Intensyviai su “bohemieciais” repetuojantis Tadas sutiko pasidalinti savo įspudžiais.
- Kokie keliai Jus nuvedė į Olandiją?
Olandijoje dalyvavau tarptautiniame “International Vocal Competition” konkurse, sutrumpintai vadinamu „IVC“. Kasmet vykstantis konkursas turi labai gilias, nusistovėjusias tradicijas ir vyksta jau 49 metus. Komisiją sudarė 9 nariai - pasaulinio mąsto muzikos žinovai, tokie kaip baritonas Sergej Leiferkus ir Peter Schreier. Jauni solistai (iki 32-jų metų), iš įvairiausių pasaulio šalių, suvažiuoja į nedidelį 200 tūkst. gyventojų turintį miestelį s-Hertogenbosch dalyvauti finaliniuose turuose. Olandai tą miestelį dar vadina den Bosch. Miestas tikrai įspūdingas su nuostabia architektūra. Atrankinis šio konkurso turas buvo Rygoje.
- Plačiau papasakokit apie patį konkursą? Kokie dainininkai čia susirenka?
- Pats konkursas yra iš dviejų žanrų, t.y. oratorijos – leed, bei operos žanro. Po atrankinio turo buvo atrinkti 57 žmonės - 40 operos ir 17 oratorijos žanro atstovų. Iš jų 19 pateko į pusfinalį, tik 11 iš operos. Dainininkai buvo suvažiavę iš įvairiausių pasaulio šalių: Korėjos, Japonijos, JAV, Afrikos, Australijos, Prancūzijos, namažai buvo iš Nyderlandų, Kanados.
Šiam konkursui reikėjo paruošti vieną šiuolaikinį ir ypatingai sudėtingą olandų kompozitoriaus privalomą kūrinį. Nors aš kūrinius mokausi gana greitai ir su tuo problemų nekyla, tačiau šią vieną dainą teko mokytis bene du mėnesius... Ją teko dainuoti tik tuo atveju, jeigu patenki į pusfinalį. Šis konkursas yra mano ketvirtasis tarptautinis konkursas. Prieš tai dalyvavau Varšuvoje 2010 metais ir Estijoje Parnu mieste, kur tada dalyvavo ir Asmik Grigorian.
- Kaip pasisekė?
- Sakėsi sakyčiau gana gerai. Nors į finalą nepatekau, tai lėmė kiek netinkamas sprendimas sudarinėjant pusfinalio repertuarą. Po to kai jau iškritau pusfinalyje, teko pabendrauti su komisijos nariais ir jie teigė, jog buvo pasirinktas kiek netinkamas repertuaras ir tik per plauką nepraėjau į finalą.
- Po kiek ir kokių kūrinių reikia parodyti tokio lygio konkursuose? Kaip Jūs juos atsirinkate?
- Programą konkursui dėliojausi pats, tačiau ne be savo mokytojo, Vladimiro Prudnikovo, pagalbos. Pasirodymo trukmė pirmame ture ne daugiau 15 min., antrame ture - 20 min., o trečias turas yra unikalus tuo, kad jis susideda iš dviejų dalių - su pianinu reikėjo atlikti tris dainas ir su orkestru – dvi arijas. Šis konkursas pareikalavo didžiulio repertuaro bagažo, reikėjo pasiruošti 16 kūrinių - 9 arijas ir 7 dainas. Sudėtingiausia buvo tinkamai paskirstyti kūrinius atskiriems etapams.
- Kam solistui reikalingi pasirodymai konkursuose?
- Tokie konkursai visų pirma reikalauja labai daug nervinės įtampos ir padeda solistui užsigrūdinti. Aš visuomet stengiuosi dalyvauti stipriuose ir dideliuose konkursuose, nes ten jauni atlikėjai gali užmegzti pažinčių bei būti pastebėti. Po šio konkurso manim susidomėjo dvi agentūros iš Olandijos bei Belgijos ir gavau rekomendaciją iš komisijos pirmininko Sergej Leiferkus sudalyvauti konkurse Baku, Biulbiul mieste.
Man asmeniskai jie labai naudingi ir profesine prasme, nes su kiekvienu konkursu mažėja nervinė įtampa, išmoksti kontroliuosi save, o svarbiausia - stipriai praplečiu savo ne operinių rolių repertuarą. Yra kažkokia tendencija, kad pabaigus akademiją dainuojame vien tik vaidmenis spektakliuose ir visai nekaupiame arijų bei dainų bagažo.
- Ar spėjote pamatyti patį den Bosch miestą? Kokį įspudį paliko?
- Šalis man paliko neišdildomą įspūdį, Olandija iš viso yra be galo graži šalis. Hertogenbosch, miestas kuriame aš gyvenau, yra nepaprasto grožio miestas, turintis didžiulį senamiestį, plotu prilygstantis Vilniaus senamiesčiui. Labiausiai mane labai sužavėjo kanalai. Nors Venecijoje dar neteko pabūvoti, tačiau tenai pasijaučiau kaip Venecijoje - mat labai daug kanalų ir jie teka net po gyvenamaisiais namais.
- Kaip Jus veikia tokios ekstremalinės konkursų situacijos? Kai turi vos kelias minutes parodyti tai, ko mokeisi daugelį metu...
- Tokios ekstremalios situacijos kaip konkursas mane veikia labai stipriai. Didžiausia įtampa atsiranda, kai lieka kelios minutės iki išėjimo į sceną. Tada pradedi galvoti apie tekstą, apie muziką ar viskas gerai, ar viską prisimenu... O kai jau išeini į sceną, niekur nebedingsi, tada jau turi stengtis padaryti geriausia, ką sugebi.
Kiekvienais metais noriu kažkur išvažiuoti, kažkur pasirodyti. Niekada nevažiuoju į konkursą tam, kad laimėčiau ir apsikabinčiau medaliais, dėl to kad medaliai gyvenime kartais nieko neatneša. Važiuoju tam, kad užmegzčiau dar daugiau pažinčių, daugiau kontaktų ir beabejo, kad įgaučiau daugiau sceninės patirties.
