Ukrainiečiai pastatymui savo teatre pasirinko Andriaus Darelos kūrinį pagal Christo Boičevo pjesę. O LNDT komisija tolesniam bendradarbiavimui atsirinko režisierę iš Ukrainos Anabell Ramirez.
Lietuvai atstovaus Andrius Darela.

Nors šiuo metu Ukrainoje vyksta karas, šiuo projektu siekiama aktyvinti kultūrinį gyvenimą, bendradarbiavimo pagrindas – kultūriniai ir meniniai mainai, kuriuos turėtų vainikuoti atrinktų režisierių spektakliai.

Dalyvauti rezidencijoje ir vykti į Kyjivą Vilniaus senojo teatro aktorius Andrius Darela norėjo, nes sako jautęs, kad turi viską pamatyti savo akimis. Darbui su Ukrainos aktoriais pasirinko medžiagą apie karą Jugoslavijoje: „Apie karą, kuris buvo tarsi įspėjimas Europai, jis jau buvo hibridinis – su bombardavimais ir grožio konkurso organizavimu vienu metu. Mano pasirinkta pjesė – „Pulkininkas Paukštė“ yra gan žinoma, tik aš pasirinkau retą pjesės versiją – „Pulkininkas ir paukštės“. Karo beprotybės tema buvo papildyta moterų vaidmens kare motyvais. Šiomis dienomis ši pjesė yra labai aktuali: joje yra tarptautinių organizacijų veidmainystės tema. Man visada buvo keista, kad ši pjesė buvo statoma kaip komedija, nes joje pasakojama apie rimtas ir šiais laikais svarbias idėjas ir prasmes“, – pasakoja iš Ukrainos grįžęs menininkas.

Tokia mainų patirtis, anot Darelos, yra labai svarbi ir net būtina. Menininkas pasakoja, kad buvo įdomu dirbti su ukrainiečių aktoriais. Jie labai nuoširdūs, atsakingi, smalsūs ir atviri: „Mus visus vienija ir jungia būtent menas. Pernai mes visi turėjome iš naujo mokytis aktorystės, režisūros. Ukrainos teatras yra Europos teatro dalis, todėl turime išmokti suprasti vienas kitą, keistis patirtimi. Asmeniškai aš labai daug supratau ir išmokau iš šios rezidencijos Kijeve. Jaučiau, kad ukrainiečiai buvo labai dėkingi už mūsų palaikymą ir pagalbą. Jiems yra labai svarbu, kad mes esame šalia. Ir karo metu teatras – vienas iš būdų integruoti ukrainiečių tautą į Europos kultūrą. Tai svarbu ir mums – suprasti savo indėlį, dalyvavimą ir lavinti empatiją.“

„Pataikėme į laiką, kai Ukraina valosi“

Kyjive eskizą taip pat kūrė šiuo metu Vokietijoje ir Islandijoje spektaklius statanti režisierė Uršulė Bartoševičiūtė. Ji vienintelė iš visų dalyvių pasirinko kūrinį ne apie karą, o britų dramaturgo Martino Crimpo pjesę apie poros santykius „When we have sufficently tortured each other“ (liet. „Kai mes užtektinai vienas kitą iškankinom“).

„Tai feministinė pjesė apie jėgos pasiskirstymą poroje, lyties performatyvumą, galios žaidimus. Šeima yra sumažinta viso ko kopija. Aš tą visada turėjau omenyje, tik jiems nesakiau, kad tas veikėjas vyras man yra Rusija, o moteris – Ukraina. Mes daug kalbėjom apie Ukrainos flirtą su Rusija ir jie tą pripažįsta. Aš jiems sakiau: „Gal tai nuskambės įžūliai, bet man atrodo, kad tai kas nutiko yra pasekmė ir to, kad jūs labai sistemingai flirtavote su Rusija kultūriškai, ekonomiškai ir kaip tik nori“. Tas pats vyksta ir pjesėje – nekaltas flirtas priveda prie kompleksinių, sudėtingų dalykų“, – pasakoja Uršulė Bartoševičiūtė.

Pasak jos, gyvenimas Kyjive primena paradoksą ir galvojant apie vietinių kasdienybę į galvą lenda banalios frazės, kad gyvenimas visada randa būdų skleistis net sunkiausiomis aplinkybėmis. Į Ukrainą U. Bartoševičiūtė vyko su kostiumų dailininke Liucija Kvašyte, su kuria kartu gyveno ir bėgdavo slėptis į metro per miesto bombardavimus.

