Knygai apie Lietuvą nesako „ne”
„Atsiprašau, bet lietuviškai nekalbu. Man atrodo, kad tai – labai sunki kalba”, - šypteli 45 metų A. Amirrezvani. Tačiau ji puikiai žino ne tik Gedimino prospekto ir pagrindinių Vilniaus senamiesčio gatvių, bet ir koldūnų, kuriais viešnią yra vaišinę giminaičiai, pavadinimus.
„Knyga yra apie Iraną, tačiau lietuviška mano šeimos pusė man visada buvo labai svarbi, - pasakoja rašytoja. – Mano mama Katherine Zawkiewicz – taip jos pavardė rašoma Amerikoje – yra lietuvė. Per Antrąjį pasaulinį karą, būdama dešimties, ji atkeliavo su tėvais į Čikagą. Turi dar keturias seseris ir brolį. Visi turi savo šeimas, vaikų. Kai kurie gyvena Amerikoje, kai kurie – čia, Lietuvoje. Turiu daugybę pusbrolių. Kai žiūriu į šeimos nuotraukas, juokiuosi: dauguma – šviesiaplaukiai, mano mamos akys žalios. Aš esu per vidurį. O tėvas – tamsios odos, akių, plaukų. Mano oda – iš mamos, plaukai – iš tėvo”.
Iranietis, vėliau tapęs A. Amirrezvani tėvu, lietuvę sutiko atvykęs studijuoti į Majamį. Moteris iki šiol neatsistebi, kaip svetimoje šalyje galėjo susidurti tamsaus gymio svetimšalio ir jau spėjusios įleisti šaknis JAV šviesiaplaukės keliai.
Pirmą kartą į Lietuvą rašytoja buvo atvykusi 2002 metais. Jos mamai yra tekę Vilniuje buvoti ir sovietmečiu – 1969-aisiais. Dabar, su dukra žingsniuodama Gedimino prospektu, ji parodė viešbutį, kuriame anuomet penkias dienas – tik tiek pabūti tėvynėje leido valdžia – gyveno ir visą laiką jautėsi kažkieno stebima.
Lietuvoje A. Amirrezvani viešės vos ilgiau nei savaitę – jai teks keliauti namo į Kaliforniją, nes galvoje jau sukasi mintys apie naują knygą. Paklausta, ar norėtų sukurti knygą ir apie mamos gimtinę, rašytoja nesako nei „taip”, nei „ne”: „Kada nors – galbūt. Man dar reikia likti Irane – savo mintyse”.
Ir čia pat paklausia pasiūlymo, ką rašyti apie Lietuvą. Užsiminus, kad užsienio autoriai mėgsta paversti mūsų šalį keistų personažų gimtine (sužinojusi, kad Thomo Harriso išgalvotas Hanibalas Lekteris esą gimė Lietuvoje, DELFI pašnekovė kilsteli antakius) arba formuoti su tikrove prasilenkiantį įvaizdį, A. Amirrezvani prisimena Johnatano Franzeno romaną „Pataisos”. Jos teta, perskaičiusi šią knygą, įvertino lakoniškai – viskas apie Lietuvą buvo išgalvota.
„Lietuva ilgus metus užsieniečiams buvo paslaptinga vieta, žmonės negalėdavo laisvai čia atvažiuoti, todėl prisigalvodavo nebūtų dalykų. Todėl manau, kad lietuviai geriausiai gali pasakoti apie savo šalį”, - paaiškina rašytoja. Tačiau ji susidomėjusi klausinėja apie angliškai išleistus lietuvių kūrinius ir romanus apie Lietuvą, keletą pavardžių ir pavadinimų užsirašo.
Patyrė Islamo revoliucijos siaubą
Anita gimė Teherane, tačiau netrukus su mama persikraustė į San Franciską, mat vos dvejų metukų sulaukusios mergaitės tėvai išsiskyrė. 13-metę paauglę tėtis pakvietė vėl atvykti į Iraną ir pasimatyti su giminaičiais. „San Franciske mano šeimą sudarė tik mano mama ir teta, Teherane šeimos pietūs – didžiuliai ir šventiški – panėšėdavo į susitikimą rotušėje. Turėjau vienuolika pusbrolių ir du mažus brolius”, - tuomet patirtą nuostabą dabar prisimena rašytoja.
Po metų tėtis paauglę porai dienų nusivežė į Isfahaną – buvusią šalies sostinę, kur vėliau ji apgyvendino „Gėlių kraujo” veikėjus. Didžiulė miesto aikštė, ištapyti viešbučio – buvusio karavansarajaus – laiptai, šacho rūmai su mečetėmis, karšta arbata su sausainiais ant vieno iš istorinių tiltų per sraunią upę taip užbūrė Anitą, kad, nusprendusi rašyti knygą, ji net neabejojo, kuriame mieste rutuliosis veiksmas.
