Su karališkuoju britų mecosopranu Pažaislio muzikos festivalio meno vadovas Edgaras Montvidas susitiko prieš beveik penkiolika metų – „North Opera“ pastatytoje Vincenzo Bellini operoje „Kapulečiai ir Montekiai“. „Mane iškart pakerėjo jos „šokoladinis su brandžiu konjaku“ balsas“, – pirmuosius pažinties įspūdžius prisimena E. Montvidas ir džiaugiasi, jog tuometė scenos partnerė dabar koncertuos Lietuvoje.

Pasaulinę šlovę dainininkė pelnė baroko muzikos interpretacijomis, atvėrusiomis duris į Milano „Teatro alla Scala“, Niujorko „Metropolitan“, Londono „Royal Opera House“ ar prestižinio Glindeburno operos festivalio scenas. Ji dažnai pasirodo koncertų salėse, atlikdama solo partijas stambios formos kūriniuose ir rengdama dainų vakarus. Koncerte Pažaislyje S. Connolly atliks savo vieno mėgstamiausių koncertinių opusų ciklą – „Vasaros naktys“. Šešių dainų ciklas po sukūrimo kurį laiką buvo primirštas, bet vėliau tapo vienu dažniausiai atliekamų H. Berliozo kūrinių.

Artėjant susitikimui su Lietuvos publika S. Connolly sutiko pasidalinti mintimis apie meilę muzikai, bendravimo su publika ypatumus bei artėjantį koncertą. Pasaulinę klasikos žvaigždę kalbino pianistė Lina Krėpštaitė.

– Šią vasarą pirmą kartą koncertuosite Lietuvoje. Įdomu, ar turite kokių nors lūkesčių galvodama apie būsimą koncertą ir pirmąjį susitikimą su Lietuvos publika?

– Labai nekantrauju ir jaučiuosi pakylėtai, kai galvoju apie artėjantį koncertą Kaune. Esu iš tų žmonių, kurie gyvena šia akimirka, tad nekuriu jokių ypatingų lūkesčių, tiesiog labai laukiu galimybės jūsų šiltai ir nuostabiai publikai atlikti ciklą „Vasaros naktys“ („Les nuits d'été“). Pažaislio muzikos festivalyje dalyvausiu savo kolegos ir gero bičiulio Edgaro Montvido kvietimu. Jis man jau minėjo, jog publikai gerokai iš anksto buvo pristatyta programa, tad ir jūs žinote, ko tikėtis mano koncerte, nebent dar nežinote, kokią suknelę vilkėsiu (juokiasi – aut. pastaba). Nekantriai laukiu birželio 21 dienos ir viliuosi išvysti daug muziką mylinčių žmonių.

– Pažaislio muzikos festivalio misija – kurti meilę muzikai. Kas Jums yra meilė ir kokią erdvę visoje Jūsų meilės sąvokoje užima meilė muzikai?

– Savo gyvenimo neįsivaizduoju be muzikos, ji yra centrinė mano gyvenimo ašis. Muzika buvo ir savotiška terpė, kurioje mokiausi meilės ir pagarbos sau. Muzikoje privalai būti nuoširdus ir absoliučiai atviras. Savo studentus mokau, kad jie turi išreikšti save muzikoje, kuri jiems yra artimiausia. Tačiau primenu ir tai, kad kartais tenka atlikti ir kūrinius, kurie tau nėra prie širdies, nes juk reikia kažkaip prasimanyti lėšų būsto nuomai (juokiasi – aut. pastaba). Tik idealiame pasaulyje galėtume dainuoti vien tik tą muziką, kurią mylime. Tačiau įdomu mesti sau iššūkį ir atverti naujas galimybes, nebijoti išbandyti kažką naują, nesvarbu, ar tai būtų senoji, ar šiuolaikinė muzika, pamėginti atrasti save naujai, netikėtai.

Ciklas „Vasaros naktys“ yra labai jautrus, asmeniškas, dainos kalba apie meilę, mirtį, sielvartą. Iš šešių šio ciklo dainų keturios yra persmelktos liūdesio, tačiau pirmojoje ir paskutiniojoje pasakojama apie vyresnio amžiaus žmogų, kuris savo mylimąją ar mylimąjį ragina nekurti jokių lūkesčių, o tiesiog būti čia ir dabar ir mėgautis kelione – gyvenimo kelione. Taip ir aš suvokiu muziką ir santykio kūrimą su ja – neturėti išankstinių lūkesčių. Keliu sau labai aukštus tikslus dėl savo atlikimo, technikos, bet tada tiesiog noriu išgyventi muziką ir perteikti tai klausytojui.

Mes nuolat keičiamės ir tai atsispindi mūsų kūrinių interpretacijose. Paskutinį kartą šį ciklą atlikau iki savo vėžio diagnozės. Dabar jį atliksiu pasveikusi ir labai aiškiai savyje jaučiu, kad grįšiu į šį kūrinį visiškai kitokia, tarsi nauja, su kitokiu, daug pozityvesniu nusiteikimu.

Meile muzikai dalinuosi su savo dukra, kuri yra svarbiausias žmogus mano gyvenime. Nors ji studijuoja aktorinį ir neplanuoja rinktis operos solistės kelio, tačiau taip pat puikiai dainuoja ir muzika jai irgi yra labai svarbi. Mums abiem muzika reiškia be galo daug.

– Kas, Jūsų nuomone, gali retai su klasikine muzika susiduriančiam žmogui pažadinti meilę šiam žanrui?

– Pirmasis žingsnis yra pritraukti žmones į koncertų sales ar kitas įvairias erdves, kur koncertus rengia ir jūsų festivalis. Tuomet jau didžiulė atsakomybė tenka mums, atlikėjams, – turime būti paprasti, atviri ir prieinami, kad publika tai pajustų ir užsimegztų nuoširdus ryšys. Manau nepaprastai svarbu, kad istoriją scenoje ne tiesiog papasakotume, o patys išgyventume, iš tiesų pajausdami pačias įvairiausias emocijas: džiaugsmą, nusivylimą, meilę, liūdesį, baimę. Kiekvieno atlikėjo misija – nuoširdus atlikimas, įsijaučiant ir išgyvenant kūrinį per savo patirtis ir tuo dalijantis su publika.

– Kodėl dalis žmonių atsargiai žiūri į klasikinę muziką ir kodėl kartais kyla minčių, kad ši muzika ne man, aš jos nesuprasiu? Ar reikia stengtis ją suprasti, ar užtenka tiesiog būti joje taip, kaip mes visi galime, ir mėgautis akimirka?

– Manau, kad svarbi tam tikra pusiausvyra. Pavyzdžiui, kai pradedate skaityti knygą ir jos pradžia atrodo sudėtinga, dalis žmonių ją užverčia ir padeda. Tačiau yra kita dalis žmonių, tarp kurių ir aš, kurie vis mėgina dar ir dar kartą suvokti knygos kalbą, mintį. Manau, kad tai reikalauja iš žmogaus tam tikrų pastangų. Panašiai yra su klasikine muzika. Tai nereiškia, kad žmogus prieš koncertą privalo eiti skaityti knygas apie kūrinį ar analizuoti skirtingas interpretacijas, bet jei yra galimybė koncerte turėti kūrinio teksto vertimą, tai tikrai padeda, nes klausytis, kai supranti apie ką dainuoja daug maloniau. Mano atsakymas būtų nebijoti ir paklausti savęs – o kodėl gi ne? Klasikinės muzikos pasaulyje yra visokių, taip pat ir neigiamų pavyzdžių, čia pasitaiko arogancijos, savanaudiškumo ir baisaus prisitaikėliškumo, tarkim, solistės Annos Netrebko pavyzdys.

Tačiau, mano įsitikinimu, atlikėjai pasaulyje atlieka tam tikrą tarnystę, jie turi tam tikrą platformą, kurią gali išnaudoti kovai už gerus ir teisingus dalykus – mano marškiniai šiuo metu paženklinti kovos už Ukrainą simbolika, nes tikiu, kad turime apie tai kalbėti. Esame čia ne tik dainuoti, bet ir tam, kad padėtume ateinančioms kartoms įveikti įvairias baimes ir skatinti juos pažinti naujus dalykus.

– Dažnai girdime sakant „mėgstamas (mylimas) kompozitorius ar atlikėjas“. Ar jūs turite savo mėgstamiausių (mylimiausių) kūrėjų sąrašą? Kokią poziciją jame užima Hectoras Berliozas?

