 monumentalių ir 1000 kamerinių darbų, kurie garsina Kėdainių kraštą ne tik Lietuvoje, bet ir Italijoje, Prancūzijoje, Čekoslovakijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Rusijoje, Graikijoje. Gausu jo darbų ir Krakėse, kur pastaruoju metu skulptorius gyvena: „Taikos angelas“, „Knygnešys“, „Lietuvaitė“, „Sėjėjas“, M. Daukšos „Postilės“ 400 metų jubiliejui, koronavirusui (2020 m.). Kėdainių mieste: Tremtinio kryžius, antkapiniai paminklai Sausio 13-osios aukoms A. Kanapinskui ir V. Koncevičiui. Didelių nuopelnų V. Ulevičius sulaukė sukūręs medinį paminklą Italijos kardinolui Antonijui Samari. Vienas įspūdingesnių pastarųjų metų darbų – Kryžiaus kalną juosiančios keturiolika Kryžiaus kelio stočių, kurias tautodailininkas Vytautas Ulevičius drožė ketverius metus. Menininko įkvėpimas – lietuvių liaudies kūryba, tradicinė lietuvių tautos kultūra. Skulptūrų siužetai – iš lietuvių liaudies folkloro, istorijos, religijos.
