Karo pabėgėliais tapę ukrainiečių menininkai rengia Vilniuje sukurtų darbų parodą: tai šansas parodyti vidinius išgyvenimus

Ukrainiečių menininkai, sutuoktiniai Viktoras ir Iryna Pohorelovai bėgdami nuo karo atvyko į Vilnių tiesiai iš bombarduojamo Charkivo. Sako, kad iš pradžių visiškai negalėję kurti, bet noras papasakoti, ką patiria žmonės karo niokojamoje šalyje, visgi buvo stipresnis. Ir, ko gero, spėjo jie, kūrybinis darbas padėjo įveikti ištikusį psichologinį šoką. „Nebuvome tam pasiruošę. Vasario 24-osios paryčiais, kažkur pusę penkių mane pažadino žmona, sakydama: Vitia, karas. Atsakiau, kad eitų miegoti, bet ji vis ragino išeiti į balkoną. Buvo labai skaistus rytas, o horizonte matėsi dūmai, matyt, vyko artileriniai apšaudymai. Kitas momentas, kuris įsiminė – visą dangų uždengė varnos. Išgąsdinti paukščiai pakilo į orą... Kaip dailininkui, stiprus įspūdis. Vėliau visi palaipsniui įsitraukėme į šį siaubą – sprogimai, atakos, lėktuvai, raketos“, – pasakojimą pradėjo V. Pohorelovas.

Priverstinė bejėgystė

Menininkas pabrėžia – vienas dalykas įsivaizduoti, kas tai yra bombardavimas, o kitas – tai patirti.

„Priverstinė bejėgystė – tu nieko negali padaryti, nieko negali spręsti, tik visą laiką lauki. Įtemptai. Nemiegi, būdrauji... Prabuvome devynias paras, po to nusprendėme, kad turime išvykti, nes tai stipriai pažeidžia psichiką. Niekada negalvojau, kad mūsų kaimynas taip pasielgs, visas pasaulis to nesitikėjo. Mūsų profesija taiki, protu nesuvokiama... Žudyti žmones... Išvykome į Vakarų Ukrainą, kurį laiką pagyvenome Užgorode. Vėliau visgi nusprendėme išvykti. Kodėl Vilnius? Nes čia esame buvę ne kartą, šis miestas mums labai patinka. Svarbiausia, kad čia juntama bendrystė“, – kalbėjo V. Pohorelovas.

Jau rugsėjo 2 d. Lietuvos dailininkų sąjungos parodų erdvėje, įsikūrusioje sostinės Vokiečių gatvėje bus atidaryta Pohorelovų paroda „Kharkiv'22.02.24“, kur ukrainiečių monumentalistai pristatys virš penkiasdešimt savo darbų, kuriuos pasitraukę iš karo niokojamo Charkivo sukūrė Vilniuje, šių metų birželio-rugpjūčio mėnesiais.

„Galvojome, kad nedirbsime, išvis nebuvo noro, rankos nekilo. Sudėtingas procesas, bet mums lietuvių kolegos padėjo įsibėgėti, suteikė dirbtuves. Supratome, kad tai šansas pabandyti parodyti vidinius išgyvenimus, susijusius su šia tragedija. Ar pavyko, mes nežinome, ne mums spręsti, bet stengiamės nuoširdžiai daryti savo darbą, – kalbėjo V. Pohorelovas.

Nors abu su sutuoktine mėgsta keliauti, apsilankyti Europos šalių muziejuose, bet tokiam ilgam laikui savo namų palikti dar nėra tekę, juolab dėl tokios priežasties – karo.

„Dirbau dėstytoju, o žmona Ira dirbtuvėse kūrė paveikslus. Ir štai, vieną sekundę – viską turi mesti. Esame prisirišę prie augintinių – turėjome ir katiną, ir šuniuką... Žmona nesutiko išvykti, todėl reikėjo surasti žmones, kurie jais pasirūpintų. Prisirišimas. Jau nekalbu apie tai, kad Charkive liko kelios kartos artimųjų, vaikai. Be to, dirbtuvėse palikome daugiau nei septynis šimtus paveikslų, jų irgi nesinorėjo palikti. Namuose viskas liko – ir dažai, ir teptukai, ir drobės“, – apie namų ilgesį prabilo kūrėjas ir pridūrė, kad jų su sutuoktine rudenį laukė ir paroda.

Planai planais. Išblaškyta karo šeima išsiskirstė kas kur. Kažkas liko Ukrainoje, kažkas paliko šalį.

„Duktė su anūku Lenkijoje, visi skirtingose vietose... Iki karo mes gyvenome viename rajone, stengėmės įsikurti vieni šalia kitų, o dabar – vieni Vakarų Ukrainoje, Lvive, Kyjive, kažkas Lenkijoje, mes – Vilniuje. O šeima – juk moralinis palaikymas...“, – nutilo V. Pohorelovas.

Žmonės turi laimingai gyventi

Šiandien menininkų pora nieko labiau netrokšta, nei to, kad karas greičiau pasibaigtų ir nebesikartotų. „Noriu grįžti į savo miestą, Ukrainą. Vilnius mums labai patiko, kažkada čia lankiausi kaip jaunas specialistas Sąjunginiame techninės estetikos institute. Tuo metu kaip tik pataikėme į lietuvių konceptualistų parodą, suorganizuotą Dailininkų sąjungos. Milžiniška ekspozicija, niekur tokios nemačiau! Dabar atvykome – menas čia nuolat vystosi, matyt, toks bruožas: nuostabi gamta ir puikūs menininkai. Tai faktas, o ne komplimentas, patvirtinimas ir susižavėjimas“, – šiltų žodžių negailėjo pašnekovas.