Tuomet jai tėčio padovanotas persiškas kilimas tarytum mestelėjo idėją, apie ką reikėtų rašyti. Šis kilimas, pagamintas prieš maždaug 80 metų, ir dabar guli A. Amirrezvani svetainėje.
Baigusi mokyklą, mergina nusprendė metus praleisti Irane. Tai buvo Islamo revoliucijos metai – 1979-ieji. „Tą vasarą mes girdėdavome ginklus ir matydavome, kaip gaisrų dūmai dangų nudažo juodai, - savo interneto svetainėje rašo A. Amirrezvani. – Per mano 17-ąjį gimtadienį mieste buvo įvesta komendanto valanda. Išėjome į miestą papietauti ir parsinešėme namo pyrago. Po dešimties dienų mano tėtis ir pamotė nusprendė, kad situacija pasidarė nesaugi. Pačiupome mano brolius, kuriems buvo pusantrų ir treji metai, ir išvykome, kaip tikėjomės, neilgam. Deja, klydome”.
A. Amirrezvani mokėsi Šveicarijoje, Kalifornijos universitete Berkeley baigė anglų kalbą. Dešimt metų ji buvo šokio kritikė ir rašė apie meną dviejuose San Francisko regiono laikraščiuose. Net dabar, atsidėjusi grožinei literatūrai, A. Amirrezvani retkarčiais parašo spaudai apie šokius.
Persiški kilimai buvo rišami ir Lietuvos valdovo dvarui
Pabaigti debiutinio romano rankraštį žurnalistei prireikė penkerių metų. Tiek laiko ji niekam nė žodžiu neprasitarė, ką veikia laisvalaikiu. Knyga gimė po beveik antra tiek laiko. Rašydama A. Amirrezvani ne kartą keliavo į Iraną, kur tyrinėjo šalies istoriją, kultūrą, literatūrą ir kilimų gamybos subtilybes, tuo pačiu tikslu daugybę valandų praleido bibliotekoje.
„Per tuos devynerius metus, kai rašiau „Gėlių kraują”, jaučiausi kaip Ali Baba iš „Tūkstančio ir vienos nakties”, kuris sumurma burtažodį: „Sezamai, atsiverk!” ir išvysta olą, pilną aukso ir tviskančių brangakmenių, - savo knygoje prisipažino autorė. – Man prieš akis atsivėrę turtai buvo knygos apie viduramžių Irano istoriją ir kultūrą, glūdinčios apdulkėjusiose bibliotekų lentynose, kur teužklysta vienas kitas skaitytojas. Ištisas valandas tyrinėjau tuos lobius, ir juo daugiau skaičiau, juo labiau žavėjausi”.
Romano puslapiuose atgyja senoji Persija: tarsi iš pasakos išnyra Isfahano miestas, jo turgūs, lindynės ir prabangūs namai. Tuo metu Persiją valdė šachas Abasas. Kai jis, būdamas 17-os, atėjo į valdžią, šalis buvo ką tik išgyvenusi tarpusavio žudynes – kovose dėl valdžios Safavidų dinastijos žmonės buvo išžudyti ar jiems buvo išdurtos akys, karuose pražuvo daugybė kareivių, šalis neteko didelių teritorijų. Šachas sugebėjo tame chaose rasti teisingą kelią.
Romano veiksmas vyksta 1620-aisiais. Šachui Abasui neseniai buvo pavykę apginti sienas, įveikti vidaus politinius priešus ir sukurti menams palankų klimatą. Vienas iš valdovo aktyviai puoselėjamų amatų buvo kilimų gamyba, ji buvo pakylėta iki dailiojo meno. Persiškus kilimus tada jau vertino Europos karaliai, didikai, turtingi pirkliai ir menininkai. Porą kilimų, ataustų sidabro siūlais, 1601 metais buvo užsisakęs Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Zigmantas III. Šachas įsteigė daugybę kilimų dirbtuvių. Viena tokia dirbtuvė aprašoma ir romane „Gėlių kraujas”.
Netikėtai mirus mylimam tėvui, sudūžta romano herojės – 14-metės mergaitės viltis ištekėti. Ji su mama tampa tarnaitėmis turtingo dėdės, nuostabių kilimų kūrėjo, namuose. Dėdė padeda jai perprasti kilimų amatą, meną ir verslą, po truputį atsiskleidžia tapytojos talentas. Paauglei tenka priimti nepageidaujamą laikinų vedybų sutartį – sigheh, kuri tampa rimtu ne tik šeimos ryšių, bet ir draugystės su artima bičiule išbandymu.
Kilimų kūrimo procesą knygoje keičia jautrios merginos blaškymasis tarp nepasiekiamos meilės ir pareigos atsilyginti dėdės šeimai, Isfahano vaizdus – tradicijų, maisto ir anuometinių malonumų aprašymas. Į siužetą A. Amirrezvani įpina keletą pasakų – ir sukurtų liaudies, ir savo.
