Simonas Čechavičius – vienas žinomiausių ir iškiliausių dailininkų Abiejų Tautų Respublikoje. Jis gimė Krokuvoje, studijavo ir ilgą laiką gyveno Romoje. 1731 m. grįžo į Lenkiją ir tapė daugiausia vienuolijų bažnyčioms.
XVIII a. 6-ojo dešimtmečio antroje pusėje S. Čechavičius sukūrė ne vieną šedevrą Vilniaus jėzuitų, vizičių, benediktinių bažnyčių altoriams, kai kurie jų išliko savo vietoje iki šių dienų. Šv. Rapolo bažnyčios didįjį altorių tebepuošia šv. arkangelo Rapolo atvaizdas, o šoniniame altoriuje kabo paveikslas „Šv. Stanislovo Kostkos komunija“.
Nuo 2009 m. veikiančiame Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejuje, Šv. Mykolo bažnyčios didžiajame altoriuje, galima išvysti S. Čechavičiaus tapytą „Nukryžiavimą“, kuris buvo skirtas Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčiai.
Taip pat čia eksponuojami vizičių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios altoriuose kabėję šv. Juozapo ir šv. evangelisto Jono atvaizdai. Į savo pradinę vietą jau anksčiau sugrįžo Šv. Ignoto bažnyčios didžiojo altoriaus paveikslas „Šv. Ignaco Lojolos vizija“.
Daugiausia altorinių paveikslų – iš viso 13 – Simonas Čechavičius nutapė Vilniaus Šv. Kotrynos benediktinių bažnyčiai. 1741 m. vyko bažnyčios rekonstrukcija, jai vadovavo architektas Jonas Kristupas Glaubicas.
Jo dėka pastatas įgavo tokį pavidalą, kokį regime šiandien. Tuometinė vienuolyno abatė Ona Mechtilda Hilzenovaitė įvairiems dekoravimo darbams samdė skulptorius Hedelius, taip pat jos rūpesčiu bažnyčios altoriai pasipuošė S. Čechavičiaus drobėmis.
Nors bažnyčia ir vienuolynas smarkiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo, o čia gyvenusios benediktinės pasitraukdamos į Lenkiją išsivežė ir dalį vertybių, dauguma dailininko paveikslų išliko.