Visai neseniai žmonija išgyveno pandemiją, o menininkai sakė – jau ko ko, bet šio laiko niekada nepiešime, kūriniuose šios temos nebus. Visai kitaip kūrėjai sureagavo į karą, anot jų, meno sklaida dabar ypač svarbi. Tuo neabejoja ir V. Pohorelovas, sakydamas, kad tai žmonijai nėra nauja – tai tarsi protesto forma.

„Per pandemiją teko vesti nuotolines paskaitas. Kaip tuomet išsisukau? Visus metus išėjęs į balkoną fotografuodavau tą patį vaizdą. Turiu visą seriją tokių nuotraukų. Pasirodė, kad mažas miesto gabalėlis visą laiką keičiasi, ten irgi vyksta nepertraukiamas gyvenimas! Netgi tokiame lašelyje galima daug pamatyti. Dėl karo – nieko naujo, tai tarsi bažnytinis menas. Yra dailininkų, kurių specializacija – pragaro scena. Karo tematika, deja, iš tos pačios srities... <...> Tai tarsi protesto forma, norime parodyti tokias būsenas, kurių žmonės neturėtų patirti. Jie turi laimingai gyventi ir kurti – tokia prigimtinė teisė“, – pažymėjo dailininkas.

V. Pohorelovas sakė, kad jam įstrigo dar prieš trisdešimt metų išgirstas teiginys, kad būti menininku – moralinis įsipareigojimas: „Kažkas aštriau mato, kažkas dar kitaip, svarbiausia, išreikšti esmę. Kaip anglų filosofas Fransis Beikonas yra sakęs: mene svariausia žmogiškosios širdies drama. Dabar gi milijonai žmonių patiria dramos būseną. Suprantama, to neįmanoma atvaizduoti, tik galima pabandyti išreikšti – ženklais, vaizdiniais.“

Visgi, pasak V. Pohorelovo, kurti karo akivaizdoje gali ne visi. „Iš pradžių ir mums su Iryna taip buvo – visiškas vidinės motyvacijos nebuvimas. Išvykome tik su mažu bagažu, nes evakuaciniame traukinyje nepriėmė su papildomais daiktais... Jausmas, tarsi tu esi sapne, kuris niekada nesibaigia, miegi ar ne. Kažkokia paralyžuojanti situacija, užšalusi, sustingusi. Iš jos sudėtinga išeiti, bet lietuviai draugai pagelbėjo, sugalvojo, ką su mumis daryti. Tai dovana. Kažką prarandi, bet atsiranda žmonės, kurie padeda. Esame dailininkai individualistai, savo sultyse verdame, visada pasikliaujame tik savimi, o čia...“, – patirtu rūpesčiu stebėjosi menininkas.

Sakoma, kad menininkai turi pranašystės galią. Tuo tiki ir V. Pohorelovas, savo ankstesniuose darbuose įžvelgęs karo nuojautą.

„Turbūt tai instinktas, susiformavęs per milijonus metų. Jei žmogus atviras – jis yra kaip mediumas. Seniau labai gerbdavo menininkus, manyta, kad tai išrinktieji, nes per juos Dievas kažką kalba žmonėms. Taip pat ir per poetus, filosofus“, – į mistiškumo elementą atkreipė dėmesį pašnekovas.

Kad ir kaip viskas klostysis ateityje, V. Pohorelovas įsitikinęs, – gėris turi nugalėti blogį: „Antraip gyventi bus neįmanoma, gyvenimas taps beprasmiu. Jei blogis laimės prieš gėrį – žmonija neturės vilties. Dialektika, bet... juoda ir balta, tamsa ir šviesa – egzistuoja kartu, tokia koncepcija. Bet vis tiek – diena ilgesnė už naktį.“

I. Pohorelova (g.1951) kilusi iš Simferopolio, Krymo. 1978 m. baigė Charkivo meno ir pramonės institutą, specializacija – dekoratyvinės dailės menininkė. Nuo 1992 m. yra Nacionalinės Ukrainos dailininkų sąjungos narė. Autorė nuo 1990-ųjų yra aktyvi Ukrainos ir tarptautinių parodų dalyvė, iš viso dalyvavusi daugiau nei 120 parodų. Iryna yra 25 monumentalių freskų, mozaikų ir vitražų socialiai reikšmingose Ukrainos vietose autorė ir bendraautorė. Jos tapybos kūrinių yra privačiose kolekcijose JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Graikijoje, Rusijoje, Lenkijoje ir Ukrainoje.

V. Pohorelov (g. 1954) – iš Charkivo kilęs tapytojas, monumentaliosios ir dekoratyvinės dailės praktikas, Ukrainos nacionalinės menininkų sąjungos narys, nusipelnęs Ukrainos menininkas. 1971-1976 studijavo Charkivo dailės ir pramonės institute, baigė dekoratyvinio meno specialybę. Nuo 1976 m. dėstė Charkivo Skorovodo valstybiniame institute, vėliau Charkivo valstybinėje meno mokykloje, o nuo 2004 m. yra Charkivo valstybinės dizaino ir meno akademijos docentas. Nuo 1975 m. aktyviai dalyvauja daugelyje Ukrainos ir tarptautinių parodų, iš viso – daugiau nei 190 parodų. Autorius yra sukūręs monumentalius darbus daugiau nei 30-yje Ukrainos viešųjų objektų. Jo darbai saugomi viešose ir privačiose kolekcijose Ukrainoje, Kanadoje, JAV, Meksikoje, Kinijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kitose pasaulio šalyse. Menininko darbų ciklai: „Dėlionės“, „Reljefas“, „Aliuzijos“, „Atvirumo jausmas“, „Antomalija“, kiti.

Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 4, Vilnius) Irynos ir Viktoro Pohorelovų paroda „Kharkiv'22.02.24“ vyks iki rugsėjo 16 d.