Mindaugas Lukošaitis: užvirė kraujas

Menininkas Mindaugas Lukošaitis sakė, kad kai išvydo vizualizaciją – jam užvirė kraujas: „Visai neseniai teko užsukti į Kauną ir pamatyti „Laisvės karį“… buvau šokiruotas totalios antiestetikos, nesupratimo. Viskas nulipdyta primityviai: sagos, nosys, akys... Kažkoks košmaras. Būna kūrinių ar bandymų, kur trūksta gabumų, bet tai – antiskulptūra, netelpanti į kritikos rėmus. Ir dabar, kai pamačiau šią vizualizaciją, man tiesiog užvirė kraujas. Toleruoji visokį skonį, visokie yra menai, norisi geriau, bet čia... dugnų dugnas.“

M. Lukošaitis įsitikinęs, kad net pačias geriausias idėjas netinkamai įgyvendinant galima sugadinti. Visgi sutinka, kad skulptūrų / paminklų klausimas Lietuvoje yra opus, projektus įgyvendinti sudėtinga.

„Reiktų pasakyti, kad vaizduojamasis, taikomasis menas Lietuvoje – jau nusilpęs, sudėtinga atremti kritiką, parodyti geresnį sprendimą. Dėl šios problemos susidaro palanki terpė staiga atsirasti visiškai nebenusakomiems atvejams. <...> Kai kažkas blogai su forma, tai reiškia, kad gauname priešingą žinią. Aleksandras Jogailaitis atvaizduotas kaip kolūkietis, stovi išsižergęs, bukas. <...> Tarsi į filharmoniją įsileisti kažką su būgneliu, trypti, daužyti. Tokie dalykai nebėra skonio klausimas, jau katastrofa!“, – kalbėjo menininkas.
Mindaugas Lukošaitis

Bloga praktika

Kalbėdamas apie šį atvejį, M. Lukošaitis atkreipė dėmesį į kitą, anot jo, svarbų momentą. „Tokią buką formą žmonės pradeda suprasti kaip teigiamą, gerą dalyką. Tai jau yra blogai. Bloga muzika vakarėliuose nėra aukštoji muzika, – nebesuprantami kontekstai. Tokios skulptūros gali būti per Heloviną kaip baidyklės. Šičia nekalbame apie estetinių momentų vertinimo diapazoną, kalbame apie visiškai apverstus dalykus aukštyn kojomis“, – pažymėjo jis.

Argumentas, kad vykstant karui Ukrainoje reikia paremti ukrainiečių autorius, M. Lukošaičiui neatrodo vykęs.

„Ką tai duoda? Kažkoks nesusipratimas! Šiuo atveju matome, kad tai yra tam tikrų veikėjų atidirbta schema, kurių vardu daromi pinigai, projektai... Užsidedami pliusai prieš žmones, kurie šioje vietoje jau visiškai klaidinami, įstumiami į aklavietę. Šias schemas reikia vieną sykį išrišti, įvardinti, pasakyti: čia bloga praktika. Yra tų pačių autorių pastatytas paminklas Bernardui Brazdžioniui (Pasvalyje, Nepriklausomybės g., – aut. past.), Vydūnui (Klaipėdoje, tarp Bokštų ir Puodžių g.). Kalbu ne emociškai, mano skonis išlavintas, tikrai skiriu šiuos niuansus. Peržengta bet kokia riba, – beskonybės riba“, – negerą tendenciją įžvelgė M. Lukošaitis.
Olesas Sidorukas ir Borisas Krylovas (paminklas B. Brazdžioniui)

Vieša erdvė – visų

Su aiškinimu, kad paminklas miestui dovanojamas (finansuoja Prano Kiznio fondas, – aut. past.), kad šios iniciatyvos negali pavadinti nereikalingu išlaidavimu, M. Lukošaitis visiškai nesutinka.

