Julius Keleras. Fotografo pažinimas

Fotografija – tai menas patirti ir naujai įvertinti realybę, netgi tą, kurios nėra, kuri tik įsivaizduojama, tačiau, visai įmanoma, realesnė už realiąją. Kita vertus, tų dviejų realybių sandūroje, lyg susikryžiuojančių spindulių sankirtoje, ir randasi toji trečioji, siekiama realybė.

Norėčiau, kad dalį manęs – kūrybingąją, vizualiąją – sudarytų jautrumas išgyvenamai aplinkai, dėmesys paraštiniams visuomenės pasauliams, kurie yra svarbesni ir gyvesni nei blizgantis establishment‘as. O šią aukštuomenę 21 a. lietuviai gali išvysti vartydami lyg angis aukštoje žolėje šnarančius Lietuvos stiliaus žurnalus – daug gražių ponų, o ypač ponių blizgesio, tačiau maža, beveik nėra tikro nenusaldinto gyvenimo, kurio bruožus būtų galima identifikuoti po daugelio metų, norint nustatyti, kas tiems lietuviams buvo svarbu ir kas jie iš tikrųjų buvo, išskyrus japonų kvepalus ar prancūzų kosmetiką, kurią, tyrinėsiantys sakys, kad tuomet naudojo visas pasaulis.

Viena pagrindinių man svarbių fotografinių temų – moters grožis. Ir todėl – portretas, todėl – aktas. Tikiu, kad jų grožis yra sulaikomas, jeigu tavo santykiai su kamera artimi, ir judu esate sutarę mėginti išplėšti iš tekančio laiko mirtingas, bet tokias tobulas formas. Tačiau be žaizdų, ilgų varginamų treniruočių čia neapsieisi. Pirmą ir bene stipriausią fotografijos pamoką – akto pamoką – gavau 1994 metais Niujorke Modernaus meno muziejuje. Ten buvo pristatoma Lee Friedlenderio, garsaus amerikiečių foto meistro aktų paroda, sakytum, A. Arto „žiaurumo teatras“. Milžiniška emocinė ir estetinė įkrova. Ir sykiu – įkvepiantis paprastumas, gyvas nervas, nebaimė. Po to vis rečiau bepatiriu tokią meno jėgą.

Neturiu tokio idealaus fotografo modelio, kuriuo norėčiau tapti ar būti. Turbūt tokio ir nėra. Bet yra viltingas noras susieti ir išreikšti regimus išorinės bei nujaučiamus vidinės tikrovės plazdesius į vientisą fotografinę viziją, sukurti sistemą, kuria būtum pats. O tam, žinoma, reikia atidžių kasdienybės ir fotografijos meno studijų, pratybų, bandymų.

Negali apsimesti, kad esi dykumoje ir pradedi kurti nuo pirmos buvimo minutės (1519 m. Leonardas Da Vinčis nupiešė pirmąją camera obscura).

Turi patirti, kodėl tau nuobodus vienas ar kitas fotografas, kurio atskirus atspaudus ir knygas tariesi pažįstąs daug metų, ir kodėl tave tebeveikia koks vienas, regis, paprastas, elementarus, bet švytintis Stasio Žvirgždo peizažiukas, į kurį nemainytum jokio tobulai išbaigto kokios garsenybės darbo.

Man patraukli amerikietės fotografės Imogen Cunningham nuostata, kurios ji laikėsi visą gyvenimą, tikėdama fotografo, kaip kūrėjo, saviugda ir neigdama bet kokių formalių šio meno studijų būtinumą. Jokios fotografinės mokyklos Arlyje, Prahoje, Paryžiuje ar Niujorke nenulipdys iš tavęs fotogenijaus, pirmarūšio fotografo.

Jokie diplomai ar premijos neduos tavo kasdienybei impulso, kurį tegali rasti tik pats vienas tą vieną ir vienišą akimirką, kai klajoji po gerai kaip savo kulnas pažįstamą miestą, ieškodamas situacijos, kuri nutviekstų ir leistų perkurti kasdienybės realumą, ir trumpam atskleidusi uždangą atvertų savo lobius.

Neverta tikėtis, kad tas atsitiks kasdien.

Ir vis dėlto, jei gerai žinai kur link eini, visai įmanu, kad nueisi. Ypač, jei tai atsitiks aukojantis kūrybai, o ne fotografuojant tik pakeliui, po darbo, savaitgaliais, per atostogas ar tuomet, kai susiklosto palankios aplinkybės.