Beje, romane taip ir nenuskamba pasakotojos bei pagrindinės herojės vardas – tokiu būdu autorė siekė pagerbti visų Irano kilimų meistrų atminimą.
Kilimų rišėjos priverčia įsimylėti nebaigtus jų darbus
Anot A. Amirrezvani, po Islamo revoliucijos JAV ir kitose šalyse buvo prirašyta nemažai atsiminimų apie šį įvykį, knygų apie šiuolaikinį Irano žmonių gyvenimą. Be to, dabar pasaulyje tarp žinių apie Iraną dominuoja politiniai dalykai. Todėl ji atsigręžė į praeitį ir Irano žmones, visų pirma – moteris. Susidomėti kilimų rišimu rašytoją paskatino ne tik kadaise iš tėčio gauta dovana, bet ir meno žurnalistės patirtis, privertusi ją pamilti įvairias meno rūšis.
Kilimų rišimas moterims viduramžiais buvo savotiškas būdas išreikšti save. Tuo metu dauguma žmonių gyveno kaime, mažai kas mokėjo skaityti ir rašyti, užtat vertėsi žemdirbyste ar amatais. Kol vyrai triūsdavo laukuose, moterys galėjo rišti kilimus ir taip ne tik namus papuošti, bet ir uždirbti šeimai pinigų.
Dabar Irane populiarus vakarietiškas interjeras, tačiau žmonės mielai perka tradicinius persiškus kilimus. Seniau tai buvo viena svarbiausių interjero detalių – kilimai ne tik buvo skirti namams papuošti, bet žmonės ant jų sėdėdavo, atsirėmę į pagalves.
Statistikos duomenimis, JAV gyventojai daugiausia iš visų perka persiškus kilimus, tam kasmet išleisdami po maždaug 100 mln. dolerių. Iš viso kilimų gamybos industrijoje dirba apie 2 mln. iš 70 mln. Irano gyventojų. Tiek žmonių augina avis, verpia vilną, gamina šilką ir dažus, dažo, riša ir parduoda kilimus. Beje, šiomis dienomis vos 5 proc. žaliavos dažoma natūraliu, tradiciniu būdu.
Siekiant pritraukti turistų ir galimų pirkėjų dėmesį, kartais kilimai rišami net viešose vietose. A. Amirrezvani tokią situaciją teko stebėti vieno viešbučio poilsio zonoje. Moteris, kas rytą ateidavusi prie nebaigto darbo, kiekvieną savo kūrinį parduodavo jo dar nebaigusi – svečiai tiesiog įsimylėdavo akyse gimstančius kilimus.
„Iš mano knygos net Irano žmonės daug ką naujo sužinotų, - tvirtino rašytoja. – Jie mato, kaip rišami kilimai, bet daug kas nežino, kaip parenkamos spalvos, verpiama vilna, kaip ant popieriaus piešiami raštai, kokios idėjos slypi raštuose. Norint išvysti tikrą kilimo grožį, reikia daug ką išmanyti. Jei kada bandėte nusipirkti kilimą, tikriausiai pamenate tą jausmą: matau kilimą, bet apie jį nieko nežinau – kiek jis turėtų kainuoti, iš kur jis atgabentas, ką reiškia raštai”.
Paklausta, kurį iš knygos sluoksnių – kilimų rišimo meną, talentingos rišėjos gyvenimo istoriją, meilės liniją, senosios Irano kultūros pristatymą – laiko pagrindiniu, A. Amirrezvani teigė, kad kiekvienas iš jų yra svarbus.
„Viduramžiais, priešingai nei Vakaruose, Irano mene buvo galima matyti daug sluoksnių, - kalbėjo pašnekovė. – Imkime kad ir pasakas „Arabijos naktys” – viskas prasidėdavo nuo džino butelyje, o toliau vyniodavosi istorija po istorijos, lyg rusiškos viena į kitą sudėtos lėlės. Mes tai vadiname „lizdo lipdymu”. Tas pats ir kilimuose – iš pradžių matai vieną raštą, o geriau įsižiūrėjęs – kitą. Vakarietiškame romane tradiciškai pradedame nuo tam tikro įvykio, vystome veiksmą, jis pasiekia kulminaciją ir knyga baigiama. Aš įterptomis pasakomis norėjau šiek tiek pristabdyti skaitytoją. Tai buvo rizikinga, nes skaitytojas ištraukiamas iš pagrindinės istorijos, o paskui vėl į ją panardinamas. Bet man norėjosi perteikti rytietiškų istorijų įspūdį. Tai – lyg skanus pyragaitis: braškės, šokoladas, su kiekvienu sluoksniu – naujas skonis”.