„Mes su Liucija susitarėme eiti slėptis kas kartą išgirdusios sireną, ne visi taip daro. Ukrainiečiai turi „Telegram“ kanalus, ten mato, kas vyksta, kokios bombos skrenda, kurį rajoną bombarduoja, tai jei ne jų rajonas – kiti pasilieka namuose arba slepiasi savo rūsiuose, – prisimena Bartoševičiūtė. – Man rodos, mes pataikėme į laiką, kai Ukraina valosi. Tame teatre anksčiau spektakliai buvo vaidinami rusų kalba ir tik nuo karo pradžios jie buvo išversti į ukrainiečių kalbą ir pradėti vaidinti ukrainietiškai. Valymasis nuo rusiškų kultūrinių rudimentų vienur vyksta greičiau, kitur lėčiau. Visgi man buvo keista, kad daugelio terminų, susijusių su feminizmu, LGBTQ+ ir panašiomis temomis, ukrainiečiai aktoriai nežino arba nėra niekada analizavę teatre, kvestionuoja, ar reikėtų apie tai scenoje kalbėti. Taigi kartu aiškinomės, kas yra male gaze, drag show, queer teorijos ir panašius dalykus, aš buvau pirma režisierė aktorių karjerose, kuri atnešė jiems papildomos medžiagos – ne tik pjesę, bet ir gretutinės grožinės literatūros, filmą. Visgi aktoriai yra labai atviri ir daug dalykų nujaučia. Per tas dvi savaites spėjom aptarti demokratiją, Europą, Europos Sąjungą, laisvę. Jie vadino mane europiete ir labai stebėjosi, kad atsisakiau kalbėti rusiškai, ta žinia nuskriejo per visą teatrą, kad štai ji, „europietė“, iš principo nekalba rusų kalba, nors mūsiškiai tai daro“.

Ukrainos režisierė patirties semsis Vilniuje

Paraiškas dėl galimybės kurti Lietuvoje pateikė 29 Ukrainos menininkai. Iš jų komisija į antrą etapą išrinko šešis dalyvius, su kuriais surengė nuotolinius pokalbius. Galiausiai semtis patirties ir kurti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre buvo pakviesta Anabell Ramirez, kuri darbui Ukrainoje buvo pasirinkusi šiuolaikinę „Hamleto“ interpretaciją. Ji bus kviečiama atvykti į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą asistuoti garsiems užsienio režisieriams, susipažinti su teatru ir trupe, o vėliau – statyti spektaklį LNDT Mažojoje salėje.

„Vykdydami atranką, ieškojome jaunų talentingų režisierių Ukrainoje, kurių meninių ieškojimų kryptis sutaptų su mūsų teatro vertybėmis, sceninės kalbos braižu. Tikimės, kad šis projektas bus ne tik pirmas žingsnis į pirmąjį mūsų scenoje Ukrainos režisierės sukurtą darbą, bet ir daug platesnio ir didesnio bendradarbiavimo su Lesios Ukrainkos ir kitais Ukrainos teatrais dalis. Manome, kad labai svarbu karui tebesitęsiant remti tiesiogiai Ukrainoje likusius ir kuriančius teatro žmones, suteikti jiems galimybę apsilankyti Lietuvoje, semtis inspiracijos ir idėjų, padėti jiems rasti saitus su kitomis Europos šalimis“, – sako komisijos pirmininkė, LNDT Meno vadybos skyriaus vadovė Kristina Savickienė.

Atranką laimėjusi Anabell Ramirez teigia, kad ši rezidencija buvo labai jaudinanti patirtis, kartu ir iššūkis, ir įkvėpimas. Vienas iš vyraujančių jausmų, pasak jos, viso proceso metu buvo dėkingumas už galimybę laisvai kurti ir mokytis nepaisant gana sudėtingų sąlygų: beveik kasdienių bombardavimų Kijeve, naujos Nacionalinio teatro erdvės ir jos vidinių taisyklių, kurias reikia greitai atrasti ir įsisamoninti, kad galėtum kurti, meninių sprendimų, kuriais nuolat abejojama dėl karo ir kiekvieno dalyvaujančio menininko asmeninių procesų.

„Mūsų komanda nėrė į tyrinėjimus ir pagrindinį dėmesį prieš pradedant kurti spektaklį skyrė svarbiausiems tiltams tarp skirtingų dalykų. Mūsų manymu, esama mažų ir didelių skirčių: civiliai – kariai, Nacionalinis teatras – Nepriklausomas teatras, jauni ir patyrę kūrėjai, kultūriniai skirtumai ir teatro formos, klasikinė ir šiuolaikinė dramaturgija, tekstas ir judesys, realus pasaulis ir socialinių tinklų pasaulis ir t. t. Dabar, praėjus mėnesiui po rezidencijos, pastebiu, kad tai, kas visų dalyvių buvo nuveikta rezidencijos metu, daro įtaką Ukrainos visuomenei ir teatrą valdančių vertybių įvairovei, jų pervardijimui. Tikiuosi, kad tai peraugs į tvirtą ir atkaklų tarptautinį bendradarbiavimą. Negaliu sulaukti, kada galėsime tęsti pradėtą darbą.

Dar kartą dėkoju Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui ir Lesios Ukrainkos nacionaliniam akademiniam dramos teatrui bei asmeniškai visiems, kurie paaukojo savo laiką ir energiją, kad tai būtų įmanoma“, – sako START atranką laimėjusi Anabell Ramirez.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt