Legendos, vertybės ir istorinė amnezija: 12-oji Kauno bienalė

Kauno bienalė šiemet ragina leistis į kelionę po istorinius prisiminimus, kurie asmeninę žiūrovų patirtį papildys sociokultūriniais aspektais, skatindami vertinti kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Šių metų ekspozicija, pavadinta „Po išvykimo / prieš atvykstant“, pristato trisdešimt menininkų iš įvairių pasaulio kraštų. Kūriniai, susiję su Lietuvos ir Kauno istorija, eksponuojami Vytauto Didžiojo karo muziejuje, Kauno paveikslų galerijoje, Ramybės parke, Kauno autobusų ir geležinkelio stotyse. Daugiau kaip dešimt objektų, bienalės užsakymu sukurtų specialiai Kaunui, taps miesto urbanistinės erdvės dalimi.

Nacionalinės vertybės istorinėje aplinkoje

Kelionė prasideda tarp vėsių Vytauto Didžiojo karo muziejaus sienų, dvelkte dvelkiančių Lietuvos istorija. Jasmina Cibic šiuo muziejumi susidomėjo dėl išskirtinės jo auros ir nusprendė sužaisti ideologiniais aspektais, vyravusiais XX a., kad papasakotų apie... klimato kaitą – būtent taip ir vadinasi jos performansas. Dalis birželio pribloškė Lietuvoje neregėtais karščiais – tai opi šių dienų problema, kurią itin sunku išspręsti, nes nesutariama dėl bendrų įsipareigojimų, taigi vis didesnę įtampą visame pasaulyje kelia politinis klimatas.

Vienas iš penkių Kauno bienalės kuratorių Danielis Milnesas, Berlyne dirbantis leidinių Hamburger Bahnhof vadybininku, detaliau papasakojo apie Cibic idėjas ir inspiracijas sukurti performansą „Klimato kaita“. Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrimo istorija itin įkvepianti. Po to, kai 1920-aisiais Vilnių okupavo Lenkija ir Kaunas tapo laikinąja sostine, norėta įkurti nacionalinį muziejų, nes visi jie liko prarastoje istorinėje sostinėje. Svarstyta, kokio muziejaus reikia Lietuvai – ar tokio, kuris pristatytų kultūrinį paveldą, ar tokio, kuris tarp savo sienų saugotų šalies, turėjusios sunkiai kautis už savo nepriklausomybę, reliktus. Muziejaus kūrėjai nusprendė, kad karo istorija irgi turėtų būti akcentuojama.

Cibic, kurdama performansą, svarstė, kaip galėtų Vytauto Didžiojo karo muziejuje, pristatančiame nacionalines vertybes, pavaizduoti proeuropietišką Lietuvą. Remdamasi tradiciniu Europos vaizdiniu – moters figūra, – kartu pabrėžė lyčių lygybę, nes Karo muziejuje dominuoja vyriškasis naratyvas. Menininkė pavaizdavo Europą taip, kaip ją knygoje Iconologia, parašytoje XVII a., apibūdino Cesare Ripa, išryškindamas, kad Europa laiko rankose šventyklą. Cibic paprašė Kauno menininkų išreikšti, kaip jie įsivaizduoja Europą, kartu ragindama apmąstyti Lietuvos nacionalinę tapatybę europiniame kontekste.

Architektūros pokyčiai ir Družba

Kauno paveikslų galerijos pirmame aukšte girdimas tik televizorių ūžesys, o kitoje salės pusėje akį traukia žaismingos ornamentinės figūros, paveikslai ir nuotraukos. Šioje erdvėje eksponuoja kūrinius net 11 menininkų. Viena iš jų, vokiečių kilmės fotografė Johanna Diehl tyrinėja architektūrą ir jos pokyčius. Keletą kartų atvykusi į Kauną, itin domėjosi pastatais, kurių funkcija – telkti žmones.

Družba – tai Nomedos ir Gedimino Urbonų instaliacija. Iš naftos pagaminta medžiaga sukarpyta taip, kad primintų įvairaus dydžio ir formų debesis, kuriuose surašyta visa Družbos istorija, iliustruota nuotraukomis. Kuriamas nuo 2003 m., Lietuvoje anksčiau nerodytas kūrinys vis dar nebaigtas. Pagrindinis atspirties taškas – naftotiekis Družba, turėjęs tarsi bambagyslė apjuosti visas Sovietų Sąjungos respublikas. Lietuvai tapus nepriklausoma, naftos čiaupas buvo užsuktas – „draugystė“ baigėsi... Nomeda ir Gediminas keliavo Družbos atkarpa Lietuvoje, užrašė pasakojimus žmonių, dalyvavusių naftotiekio tiesime. Šalies energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos tarsi turėjo užtikrinti Williams International, tačiau projektas žlugo. Šiaip ar taip, akivaizdu, kad ne tik Lietuva, bet ir Vakarų Europa, pavyzdžiui, Vokietija vis dar yra labai priklausoma nuo Maskvos.

„Tame pasakojime mes norime sujungti keletą sluoksnių. Tai ne vien politinė situacija, bet kartu ir magija, nes nafta yra labai „magiškas“ daiktas. Gal mums tik atrodo, kad ji labai toksiška, bet iš tikrųjų tai mūsų visų ir kitų gyvybės formų, egzistavusių senovėje, rezultatas“, – teigia Nomeda Urbonienė.