„Kaip tai sustabdyti? Net neįsivaizduoju. Vajus, euforija, viešas eteris... nespėji net sureaguoti, staiga – jau pastatyta. Vieša erdvė mūsų visų, prie ko čia privatus verslininkas? Čia savivaliavimas, net jeigu ir būtų geras, pavykęs sprendimas – ir tai nėra leidimas ir būdas elgtis neteisėtais būdais. Esu labai kategoriškas šitos saviveiklos atžvilgiu. Jei turiu pinigų – galiu? Primena banditų laikus – turiu pinigų, išsiperku gražiausias vietas, statausi namus. Panašaus mentaliteto lygis, agresyvi elgsena, korupcinio mąstymo modelis, – tai neturi būti toleruojama, – kalbėjo pašnekovas. – Suprantu, ir Europoje atsiranda neskoningų pavyzdžių, nėra naujiena, bet, kaip sakant, turi būti saikas, galų gale – stop!.“

Šiandien, M. Lukošaičio manymu, neprošal būtų suorganizuoti diskusiją, kaip sukurti tam tikrą sistemą, principą, pagal kurią būtų priimamos tam tikros privačios iniciatyvos.

„Turi būti kažkokia tvarka, o ne taip, kad viename kampe sugalvojo ir pastatė. Turi būti apmąstoma, vykdomas ekspertinis vertinimas. Taip, sutinku, būna ir ekspertai patiria fiasko, bet jau geriau kažkoks vertinimas, negu dviejų ukrainiečių „siautėjimas“ su slaviškai keista, nesuvokiama, neskonininga estetika. Precedentas tapo norma“, – pažymėjo jis.
Mindaugas Šnipas (Daivos Kairevičiūtės nuotr.)

Mindaugas Šnipas: tai prisidės prie vizualinės taršos

Skulptorius, aktyvus tarptautinių simpoziumų dalyvis Mindaugas Šnipas atsargiai žvelgė į viešumą pasiekusią vizualizaciją.

„Mačiau tik telefono ekrane, tad būtent apie šį kūrinį nelabai ką galiu pasakyti. Tačiau remiantis tuo, ką šis ukrainiečių autorių duetas jau yra sukūręs Lietuvoje – galima teigti, kad šis naujas kūrinys taip pat prisidės prie vizualinės taršos. <...> Turime Kaune nelaimingą „Laisvės karį“, kuriuo vieni džiaugiasi, kiti – nepatenkinti. Susitarimo tokiuose reikaluose nelabai bus. Tik man keista, kad šitas duetas gerai prekybiškai kotiruojasi Lietuvos padangėje. Yra pirkėjas – ne vieną kartą čia lyg ir filantropiškai pasireiškia P. Kiznis. Visgi jam reiktų pasitelkti patarėjus, šiek tiek labiau išmanančius vaizdo sritį. Bet, matyt, jis nemano, kad tai būtų reikalinga. Manyčiau, reikalinga, būtų mažiau vizualinės taršos Lietuvoje“, – sakė M. Šnipas.
Oficialiai atidengtas Vytis

Anot skulptoriaus, šie minėti ukrainiečių autoriai – neblogo lygio amatininkai. „Ko gero, savo išmokta maniera jie padarytų bet ką, kaip ir yra pridarę – nuo šventųjų iki tarybinių karių. Tarp jų – ir Lietuvoje atsidūrusios sklulptūros. Jiems moka – jie daro. Tokio prasto muzikantėlio užsiėmimas – kaip užmoka, taip groja. <...> Linkėčiau mūsų piniguočiams šiek tiek pagalvoti apie tai. Tačiau kol kas tokios tendencijos nesimato, – tie, kas turi pinigų, save pateikia, kad yra visame kame išmanantys ir teisūs. Paskutinis atvejis (nereikia ieškoti Ukrainos autorių) – pastatyta skulptūra Bronislovui Lubiui Plungėje, Oginskių parke – atrodo baisiai. Vėlgi, jau vietinis muzikantas, kaip už(ap-)moka, taip šoka“, – tęsė pašnekovas.

Pigi mėsa – šuniui

Šičia, anot M. Šnipo, verta pradėti kalbėti apie visuomenės švietimo, estetinio auklėjimo problemas:
„Ko gero, net nuo vaikų darželio lygmens. Problema žymiai didesnė: didžiulis gyvūnas po vandeniu, o jo ausų viršūnėlės kyšo iš vandens, – mes jas matome ir dėl jų pykstame. Kaip mano dirbtuvėse kartą tiesiai šviesiai yra išsireiškęs Vilius Kavaliauskas, aktyviai dalyvavęs „Laisvės kario“ vykdymo ir pastatymo darbuose: taigi ten pigiau. Mano tėvas turėjo mėgstamą posakį: pigi mėsa – šuniui.“

Didelei žmonių miniai, tęsė jis, tokia stilistika, deja, patraukli. „Yra atpažįstamumo džiaugsmas. Žiūrėkite, arklys, dantys ir kanopos – kaip tikri! Renesanso dailėje, gal greičiau jos tarybiniame, socrealistiniame išaiškinime tai buvo bene aukščiausio lygio analogas. Taip išauklėta tam tikra karta, didelė jos dalis. Bet yra ir kita dalis, meno profesionalai, kurie dažniausiai turi kontroversišką diametraliai priešingą nuomonę. Apie tai kalbėta ne kartą – tik šuns balsas į dangų neina. Kažkodėl Lietuvoje taip yra, įtariu, kad tai rėmėjų klausimai, mentaliteto problematika“, – priežastis svarstė jis.

Kalbėdamas apie estetinius visuomenės pomėgius plačiąja prasme, M. Šnipas įžvelgė gan ryškią „seklėjimo tendenciją“.

„Viskas pradeda panašėti į greito maisto restoraną. Ar gali būti restoranas – greito maisto? Manau, kad tai iš esmės nesąmonė, bet greitas maistas populiarėja... Tokią vartoju metaforą, nes pigiena greit vartojama, ją gali greit išmesti, užmiršti, nekelia problemų, dėl to ir atsiranda tokie reiškiniai. Staigiai, greitai – vienas turi pinigų, kitas nori jų gauti – pykšt pokšt padarėm, kažkas pasipuikuos – čia mano mieste pastatyta. Eina pigienos cunamis, o prieš cunamį atsilaikyti labai sunku. Duok Dieve, jeigu paviršiumi nuplauksi, jeigu neatsimuši į medį. Kaip išsigelbėti nuo cunamio? Reikia bėgti nuo jo. Bet čia tas atvejis, kai cunamis jau pasiekė, kai batai jau gerokai šlapi“, – sakė M. Šnipas ir prognozavo, kad šių ukrainiečių autorių darbas – tikrai ne paskutinis. Anot skulptoriaus, reik pripažinti, kad tai yra „vietinio vartotojo bukumo pasekmė“.

Bet galbūt tai buvo noras paremti Ukrainą? „Sunku įlysti į žmonių vidinių jausmų virpesius, kurie vysto visą šį reikalą su šiais dviem ukrainiečių autoriais. Du ukrainiečiai nėra visa Ukraina. Būkime objektyvūs. Ukrainą galima remti ir kitaip. Beje, Ukrainos rėmimo bumas prasidėjo nuo 2022-ųjų, bet „Laisvės karys“ atsirado gerokai prieš tai, 2018-aisiais. Tad žinoma, kad čia yra viskas truputį kitaip“, – sakė M. Šnipas.

Atsiduoda psichinėmis problemomis

M. Šnipas sutiko su išsakyta mintimi, kad, ko gero, visa ši epopėja prasidėjo nuo valstybinių konkursų, kuriuos laimėję autoriai tarsi įkliūdavo į spąstus, nes dėl iškilusių konfliktų savo projektų įgyvendinti negalėdavo. Todėl vis mažiau radosi norinčių dalyvauti skelbiamuose konkursuose, o iš visos to išaugo kita problema, kurios vardas – „privatus rėmėjas“. Pradėjo dygti vis dviprasmiškiau vertinamos skulptūros.

Kitas dalykas, anot M. Šnipo, – pačių konkursų sąlygos. „Atsimenu, kai dar buvo ruošiamas konkursas paminklui Vincui Kudirkai. Į Skulptūros katedrą atėjo vienas iniciatorių pasitarti dėl konkurso sąlygų, o ten viskas surašyta, kaip turi būti padaryta! Jeigu dalyvauji, reiškia, sutinki su konkurso sąlygomis. Jeigu dalyvauji konkurse – tikiesi laimėti, todėl stengiesi išpildyti sąlygas, o jos išdėstytos iki batų raištelių... Tokiuose dalykuose nesinori dalyvauti, todėl labai daug skulptorių tiesiog nedalyvauja. <...> Nesu didelis konkursų sąlygų specialistas, bet yra tekę dalyvauti kaip ekspertui, būti vertinimo grupės nariu. Sąlygas esu skaitęs – jos nesikeičia, truputį atsiduoda psichinėmis problemomis“, – konkursines tvarkas kritikavo jis.
Paminklo Aleksandrui Jogailaičiui vizualizacija

Saulius Rimas: skulptūros modelis buvo pristatytas jau sukurtas ir pagamintas

Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas, pasakodamas, kaip vyko paminklo A. Jogailaičiui atranka, sakė, kad Kauno miesto savivaldybei skulptūros modelis buvo pristatytas jau sukurtas ir pagamintas.

