Režisierius sutiko pasidalinti savo įrašu:
Kodėl atvažiavau į Ukrainą? Turiu daug priežasčių, asmeninių ir susijusių su mano darbu LNDT.
Nebegaliu žiūrėti į karą ir tai, kas vyksta pasaulyje tik Facebook’o burbulų, socialinių medijų, sofų visų galų specialistų, mūsų politikų, vakarų racionalų ir klykiančių radikalų akimis. Noriu pamatyti pats – pamatyti ne karą, o kaip sakė Mantas Kvedaravičius, pažiūrėti kaip gyvena žmonės per karą, padėti jiems jei tai tik įmanoma. Padėti tiesiogiai, ne tik siunčiant pinigus į paramos fondus, kas, žinoma, irgi yra labai geras, svarbus ir reikalingas dalykas.
Žinoma, labiausiai naudingas aš galiu būti savo srityje. Šiek tiek atsitokėjęs po vasario 24 dienos karštligiškai ėmiau galvoti, ką dabar gali daryti teatras. Meno stiprybė visada glūdėjo asmeniškume. Paradoksalu – skverbdamasis į asmenines patirtis tikras menas sugeba būti objektyviausiu reiškiniu.
Taip galvodamas pasiūliau aktorėms-savanorėms susitikti su į Lietuvą atvykusiomis karo pabėgėlėmis, išklausyti jų asmeninių istorijų ir per savo asmeninį to pasakojimo išgyvenimą perteikti jį žiūrovams. Taip atsirado „Liudijimai“, kurie kartą jau rodyti pavasarį, o dabar bus rodomi spalio 18, 19, 20 dienomis.
Taigi, dar viena mano atvažiavimo priežasčių – tai spektaklis „Liudijimai“. Man svarbu, kad aš, režisierius, nesamprotaučiau nuo „sofos“, o būčiau autentiškai susidūręs ir matęs, kas vyksta, kalbėjęs su įvairiais žmonėmis.
Mane kelionėje lydi Kristina Kisielovaite, kuri yra ukrainietė ir šiuo metu gyvena mūsų namuose Vilniuje. Jau per dvi dienas įvyko neįtikėtinai daug tokių pokalbių: su mus vežusiais ukrainiečių savanoriais, sutiktais verslininkais, Ukrainos diplomatu Italijoje, Ternopolio ir Lvivo merų patarėju, ir, žinoma, savo kolegomis Lvivo teatruose.
Na, ir dar su ką tik iš fronto grįžusiais kariais. Šis pokalbis vyko bare „Kryivka“ – tai toks ypatingas baras Lvive, pamėgtas karių ir patriotų.
Nors viską persmelkė karas, visgi, Ukrainoje vyksta gyvenimas, darbas ir kūryba. Jau aptikau vieną labai įdomų spektaklį, kuris vyksta tikroje slėptuvėje ir pasakoja apie žmonių išgyvenimus jose per bombardavimus. Pjesė parašyta pasitelkus autentiškus pasakojimus. Šis projektas labai sudomino Kristė Savickienė, Sirenų meno vadovę.
Lvivo lėlių teatrui, kurį gerai žino dauguma lietuvių savanorių, važiavusių padėti pabėgėliams (jis buvo vienas iš svarbesnių taškų humanitarinėms siuntoms ir pabėgėlių srautui karo pradžioje), padėjau susisiekti su Vilniaus Lėlės teatru ir jo vadovu Vilmantas Juskenas.
Dabar važiuosiu į Kijivą. Ten susitiksiu su nacionalinių Lesios Ukrainkos ir Ivano Franko teatrų vadovais, taip pat su jaunais Ukrainos režisieriais, kurie pradėjo kurti naują ukrainietišką teatrą, labiau europietišką nei buvo anksčiau labiau rusiškas. Kultūriniai mainai čia gali būti labai įvairūs: mūsų režisierių kuriami spektakliai ten, jų režisierių – pas mus, abipusės gastrolės, workshop’ai ir panašiai. Po Kijivo norėčiau važiuoti giliau, link fronto, bet tai sudėtinga – Ukraina labai didelė, tam reikia daug laiko ir pasiruošimo. Gal ir pavyks dabar, o gal kitą kartą.
Rašau šį tekstą po Lvive praleistos paros. Čia matyt gerokai kitoks gyvenimas nei Ukrainos rytuose ar mūšio zonoje: verda gyvenimas, miestas pilnavertiškai funkcionuoja, todėl ir aš nusiteikęs labai optimistiškai. Tiesa, berašant šį tekstą išgirdau, kad Putinas paskelbė mobilizaciją Rusijoje. Ironiška, kad jis tai padarė šiandien, tarptautinę taikos dieną. Karas bus dar baisesnis ir sunkesnis, bet Ukrainos nugalėti neįmanoma. Tai gerai supranti būdamas pačioje Ukrainoje.
Ukraina kariaus, gyvens, kurs ir laimės. Ir mes gyvensime ir kursime kartu. Slava Ukraini! Heroiam slava!