Legenda puodynėje

Vos įžengus į geležinkelio stoties erdvę, patraukia dėmesį milžiniškos puodynės. Jas nužiedė Mykola Ridnis, ukrainiečių menininkas, savo kūrinį dedikuodamas dailininkei Esterai Lurie atminti. Nors kilusi iš Latvijos, bet per Antrąjį pasaulinį karą buvo įkalinta Kauno gete ir 1941–1944 m. dokumentavo savo patirtį. Po karo pradėjo sklisti legenda, esą savo kūrinius ji sudėjusi į molines puodynes ir užkasusi po žeme, kad niekas jų nerastų. Remdamasis šia legenda, Mykola sukūrė didžiules molines puodynes su skylutėmis, pro kurias žvelgdami į vidų galime pamatyti Esteros Lurie piešinių fragmentus.

„Istorinė amnezija“ ir kultūra kaip valiuta

Geležinkelio stotyje, dešinėje prie traukinio bėgių, stovi vagonas, kuriame eksponuojamos dar kelios parodos. Dailininką Tamu Nkiwane iš Jungtinės Karalystės inspiravo kelionė į Zimbabvę, iš kurios yra kilęs. Ten pirmąkart gyvenime susitiko su savo seneliu per 90-ąjį jo gimtadienį. Jis – žinomas asmuo, 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių sandūroje dalyvavęs Zimbabvės išsivadavimo kovose. Idėjų šiai parodai Tamu sėmėsi iš vadinamosios istorinės amnezijos – jis, emigravęs iš Zimbabvės į Jungtinę Karalystę, nepažinojo savo senelio, buvo atsiribojęs tiek nuo šeimos, tiek nuo šalies istorijos.

Parodai menininkas parinko parduotuvės metaforą – tai būdas parodyti bendradarbiavimo idėjas ir mainus, naudojant kultūrą kaip valiutą. Kaip turėtume bendra(darbia)uti, kad neprarastume savo tikrosios tapatybės, vykstant didžiuliams istoriniams virsmams, pavyzdžiui, kai kovojama dėl Zimbabvės arba dėl Lietuvos nepriklausomybės. Daugumą parodos eksponatų Tamu pasiskolino iš radijo stoties, esančios už Kauno, nes ji buvo vienas iš kovos už nepriklausomybę centrų per Sausio 13-ąją.

Gyvenimas tarp geležinkelio bėgių

Antrame traukinio vagone galima prisėsti ir apžiūrėti Artūro Morozovo nuotraukas, pasakojančias apie žmones, kurie dirba geležinkelio pervažose. Šios retos profesijos atstovų Lietuvoje likę vos trisdešimt. Morozovas apkeliavo maždaug aštuonias pervažas, su jų prižiūrėtojais kalbėjosi ir dienos, ir nakties pamainomis. Žmonės, gyvenantys tarp geležinkelio bėgių, pavojingą savo triūsą vadina giminės tradicija.

Skirtingos kultūros ir bendruomenės lempų šviesoje

Robertas Narkus didžiulį kūrinį iš panaudotų lempų, kurios anksčiau ženklino lėktuvų pakilimo ir nusileidimo taką Vilniaus oro uoste, pastatė Ramybės parke. Šios lempos priklauso Vilniaus Šiuolaikinio meno centrui, o Robertui kilo idėja sukurti iš jų dvi didžiules skulptūras – vieną Šiuolaikinio meno centro kiemui, o kitą – Kauno bienalei. Skulptūra pastatyta būtent Ramybės parke, kur susiburia skirtingos religinės bendruomenės – katalikai, evangelikai, musulmonai, koptai, be to, kadaise čia buvo kapinės, vėliau paverstos parku, o lempos, apšviesdavusios lėktuvų pakilimo ir nusileidimo takus, dabar tapo meno kūriniu.

„Lempos apšviečia parką, kuris yra tamsus, o kartu primena pamirštą istoriją, sužadina prisiminimus“, – sakė viena iš Kauno bienalės kuratorių Elisabeth Del Prete. Kadangi lempų skulptūros pastatytos skirtinguose miestuose, spėjama, kad jos atspindi Kauno ir Vilniaus tarpusavio konkurenciją, bet kuratorės manymu, „visa tai paprasčiausiai poetiška. Šviesos, kryptys, bendruomenės ir funkcionalumas“...

Sustokime ir susimąstykime

Gana judrioje autobusų stotyje žmonės, laukiantys autobusų, gali, nuleidę akis žemyn, pamatyti išgraviruotą plytelę. Tai italų menininko Alberto Garutti’o, dažnai dirbančio viešosiose erdvėse, kūrinys. Plytelėje užrašyta: „Visi nueiti gyvenimo žingsniai mane atvedė čia, dabar.“ Šie žodžiai yra lyg raginimas branginti kiekvieną akimirką, žmones, kurie yra kartu su mumis šiuo metu. Susimąstykime apie savo gyvenimą esamuoju laiku: kodėl esame būtent čia? Ką turime padaryti dabar?

12-oji Kauno bienalė veiks iki rugsėjo 29 dienos. Ekspozicija kviečia ne tik apžiūrėti kūrinius, bet ir dalyvauti edukacinėje programoje, ekskursijose po parodas su profesionaliais gidais. Kauno bienalės komanda parengė net kelias skirtingų temų ekskursijas, tad kiekvienas čia ras jį dominantį pasakojimą ar istoriją.