Vaikų kalbą išvertė į suaugusių
Pasak J. Gaižausko, knyga „Antarktidos indėnai“ yra skirta tiek suaugusiems, tiek vaikams: „Ne veltui pradžioje aš rašau, kad ta knyga skirta visiems vaikams – negimusiems, mirusiems, pasenusiems. Antarktidos indėnai neklausia tavo amžiaus – jie klausia, kiek vaiko yra tavyje“.
Jis pasakojo, kad ši knyga – nedidelis, labai jautrus, skaudus romanas, kurio pagrindinis veikėjas yra vaikas, šiuo atveju – berniukas, todėl iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai yra vaikiška knyga.
„Taip, ją „įkąsti“ turbūt jau galėtų mėginti vaikas nuo 11 metų, o su tėvų pagalba ir gerokai mažesnis, bet iš tiesų tai lygiai taip pat yra ir knyga mums. Tai tokia labai tikra, ir juokinga, ir graudi pasaka – viskas vienu metu. Aš visada sakau, kad mes negyvename žanre: negyvename komedijoje, negyvename tragedijoje, viskas čia pat, viskas vyksta tą pačią akimirką, dėl to knygoje yra labai jautrių, graudžių, bet ir labai linksmų, juokingų vietų. Ji net turi tokį fantastinio žanro kvapą, avatarišką ar haripoterišką, bet, kita vertus, kai žvelgi suaugusio žmogaus akimis, supranti, kas ir kodėl taip vyksta“, – kalbėjo J. Gaižauskas.
Autorius aiškino, kad knyga yra parašyta tarsi keliais sluoksniais. „Vaikas skaitydamas gal skaitys tą tiesioginį turinį, pirmą sluoksnį, o suaugęs įžvelgs antrą, trečią, ketvirtą ar penktą, kuris tikrai šioje knygoje yra. Man regis, tai prasminga knyga, kurią vertėtų perskaityti kiekvienam suaugusiam žmogui. Kaip sakė vienas man brangus žmogus, tu išvertei iš vaikų kalbos į suaugusių kalbą ir parašei knygą – mes tiesiog tų žodžių nežinome, o tu tarsi išvertei tas mintis, ką jie galvoja“, – išgirstus įspūdžius perpasakojo rašytojas.
Knyga, gydanti sužeistą viltį
J. Gaižauskas prisipažino, kad knygos pavadinimo idėja jam kilo galvojant apie tai, kokia vieta Žemėje galėtų būti lyg rojaus atitikmuo, apsaugota nuo kitų akių ir paslėpta toliausiai nuo visų. Tada jis susimąstė, kad tai galėtų būti Antarktida, į kurią paprastais keliais nepapulsi.
„Juk mes puikiai žinome, kad Antarktidoje nuolatinių gyventojų nėra. Yra gyventojai, kurie gyvena tam tikru momentu, yra daugybė mokslinių tyrimų stočių, kur pasikeisdami gyvena 1-5 tūkstančių mokslininkų, bet tokios valstybės kaip Antarktida nėra. Nėra pasaulyje nė vieno Antarktido piliečio. Šioje knygoje yra, bet tikroje Antarktidoje nėra“, – šypsojosi jis.
O knygoje yra atskiri keliai papulti į Antarktidą. „Ir yra tie indėnai, kurie yra Antarktidos piliečiai, tokie žmonės vedliai. Tu gali bendrauti su žmogum, ir, pasirodo, jis yra tas Antarktidos indėnas, tik tu to nežinai. Jie gali girdėti tavo mintis, gali daugybę kitų dalykų, tai ta istorija yra tokia lengvai mistinė, bet tuo pat metu joje labai daug netekčių, graudulio, bet tokio šviesaus, kur vienu metu ir ašaros gali birti, ir šypsotis. Man labai patinka, kai su knygomis yra taip – joje daug vilties, ji sukelia kažkokius jausmus širdyje, dėl to aš ją vadinu knyga, kuri gydo sužeistą viltį. Tai yra prasminga knyga, galima sakyti filosofinė, galima sakyti vaikiška, bet toje, atrodytų, nedidukėje knygoje, nedideliame romane yra įdėta didelės prasmės istorija“, – sakė J. Gaižauskas.
Rašydamas sulaukė daugiausiai grįžtamojo ryšio
Menininkas atskleidė, kad būtent knygos jam padėjo užmegzti tvirčiausią ryšį su auditorija.
„Per daugybę savo aktorystės metų, dešimtmečius, nesu gavęs tiek laiškų, ar socialiniuose tinkluose, ar kitur, kiek per paskutinius trejus metus – tai yra šimtai laiškų, šimtai žmonių rašo, net nekalbu apie tai, kad sutikę kalbina, jie kolekcionuoja knygas, labai medžioja mano tokį auksinį antspaudą, kurį paprastai, kai būnu kur gyvai, įsegu į knygą“, – pasakojo J. Gaižauskas.
Jis džiaugėsi, kad po jo piligriminių romanų „Dievas su šlepetėmis“ ir „Tigras, glostantis pėdas“ šimtai žmonių jam parašė, kad perskaitę knygas patys iškeliavo į Santjago de Kompostela.
„Aišku, tai negali nedžiuginti. Tik jei tau būtų 20-25 metai ir šimtai žmonių tau pradėtų rašyti, tai gali paveikti galvą. Tad aš kartais labai džiaugiuosi, kad pradėjau rašyti ne per anksti – būčiau prirašęs visokių nesąmonių jaunas, būtų gėda, o dabar jaučiu, kad rašau, ką galvoju“, – kalbėjo jis.
J. Gaižauskas pastebėjo, kad, lyginant su kitomis kūrybinėmis veiklomis, rašant nereikia daryti kompromisų.
„Pavyzdžiui, teatre yra režisierius, prodiuseris, kolegos, kas nori – reikia kompromisų. O čia jų nėra, rašau, kas man svarbu, ką aš galvoju, o kai tai dar ima ir skaito, ima ir perka, bibliotekoje gauni duomenis, pasirodo, esi skaitomiausių dešimtuke, tai kelia nuostabą, tu krypteli pečiais, bet tavęs nebeveikia kaip asmenybės, nes esi jau susiformavęs žmogus. Labai džiaugiuosi, kad galiu būtent rašydamas daryti tai, ko negaliu kitose veiklose. Kūrėjui tuo lengviau, kuo jis turi daugiau instrumentų: jis gali dainuoti, groti, kurti dainas, vaidinti teatre, vesti televizijos laidas, filmuose filmuotis, gali daugybę dalykų. Na, šokti nenorėčiau, ypač baleto, tai būtų man šiek tiek per vėlu“, – juokėsi jis.