– Labai vertinu H. Berliozo muziką, o mano mėgstamiausių kompozitorių sąrašo viršuje yra Gustavas Mahleris. Jo muzikinė kalba kyla iš pačių širdies gelmių. Kartais jo kūriniai skamba labai rafinuotai, gal net kiek nežemiškai ir yra tarsi nepasiekiami mums, tačiau jaučiu, jog iš jo muzikos kažko pasisemti gali kiekvienas. Jo kūriniuose persipina pasaulio muzika, kalniečių folkloras. Jis pasakoja apie tuos, kurie jį supo ir paliko giliausią įspūdį, pavyzdžiui, karių gyvenimus, nes vaikystėje jų kaimynystėje buvo įsikūrusios kareivinės. G. Mahlerio muzikoje atsiskleidžia meilės, praradimo temos.

Kompozitoriaus Trečiosios simfonijos paskutinės dalies kūrinys „Ką man kalba meilė“ man yra tobulumo viršūnė – orkestruotė, intymumu persmelktas skambesys, nuostabi styginių instrumentų atliekama kukli melodija, viskas taip subtilu. Ypatingai pastaraisiais sudėtingais man metais supratau, kad G. Mahlerio muzika man yra labai artima. Nors jis buvo visiškas pesimistas, o aš esu optimistė ir nežinau, ar pačiam kompozitoriui patiktų mano interpretacijos, bet, man regis, galiu gerai suprasti jo liūdesį, mąstymą ir meilės suvokimą muzikoje.

Anksčiau dainavau labai daug Georgo Friedricho Händelio ir Johanno Sebastiano Bacho muzikos. Mano mėgstamiausios G. F. Händelio operos „Julijus Cezaris“ ir „Ariodantė“, ypatinga oratorija „Teodora“ – šiuos kūrinius daugybę kartų teko dainuoti visame pasaulyje. Labai žaviuosi kompozitorių Roberto Schumanno, Benjamino Britteno muzika. Man atrodo, kad šio kompozitoriaus dramatinė kantata „Phaedra“, opera „Lucretia“, kurią neseniai dainavau, kalba klausytojui iš pačių širdies gelmių. Labai mėgstu Erichą Korngoldą, kurio kūryba, deja, buvo visiškai neįvertinta savo laiku. Kaip pianistė išskirčiau Wolfgango Amadeus Mozarto ir Ludwigo van Beethoveno kūrybą, man regis W. A. Mozarto opera „Tito gailestingumas“ yra tikrai ypatinga. Maurice‘o Ravelio, Ernesto Chaussono, Claude‘o Debussy… Mano mėgstamų kompozitorių sąrašas tiesiog begalinis, esu taip apdovanota!

– Grįžtant prie H. Berliozo ciklo „Vasaros naktys“, Jūs minėjote, kad cikle labai ryški meilės bei mirties dualumo linija. Kaip apibūdintumėte tą nežinomą meilės salą („L‘île inconnu“), į kurią norėtų patekti lyrinis ciklo herojus? Ar joje yra vietos muzikai ir ją mylinčiam klausytojui?

– Manau, kad tai kūrinys apie tuos, kurie turi drąsos negalvoti apie tai, kas nutiks ateityje ir nebijoti to, kas laukia. Tai tarsi būti čia ir dabar metafora. Būti laisvu, atviru, nebijoti priimti šią akimirką tokią, kokia ji yra be išankstinių lūkesčių, be nieko, kas tave pririša, prikausto. Dainoje kalbama apie artumos su gamta temą, joje figūruoja vanduo, saulė, gėlės, kvapai, meilė, ten gali būti ir muzika.

– Sakoma, kad ketvirtąją ciklo dainą H. Berliozas orkestravo specialiai savo būsimai antrajai žmonai Marie Recio. Ar ši daina išsiskiria iš viso ciklo kokiomis nors ypatingomis savybėmis, kuriose juntamos meilės apraiškos?

– Daina labai romantiška, nors joje kalbama apie buvimą toli nuo mylimo žmogaus, tačiau ji baigiasi šviesia mažorine tonacija, tad, manau, viskas baigiasi gerai. Kelios kitos ciklo dainos yra tikrai tamsios, o ši man yra istorija apie begalinį ilgesį, kuri visgi vainikuojama pozityviu tikėjimu. Myliu šias dainas ir nekantrauju jas atlikti Lietuvoje.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją