Į vieną vietą surinko menininkų, kūriniais išreiškusių palaikymą Ukrainai, darbus: kartu kumštis stipresnis

Lietuvos kultūros institutas sutelkė po skaitmeninę erdvę pabirusius lietuvių menininkų kūrinius, kuriais išreiškiamas palaikymas Ukrainai. Taip atsirado albumas „Lithuanian Artists Stand With Ukraine“ („Lietuvos menininkai palaiko Ukrainą“). Šiame albume kaupiami menininkų kūrybiniai pareiškimai, albumas yra atviras, visi autoriai gali pasiūlyti savo kūrinį.

Stipresnis kumštis

Lietuvos kultūros instituto Komunikacijos koordinatorė Vlada Kalpokaitė-Kručkauskienė pasakojo, kad ši idėja gimė Vilniaus knygų mugės metu, kai visi sužinojo apie prasidėjusį karą Ukrainoje.

„Jau vasario 28 d. paskelbėme kvietimą menininkams, kad galėtų savo darbus, su kuriais jie išreiškia savo palaikymą Ukrainai, reaguoja į situaciją, dėti į vieną platformą. Pastebėjome, kad kūrinių stichiškai atsiranda tai šen, tai ten, pamanėme, kad jeigu juos keltų centralizuotai į vieną vietą – tai ir matomumas būtų didesnis, ir kumštis stipresnis“, – sakė V. Kalpokaitė-Kručkauskienė.

Nuo to laiko, pasak pašnekovės, jau paskelbta apie šimtas kūrinių. „Tai nemažai – labai įvairių, skirtingų žanrų ir braižo – kaip kas geba apie tai kalbėti. Svarbu pasakyti, kad tai nėra mūsų prašymas, tai buvo menininkų noras išreikšti savo reakcijas, emocijas, savo mintis ta kalba, kuri jiems būdingiausia. Kaip kas išjaučia – vieni poeziją rašo, kiti kuria muziką, dar kiti – piešia“, – pažymėjo pašnekovė.

Siunčia aiškią žinutę

Tačiau yra menininkų, kurie atvirai prisipažįsta, kad šiuo metu nelabai galintys kurti. Visgi, kaip pastebi V. Kalpokaitė-Kručkauskienė, kūrėjai reaguoja labai skirtingai.

„Vieni psichologiškai dėl šoko nieko negali kurti, o kiti jaučia poreikį dalintis – priklauso nuo žmogaus. Kokia žinia vyrauja darbuose? Tiesiog palaikymas – empatija, bandymas suvokti ir užjausti. Kad kažką darytum, apėmus jausmui, kad neužtenka vien aukoti ar pasisakyti. Kūrėjai savo menu siunčia aiškią žinutę – ji vizuali, tad nereikia jokio teksto ir vertimo. Vaizdo kalba aiški ir suprantama. Poezijoje – kalbos barjeras, reikia išversti tai, kas parašyta, o čia – iškart aišku“, – kalbėjo V. Kalpokaitė-Kručkauskienė.

Tarp darbų yra ir karikatūrinių satyros variantų. „Priklauso nuo menininko asmenybės, kokiame žanre jis apskritai kuria. Yra ir lyriškesnių darbų, ir skausmingų, ir šiek tiek piktų. Pavyzdžiui, Indrė Zalieckienė – ji rašo eiles, kurias pati ir iliustruoja. Visi darbai skirtingi, na, o jeigu pažvelgtum per atstumą – dominuoja ukrainiečių vėliavos spalvos“, – pastebėjo V. Kalpokaitė-Kručkauskienė.

Paklausta, ar vis dar sulaukiantys naujų kūrinių, V. Kalpokaitė-Kručkauskienė sakė, kad pirminis srautas pradžioje paskelbus buvo intensyvesnis, dabar šiek tiek mažesnis.

„Bet manau, taip ir pulsuos – bus pagausėjimų arba nuslūgimų. Dabar vėl gali gausėti – dėl naujienų iš Bučos. Norėtųsi, kad šio albumo natūraliai nebereikėtų, nes baigtųsi karas...“, – sakė ji.

Nors menininkų palaikymo, V. Kalpokaitės-Kručkauskienės manymu, kai baigsis karas, visgi, reikės ir toliau: „Galbūt menininkai tuomet kažką kurs palaikydami karą nugalėjusius ir atstatančius savo šalį ukrainiečius.“

Pabėgant nuo tikrovės

Menininkams, deja, vėl tenka kalbėti apie liūdnas realijas, tokiomis tematikomis, kurios, regis, jau buvo visų užmirštos... Ar šiam žanrui lemta atgimti?

„Vizualiuose ir kitose mūsų scenos menuose – socialinio, politinio meno kryptis nebuvo labai ryški, priešingai nei kitose šalyse. Nebūtinai, bet gali nutikti taip, kad padaugės tokių kūrinių“, – prognozavo ji.

Peržvelgdami Antrojo pasaulinio karo metu vyravusius kūrinius, V. Kalpokaitė-Kručkauskienė pasakojo su kolegomis svarstę, kad tuo metu vyravo ryškus noras pabėgti nuo tikrovės.

„Dominavo neoklasika, Holivudas kūrė visiškai pramoginį turinį – daug visokių elfų, karalių, karalienių, blizgesio, dainų, šokio, šurmulio... Atrodytų, menas bėgo kuo toliau nuo to, kas vyksta. Ta refleksija, apmąstymas menuose ateina šiek tiek vėliau. O karo metu labiau būdingas eskapistinis mąstymas, pabėgimas nuo tikrovės“, – samprotavo V. Kalpokaitė-Kručkauskienė.

Konkrečių ateities planų, kur bus rodomi Ukrainai ir jos žmonėms dedikuoti kūriniai, ar bus surengtos parodos – kol kas nėra.

„Reiktų su autoriais pasitarti, be abejo, kol kas visa tai yra ten, kur galima skleisti greičiausiai – virtualioje erdvėje. Leidyba ar parodos – galėtų būti tolimesni veiksmai. Bet dabartinis tikslas – paskleisti žinią, be jokių tarpininkų. Beje, kiekvienas darbas, paskelbtas socialiniame tinkle sulaukia didelio pasiekiamumo, matome tai pagal reakcijų ir dalinimosi kiekį“, – sakė V. Kalpokaitė-Kručkauskienė.

Daugiau darbų galima pasižiūrėti ČIA.