– Kuo rėmėtės kuriant Lenksio portretą? Kodėl būtent tokį pasirinkote? Labai dažnai jį lyginame su Šuriku, ar tai turi ką nors bendro?
– Nebesuskaičiuoju, kiek skirtingų Lenskio paveikslų man iki šiol jau teko sukurti. Nuo Peterio Steino iki Roberto Karseno romantiško poeto bei provokuojančios Warlikovksio „Kuproto kalno“ versijos Miuncheno Bavarijos operoje – homoseksualaus Lenksio, kurio meilė Olgai yra labiau meilė pačiai idėjai!
Vilniaus Dalios Ibelhauptaitės versija yra labai savita, autentiška, iki kaulo smegenų pažįstama situacija ir aplinka. Buvo labai įdomu sukurti būtent tokį Lenskį: taip pat poetą, taip pat kiek naivų, bet kartu ir ekscentrišką! Nenorėjau, kad šis Lenskis taptų karikatūra, jį kurdamas nesistengiau kažką mėgdžioti. Nors, tiesa sakant, turėjau vieną draugą, dabar jau mirusį, kurio portretu šiek tiek rėmiausi. Tai buvo labai intelektualus, lyg ne šiame pasaulyje gyvenęs žmogus...
Na, dideli akiniai, trumpokos kelnės, senamadiškas švarkas, matyt, neišvengiamai daugeliui priminė legendinį sovietinio filmo personažą!
– Ar gyvenime yra tekę sutikti tokio Lenskio antrininkų?
– Žinoma, aš manau, kad jei galėtume pabendrauti su 19-o amžiaus žmogumi, nustebtume, koks jis būtų panašus į mus! Fundamentaliai mes nedaug ir pasikeitėme. Keičiasi tik mūsų įpročiai, aplinka kurioje gyvename!
– Ar dažnai scenoje tenka kurti kitokius herojus? Jei taip, kokie buvo įsimintiniausi ir kodėl?
– Kitokie, tai kokie? Negražūs, juokingi...? Visi mano kuriami herojai yra „kitokie“! Piešiu juos visokiausiomis spalvomis, kokias tik gebu piešti.
– Kodėl kitokie herojai mums šiandien žymiai įdomesni?
– Man įdomios asmenybės!
– Baisiausias nutikimas būnant scenoje?
– Scena jau tokia vieta, kad kartais reikalai pakrypsta ne visai ta linkme, kuria norėtum. Juk čia sutinki labai skirtingus kolegas su labai skirtingais temperamentais. Nesaugiausiai jaučiuosi, jei repeticijoms buvo skirta labai mažai laiko, tuomet streso dozė būna iš tiesų didelė!
– Juokingiausias ar absurdiškiausias nutikimas/klaida scenoje?
– Teko ir į sieną atsitrenkti, ir koją pasitempti. Viena kolegė stipriai susižeidusi koją kartu su manimi dainavo duetą: aš matau, kaip stipriai jai bėga kraujas, o ji šypsosi ir dainuoja toliau... Tokių istorijų apsčiai galėtų papasakoti kiekvienas atlikėjas.
– Šmaikščiausias partnerio pokštas scenoje. O gal pačiam kada kilo mintis ekspromtu kažką improvizuoti?
– Man labai patinka improvizuoti, tačiau tik tiek, kad neišmuščiau kolegos iš vėžių!
– Ko labiausiai pasiilgstate kurį laiką nelipęs į sceną (pavyzdžiui, ruošiant partiją ar atostogų metu)?
– Pasiilgstu pačios scenos ir visko, kas su ja susiję!