„Mecenatas Petras Kiznis kreipėsi į savivaldybę, klausdamas, ar Kaunas sutiktų priimti šį kūrinį, kokią vietą jam skirtų. Dėl paties meninio sprendimo – nei savivaldybė, nei meras to paminklo nekūrėme. Dėl kai kurių detalų buvo atsiklausta nuomonės, kokį tekstą reikėtų rašyti – smulkmenos“, – pasakojo S. Rimas.

Apskritai, anot S. Rimo, galutinis sprendimas dėl šitos skulptūros statymo Kaune dar nėra priimtas.

„Yra pateikta paraiška į „Kauno akcentų“ konkursą, ji vertinama keliais etapais. Šiuo metu yra atliktas ekspertinis vertinimas (jį atliko nepriklausoma ekspertė, menotyros mokslų daktarė, bet negaliu atskleisti pavardės, tokios šio konkurso sąlygos). Dar vyks svarstymas darbo grupėje. Bet kuriuo atveju, tai bus rekomendacijos, tai nėra kažkoks praeinamas balas, kad būtų automatiškai skiriama parama. Galutinį sprendimą, ar skirti paramą, ar statyti šitą paminklą Kaune priims Administracijos direktorius, vadovaujantis „Kauno akcentų“ programos nuostatomis, kurios yra patvirtintos Kauno miesto savivaldybės tarybos“, – esamą tvarką aiškino S. Rimas.

Sprendimas dar nepriimtas

Vis dėlto, kauniečiai šiandien yra kviečiami išrinkti arba pasiūlyti paminklui tinkamiausią vietą, savo nuomonę išreiškiant internete iki gruodžio 8-osios. Kodėl?

„Kaip minėjau, „Kauno akcentų“ vertinimo procedūros, bet kokiu atveju, yra rekomendacinio pobūdžio. Tiek ekspertinis vertinimas, tiek darbo grupė, kuri sudaryta iš istorikų, architektų, savivaldybės darbuotojų pateikia tik rekomendaciją. Galutinį sprendimą priima Administracijos direktorius. Tad ir ši visuomenės apklausa, jos rezultatai – taip pat bus faktorius, į kurį bus atsižvelgiama, priimant sprendimą, ar apskritai tai įgyvendinti“, – pažymėjo S. Rimas ir pridūrė, kad bus stebimos visuomenės reakcijos. Visuomenė taip pat gali pasiūlyti ir visiškai kitas vietas, nei yra pasiūlytos.

Jeigu bus priimtas sprendimas, kad, vis dėlto, Kauno miestas priima šitą skulptūrą, galbūt, S. Rimas svarstė, savivaldybė prisidės prie prieigų sutvarkymo, įrengiant skverą, formuojant aikštę.

„Bet kuriuo atveju, bus rengiamas techninis projektas. Bus rengiami projektiniai pasiūlymai pagal Statybos įstatymo nustatytą tvarką. Projektiniai pasiūlymai turi privalomą stadiją: viešinimo, derinimo su visuomene. Privaloma organizuoti viešą susirinkimą, visuomenės atstovai gali teikti pasiūlymus dėl parengtų projektinių pasiūlymų. Todėl architektūriniai sprendiniai gali keistis. Būtų atsižvelgiama į kompozicijos padėtį erdvėje, aplinkoje. Kol kas išdėstyti principiniai siūlymai“, – sakė S. Rimas.

Skulptoriai iš Ukrainos – O. Sidorukas ir B. Krylovas – S. Rimas pažymėjo, kauniečiams yra pažįstami kaip autoriai, sukūrę ir įgyvendinę „Laisvės kario“ skulptūrą 2018-aisiais, kuri taip pat yra „Kauno akcentų“ konkurso programos dalis.

„Savo laiku, sakykime, irgi buvo kontroversiškai vertinama. Kritikavo, kad per daug realistinis vaizdavimas, pasigedo metaforų, subtilumo. Panašią retoriką, diskusijas, neišvengiamai matome ir dabar. Visuomenė poliarizuojasi, vieniems iš principo turbūt nėra priimtinas toksai natūralistinis / realistinis istorinių figūrų vaizdavimas, nori kažkokių abstrakcijų, kiti – turi kitokių sumetimų. Kai tenka komentuoti vieno ar kito kūrinio įrengimo Kaune atsiradimą, pastebėjau, kad nė vienas meno kūrinys viešose erdvėse neatsiranda esant kažkokiam konsensusui. Nėra vienodo skonio, kaip ir bet kokiose srityse. Muzikoje vienam patinka klasika, džiazas, man – metalas. Taip ir su šita skulptūra“, – sakė S. Rimas.

Kas moka, tas ir muziką užsako

Savo nuomonę apie ukrainiečių autorių kurtą paminklą Aleksandrui Jogailaičiui Kultūros paveldo skyriaus vedėjas nutylėjo.

„Žiūrime, jeigu tai atitinka didžiosios visuomenės lūkesčius, išpildo meniškumo, kontekstualumo kriterijus – [kodėl gi ne]? Juolab atvaizduoja ir aktualizuoja istorinę figūrą. Turime mažai įamžintų LDK laikų valdovų, nuo senų laikų vyrauja Vytauto Didžiojo kultas, labiau minimi Kęstutis, Algirdas, Mindaugas, bet ypač vėlesnių laikų mūsų valdovai, jie tarsi nėra net žinomi daugeliui mūsų visuomenės. Galbūt į tai reikėtų žiūrėti palankiai – kaip į siekį aktualizuoti 16 a. istoriją, plačiau susipažinti su tuomet valdžiusiais valdovais. Istorija nesibaigia su Vytatuu Didžiuoju, neatsinaujino staiga po 90-ųjų metų“, – pagrindinę idėjos mintį nupasakojo S. Rimas.

Meno bendruomenė būgštauja, kad mecenatams per daug pataikaujama, kad skaičiuojant pinigus savivaldybių sprendimai vis mažiau orientuojasi į originalią kūrinių meninę išraišką.

„Šiek tiek referuojant į filosofo Sigito Parulskio tekstą, kuris rašo, kad realiai tas reiškinys prasidėjo dar renesanso laikotarpiu. Turtingi žmonės galėjo sau leisti finansuoti meno kūrinių (skulptūrų, mozaikų ir kitų) įrengimą miesto viešosiose erdvėse. Savotiškai šis procesas, galima sakyti, vyksta iki šių dienų. Nieko naujo – tai vyksta šimtmečiais. Meno kūrinių mecenavimas nėra, jokiu būdu, nei vien tik Kauno ar Lietuvos fenomenas, tai vyksta visur. Taip, dažniausiai kelia kontroversijas, kas moka, kaip sakant, tas ir muziką užsako – nuo to nepabėgsi“, – sakė S. Rimas.
Olesas Sidorukas ir Borisas Krylovas

O. Sidoriukas: tradicijos ir kultūra yra susipynusios tarp mūsų tautų

Ukrainiečių skulptorius O. Sidorukas pabrėžė, kad apie paminklą geriausia kalbėti tada, kai jį sutveri.

„Kviečiu apsilankyti Kyjive, tada jūsų publikacija bus daug įdomesnė skaitytojams. Drauge su Borisu Krylovu monumentalia skulptūra užsiimame nuo 1999-ųjų. Nuo to laiko iki šių dienų buvo sukurta daugiau nei 30 monumentalių kūrinių tiek Ukrainoje, tiek Europoje. Mūsų darbų yra Švedijoje, Škotijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Lietuvoje sukūrėme penkis paminklus ir tris memorialines lentas, du mūsų darbai yra Valdovų rūmų muziejuje Vilniuje. Už pasiekimus buvome apdovanoti aukštais valstybiniais Lietuvos valdžios apdovanojimais, – sakė O. Sidoriukas. – Per šį laiką Lietuva mums tapo antraisiais namais. Susiradome daug draugų, kurie mums labai artimi, ypač tuo metu, kai rusai pradėjo karą prieš Ukrainą. Su didele šiluma ir meile lietuviai priėmė ukrainiečių pabėgėlius, tarp jų buvo ir mano šeima, todėl esu amžinai dėkingas Lietuvos žmonėms. Lietuva ir Ukraina turi ilgą, bendrą istoriją, tradicijos ir kultūra yra susipynusios tarp mūsų tautų.“
Oleso Sidoruko ir Boriso Krylovo kūrinys

Dėl to, O. Sidoriukas tęsė, Lietuvos istoriją ir kultūrą suvokiantys kaip savo. „Sukurti skulptūrą viešoje erdvėje – didelė atsakomybė, nes tai turės įtakos daugelio kartų ugdymui. Įprastai pagrindinė paminklų tema yra istorinė, o prieš pradėdami darbą labai atidžiai išstudijuojame medžiagą, dirbame su autoritetingais istorikais ir restauratoriais, o kartais istorikai dirbdami su mumis padaro naujų atradimų. Net eskizų kūrimo stadijoje ieškome idealių kompozicinių sprendimų, esame dėmesingi detalėms. Kurdami paminklą A. Jogailaičiui jaučiame ypatingą atsakomybę, nes, be profesinės veiklos, jaučiame ir didelį dėkingumą, kurį norime išreikšti savo darbu. Deja, dirbti karo sąlygomis nėra lengva“, – atvirai kalbėjo skulptorius.
Olesas Sidorukas ir Borisas Krylovas (Žygimantas Augustas Valdovų rūmų muziejuje)

Bet kurią akimirką į dirbtuves gali įskristi raketa ar dronas

Be kita ko, menininkas atkreipė dėmesį, kad jis šiuo metu atlieka karinę tarnybą.

„Kyla grėsmė, kad bet kurią akimirką į dirbtuves gali įskristi Maskvos raketa ar dronas. Be to, dažni elektros tiekimo sutrikimai lėtina procesą. O bronzos liejimo metu tai gali padaryti nepataisomą žalą gamybai. Paminklas A. Jogailaičiui yra ne tik originalus savo kompoziciniu sprendimu, bet ir gan sudėtingas konstrukcinės užduoties požiūriu. Šiuo metu skulptūra jau išlieta iš bronzos, vyksta baigiamasis darbų etapas“, – pasakojo skulptorius.

O. Sidoriuką stebina tai, kad apie darbus kalbama be vizualinės paties kūrinio vizijos.

„Kaip galima diskutuoti apie meną, kai jo nematai? Panaši situacija nutiko ir su „Laisvės kariu“, kuris galiausiai tapo mylimiausiu ir lankomiausiu paminklu Lietuvoje. Taip pat ir į Pasvalį vyksta ekskursijos aplankyti mūsų paminklų Žygimantui Augustui ir B. Brazdžioniui. Ir tai mums yra didžiausias atlygis, mes suprantame, kad mūsų kūrybiškumas yra paklausus. Mene, kaip ir moksle, yra dėsniai, kai jų nežinai arba nepaisysi, tada skulptūra nebus gera. Jei skulptūra realistiška, tai visai nereiškia, kad ji nėra moderni. Viskas priklauso nuo kompozicinio sprendimo“, – pažymėjo jis.

Skulptorius tikino, kad kartu su B. Krylovu didžiuojasi tuo, kad yra įvaldę šią meistrystę: „Norint sukurti realistinio stiliaus kūrinius, reikia turėti daug patirties, studijuoti ilgus metus. Kiekvienas renkasi savo gyvenimo kelią. Šiuolaikinis konceptualusis menas taip pat turi teisę egzistuoti ir vystytis. Gerbiame ir vertiname Lietuvos menininkus, tarp kurių yra daug mūsų draugų. Mes su Borisu esame Karališkosios Britanijos skulptorių draugijos nariai, kurių dauguma užsiima konceptualiu menu. Dažnai bendraujame ir keičiamės nuomonėmis. Taigi, mes esame labai gerai pažįstami, turime gilų supratimą apie įvairius meno stilius ir technikas.“

Delfi išsiuntė klausimus mecenatui P. Kizniui, gavę atsakymą – papildysime.

O ką apie tai manote jūs? Savo mintimis kviečiame dalintis el. paštu pilieciai@delfi.lt
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt