Rahaf Mohammed „Maištingoji: kaip aš pabėgau iš Saudo Arabijos“ jau savo knygos pavadinimu ir paantrašte atskleidžia apie kokią šalį ir istoriją bus kalbama.
„Rahaf Mohammed daug pasakoja apie Saudo Arabiją, šalį, kurioje ji gimė, kurioje ji augo tokioje gausioje šeimoje, iš pirmo žvilgsnio – ne visai tradicinėje, nes jos mama dirbo mokytoja, turėjo savo pajamų, galėjo išeiti iš namų. Tad, atrodo, tokia tarsi ir laisvesnė aplinka, bet iš tikrųjų Rahaf pasakoja, kad jos šeima laikėsi griežčiausių tradicijų ir moterų teisės buvo visiškai varžomos. Ir kad ir kiek, atrodė, teisių turėjo mama, bet iš tikrųjų namuose ji buvo ne mažiau žiauri, ne mažiau principinga, tradicinių, labai griežtų pažiūrų besilaikanti moteris, kuri palaikė smurtą, kurį prieš savo dukras, prieš seses taikė tiek broliai, tiek kiti šeimos vyrai“, – pasakojo V. Maksvytė.
„Rahaf, jos broliai ir seserys, augo turtingoje ir kilmingoje šeimoje – šioje knygoje taip pat yra daug prabangos, prabangių automobilių, rūmų. Bet nepaisant to, gyvenimas yra labai sunkus ir skausmingas. Taip, dėl tos prabangos Rahaf iš tikrųjų turėjo galimybę mokytis, studijuoti, buvo tam tikros išlygos, dėl kurių ji galėjo susipažinti su Vakarų kultūra. Kaip knygoje dažnai minima, kad ten yra dvigubi standartai: tarsi negalima žiūrėti filmų, nėra kino teatrų, negalima moterims į juos vaikščioti, bet ji ir jos aplinkos moterys, merginos sėdi ištisai telefone ir filmus žiūri ten. Visą laiką tie dvigubi standartai, dėl kurių mergina kėlė klausimus, kaip čia iš tikrųjų yra, ir kuo toliau, tuo daugiau sužinojo apie Vakarų kultūrą, alternatyvas, o augdama, bręsdama susipažino su žmonėmis, iš kurių sužinojo apie galimybę pabėgti iš Saudo Arabijos“, – kalbėjo V. Maksvytė.
„Ilgus metus planavusi, galų gale jau tokia peraugusi vaikystę, atkeliavusi į jauno žmogaus amžių, Rahaf ryžosi bėgti ir jai tai pavyko. Ir iš tikrųjų pačią jau tokią krizinę akimirką, kai atrodė, kad visas planas žlugs, Rahaf viešbučio kambaryje tiesiog tviteryje paskelbė žinutę apie tai, kas ji yra, kokios yra aplinkybės ir sulaukė milžiniško pasaulio dėmesio. Tad „Maištingoji“ yra knyga apie merginą, kuri niekaip nesusitaikė su tuo, kokioje šalyje, kokioje kultūroje yra gimusi“, – pasakojo ji.
Pasak literatūros ekspertės, šios knygos žinutė labai aiški: paskatinti kuo daugiau moterų išsivaduoti, išsilaisvinti, kovoti už savo teises.
„Visiems tikrų istorijų mėgėjams ir tiems, kas domisi Rytų kultūromis, nori jas giliau pažinti, kuriems rūpi moterų teisės, kurie, galų gale, apie tą pačią Saudo Arabiją nori daugiau sužinoti, jiems ši knyga tikrai bus vertinga ir įdomi“, – užtikrino V. Maksvytė.
Į lietuvių kalbą knygą vertė Jovita Liutkutė.
Dar viena istorija apie pabėgimą – Eunsun Kim, Sebastien Falletti knyga „Pabėgimas iš Šiaurės Korėjos: devyneri metai pragare“.
„Ši istorija, kurią taip pat pasakoja jauna moteris, šiuo metu gyvenanti Pietų Korėjoje, taip pat labai sukrečia, gal net dar labiau negu „Maištingoji“, bet ji vyksta visiškai kitokiame kontekste. Šiaurės Korėja tuo metu, kai auga Eunsun Kim, yra bado, skurdo, visiško tokio nežmogiškumo šalis, kur nebesvarbu, koks tavo amžius, lytis. Ji mato iš bado mirštančius artimuosius, jos tėtis, jos seneliai miršta iš bado – nėra jokių galimybių išsivaduoti iš tos slegiančios aplinkos. Taip pat yra labai daug propagandos, smegenų plovimo, pasakojimo, kad mes, Šiaurės Korėja, esame galingiausi, stipriausi, čia viskas geriausia, dar truputį pakentėkit ir jau tuoj bus gerai“, – pasakojo V. Maksvytė.
„Ir Eunsun mama su dviem dukrytėmis, kurios jai likusios, tai yra, viena iš jų ja, ryžtasi bėgti. Vienintelis kelias bėgti yra į Kiniją – nelegaliai kirsti sieną. Ir štai šios trys drąsios moterys, mama ir dvi jos dukros, aštuonerius-devynerius metus keliauja, yra blaškomos tarp Šiaurės Korėjos ir Kinijos, parduodamos, perparduodamos, kalinamos, kankinamos, vėl pabėga. Čia daug to sunkumo, vargo, nepriteklių, kančios ir galų gale Eunsun nusprendžia, kad ji vis dėlto nori pasiekti Pietų Korėją, nes pasiekusios Kiniją, gyvendamos ten nelegaliai, dirbamos be jokių dokumentų, jos sužino, kad egzistuoja Pietų Korėja, kur yra visiškai kitokios gyvenimo sąlygos, negu joms buvo pasakojama Šiaurės Korėjoje“, – siužetą atskleidžia literatūros ekspertė.
„Ji drįsta pabandyti ir taip jos su mama atsiranda Pietų Korėjoje. Eunsun Kim sako, kad jos misija yra ne tik pažadinti kažkokią ambiciją išsivaduoti, bet išvis papasakoti pasauliui, kas vyksta Šiaurės Korėjoje, kaip gyvena ta didžiulė naikinama, engiama tauta, ir kartu įkvėpti savo žmones bėgti kiek įmanoma toliau iš ten, kovoti su sistema, bet tuo pačiu ir leisti pasauliui žinoti. Nelengva, bet tikrai labai svarbi knyga“, – sakė V. Maksvytė.
Iš prancūzų kalbos vertė Erika Sabaliauskaitė.
Tuos, kuriuos domina Lietuvos istorija, suintriguos Ingridos Jakubavičienės knyga „Dviese. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“.
„Tai yra solidi, rimtos apimties studija, su daugybe nuotraukų, spalvinga, graži, labai estetiška knyga. Jos autorė Ingrida Jakubavičienė yra istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, istorinės Lietuvos respublikos prezidentūros Kaune muziejininkė, žinoma ir keliomis savo studijomis, kuriose tyrinėjo prezidento Antano Smetonos ir jo artimiausių žmonių aplinką“, – pasakojo V. Maksvytė.
Dabar I. Jakubavičienė imasi naujos studijos apie seseris Sofiją ir Jadvygą, tai yra, Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tūbelienę.
„Per šių seserų gyvenimą, nuo jų tėvų, protėvių iki jų gyvenimo pabaigos, ji imasi tyrinėti labai įdomų reiškinį – modernizmą, kaip Lietuva iš tokios tradicinės, labai katalikiškos, agrarinės kultūros keičiasi, virsta ta modernia valstybe ir kaip tai atsispindi konkrečių žmonių, šiuo atveju tų dviejų seserų gyvenimuose ir jų labai kasdieniuose pasirinkimuose: kur ir kiek mokytis, už ko tekėti, kaip išsirinkti žmogų, kokius drabužius dėvėti, kaip ruošti maistą, kiek dalyvauti ar nedalyvauti visuomeninėje veikloje, kaip auklėti vaikus. Ir štai visa tai yra įvelkama į tą tokį modernėjančio pasaulio kontekstą, parodant tas priešpriešas, susidūrimus, ir kartu atskleidžiant tikrai labai nemažai gyvenimo iš prieškario, tarpukario, pokario Lietuvos ir išeivių jau nebe Lietuvoje gyvenimo“, – sakė V. Maksvytė.
„Knygoje yra daug nuotraukų iš įvairiausių archyvų, tiek iš lietuviškų, tiek iš esančių Amerikoje ir kitose šalyse, žemynuose, tad tikrai skaityti nebus nuobodu. Labai tokia įkvepianti ir, tiesą sakant, sakyčiau, aktuali knyga, nes daug ko ir aš pati nežinojau, o norint suvokti, kur mes kaip visuomenė esame dabar, visai gerai yra ir pastudijuoti, o kur mes buvome prieš šimtą metų“, – pastebėjo literatūros ekspertė.
