Idėja – graži ir prasminga
Tai iniciatyvai, anot LRS pirmininkės, pritarė LRS valdyba, ir vienbalsiai pritarė Vilniaus miesto taryba: „Grupė žmonių kreipėsi į Rašytojų sąjungą su idėja pastatyti paminklą J. Marcinkevičiui. Tai idėjai pritarėme, nes manome, kad ji ir graži, ir prasminga, kad reikia ją palaikyti, ne tik dėl paties J. Marcinkevičiaus asmenybės, jo kūrybos svarbos, bet ir tam, kad šis skveras nebūtų tik triukšmingo jaunimėlio mėgstama vieta.
LRS kreipėsi į Vilniaus savivaldybės Istorinės atminties komisiją su klausimu, ar ir ji pritartų tokiai iniciatyvai, anot B. Jonuškaitės, gavo pritarimą ir pažadą, kad į būsimo architektūrinio-skulptūrinio objekto J. Marcinkevičiui ir skvero sutvarkymo darbų konkurso komisiją bus deleguotas ir Vilniaus miesto savivaldybės atstovas. Deja, po sukelto triukšmo savivaldybė savo atstovo neatsiuntė. Kai šį klausimą iš naują svarstė jau naujos kadencijos Istorinės atminties komisija, ji irgi pritarė idėjai, kad skveras būtų sutvarkytas, kad architektūrinis–skulptūrinis objektas stovėtų. Pirmos vietos nugalėtojo projektas vadinasi „Trilogija“. Artėja laikas, kai rinksis Vilniaus miesto taryba, jie priims galutinį sprendimą, – ar projektas bus įgyvendintas, ar ne“, – sakė pašnekovė.
B. Jonuškaitė papildydama pažymėjo, kad Rašytojų sąjunga visada pritarė ir pritars tokioms iniciatyvoms, – pagerbti garsius, iškilius rašytojus ir jų kūrybą.
„Tarkim, prieš daugiau kaip dešimt metų į LRS kreipėsi žmonės su idėja statyti paminklą poetui Sigitui Gedai. Mes irgi prisiėmėme organizacinių darbų krūvį. Kitaip sakant, daug kartų rašėme projektus, tuomet į Kultūros rėmimo fondą, vėliau į Kultūros tarybą. Ieškojome būdų, ir galų gale – Vilniaus savivaldybė suteikė finansavimą. Dabar, kaip žinote, tas paminklas yra kuriamas, jį kuria skulptorius Petras Repšys, akmenį kala Mindaugas Junčys. Keista, kad dėl to paminklo nekyla jokių abejonių. Niekas nenarsto po kaulelį S. Gedos biografijos, neskaičiuoja jo tarybiniais metais gauto turto, neieško jo kūryboje esančios duoklės sovietinei ideologijai. Ar S. Geda – ne tarybinio laikmečio poetas, ar nesinaudojo visomis to meto rašytojams atitekusiomis privilegijomis, kaip ir kiti rašytojai? Ar jisai nebuvo parašęs vadinamųjų proginių eilėraštukų?“, – kėlė klausimus B. Jonuškaitė.
Skleidžiama dezinformacija
LRS pirmininkės manymu, dezinformacija yra skleidžiama dėl to, kad architektūrinis–skulptūrinis objektas, atseit, ateistui, agnostikui stovės šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje.
„Taip savo komentare feisbuke yra parašęs prozininkas Justinas Žilinskas. Ponas Vytautas Toleikis šiek tiek švelniau pasako – prie bažnyčios šventoriaus. Noriu pasakyti, kad tai absoliučiai neatitinka tikrovės, nes šis skveras net nesiriboja su šv. Jurgio bažnyčios šventoriumi. Tarp jo ir bažnyčios yra įsiterpę buvusio vienuolyno pastatai. Skveras, kuriame turėtų stovėti paminklinis objektas, nuo 1884-ųjų metų yra grafo Ignoto Korvin-Milevskio rūmų posesija, dabar tuose rūmuose įsikūrusi Rašytojų sąjunga. Kitaip tariant, tas žemės gabalėlis šiuo metu priklauso LRS. Kuo čia dėtas šventorius? Iš tos vietos beveik nesimato šv. Jurgio bažnyčios, truputėlį kyšo bokštas... Bet eskaluojama, esą čia yra sakralinė vieta...
Neskirsto sovietmečiu kūrusių rašytojų į labiau ar mažiau susitepusius
Konkurso laimėtojai aiškinamajame rašte yra išdėstę architektūrinio-skulptūrinio objekto „Trilogijos“ idėją, susipažinti galima ČIA.
„Autoriai kalba ne apie šv. Jurgio bažnyčią, jiems svarbu, kad nuo sosto – paminklinio objekto – matosi Vilniaus arkikatedra... Nepainiokime šitų dviejų bažnyčių. <...> Derėtų bent jau paskaityti skulptoriaus ir architekto aiškinamąjį raštą, jis nėra slaptas, jis yra lig šiol LRS puslapyje – ir tik tada komentuoti“, – kiek giliau pasidomėti ragino B. Jonuškaitė.
Rašytojų sąjungos pirmininkė tikino, kad LRS neskirsto tarybmečiu kūrusių rašytojų „į labiau ar mažiau susitepusius“:
„Neužsiimame raganų medžiokle ir neapykantos kurstymu. Būtina atskirti tiesiogiai genocidą vykdžiusius sovietų valdžios kolaborantus (daugelis jų labai greitai pakeitė raudonus kailinukus į europinius ir sėdėdami šiltose vietose vėl mulkina tautą) nuo kūrėjų, kurie dramatiškai išgyvendami sunkmetį išsaugojo lietuvių tautos savastį, kalbą ir kultūrą. Jų gyvenimo ir kūrybos analizė – literatūros mokslininkų darbas, bet ne priežastis tarpusavio rietienoms, kurios skaldo ir priešina tautą. Nemanome, kad dabar tinkamas laikas diskutuoti dėl visos tautos kultūros nešėju tapusio rašytojo poelgių ir ieškoti jo kūryboje kokių nors užslėptų, tarnystę ano meto režimui liudijančių frazių. Kad ir kaip naujai dabar perskaitytumėm J. Marcinkevičiaus dramas, ano meto skaitytojas jose rado paguodą, padrąsinimą ir pasididžiavimą savo tauta, savo valstybe, tos dramos atvedė juos į Sąjūdį, į barikadas, šaliai vaduojantis iš komunizmo. Taigi neįmanoma iš tautos atminties ištrinti nuopelnų poeto, vedusio lietuvius į tautinį atgimimą, su kitais šviesuoliais organizavusio dainuojančią revoliuciją, to, kuris parašė atkurtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulę.“
B. Jonuškaitės nuomone, prieštaringas V. Toleikio teiginys: „Nesmerkiu poetų, davusių eilėraščius į proginius rinkinius, – niekas tais laikais į šiuos rimtai nežiūrėjo. Bet mokykloms adresuoti rinkiniai – jau nuodai į jaunas sielas. Ypač dėl to, kad juos naudodavo dalis lituanistų.“ Jeigu jau nei poetai, nei skaitytojai į prosovietinius eilėraščius rimtai nežiūrėjo, tai kodėl lituanistai buvo tokie nesąmoningi? Ar tik ne dėl to lig šiol neišblėsusio noro įsiteikti valdžiai? Juk iš tikrųjų priklauso nuo mokytojo interpretacijos: ar jis siūlo vaikams nuodus, ar kalba apie Mindaugą, ar garsiai su jais skiemenuoja „Lie-tu-va“. Ar ne mokytojo problema, kad jis neskiria meno kūrinio nuo metraščio ar istorijos vadovėlio ir dramą „Mažvydas“ supranta „ kaip labiausiai istorinę tiesą iškraipantį mūsų tekstą. Man Mažvydas visų pirma evangelikų liuteronų kunigas – misionierius, kuriam labiausiai rūpėjo jo tautiečių, likusių LDK, sielų išganymas, o ne lituanistika. Ne Mažvydas skiemenuoja „Lie-tu-va“, o Marcinkevičius.“ Būtent – Justinas Marcinkevičius!“
B. Jonuškaitė papildė, kad ir žymus lenkų poetas Česlovas Milošas jaunystėje buvo tiesiog idėjinis kairysis.
„Č. Milošas vėliau netgi ėjo komunistinės Lenkijos diplomato pareigas, bet tai jam nesutrukdė tapti Nobelio premijos laureatu. Lenkų poetė Vislava Šymborska jaunystėje buvo Lenkijos komunistų partijos narė ir prirašė nemažai Stalinui, Leninui ir partijai skirtų, Sovietų sąjungą šlovinančių eilėraščių! Tačiau lenkai jos kandidatūrą pasiūlė Nobelio premijai, ir ji ją gavo“, – faktais kalbėjo B. Jonuškaitė.
Ji taip pat priminė visiškai šviežius įvykius – 2019-ųjų Nobelio premiją gavo austrų rašytojas Peteris Handke, kuris neslėpė savo palaikymo Serbijos lyderiui Slobodanui Miloševičiui per Balkanų karus: „Rašytojas menkino S. Miloševičiaus pajėgų įvykdytus žiaurius nusikaltimus, bet už savo kūrybą tapo Nobelio premijos laureatu. Tad išmeskime visus šituos autorius, neverskime jų kūrybos į lietuvių kalbą, apsivalykime, perskaitykime iš naujo, pasmerkime visa, kas jau yra išversta, meskime į šiukšlyną, nes esame šventesni už šventuosius... Savo akyse rąstų nematome, o kitų akyse dėl krislo pasirengę vienas kitam gerklę perkąsti... Kaip čia yra?“
Priešina ir skaldo tautą
Anot jos, labai įdomus reiškinys – Nidoje, netoli Parnidžio kopos paminklas prancūzų rašytojui, publicistui Žanui Poliui Sartrui. Remiantis naujųjų laikų ideologų nuostata, laikas būtų ir jį nugriauti ir išvežti į Grūto parką. Juk buvo aršus komunistas, teigiantis, kad TSRS yra „revoliucinė“ valstybė, siekianti pagerinti žmoniją. Ar iš dėkingumo už šitą „pagerinimą“ jam lietuviai pastatė paminklą ir lig šiol uoliai prie jo fotografuojasi?
Rašytoja dėl J. Marcinkevičiaus besipiktinantiems žmonėms norėtų užduoti ir asmeninius klausimus: o kaip jie patys gyveno? „Ką jie veikė, (tie vyresnieji), kai J. Marcinkevičius rašė savo trilogiją, kur gyveno jų tėvai – ar ne tarybinės valdžios suteiktuose butuose? Ar dabar jų vaikai ir anūkai nepaveldėjo tų butų, ar jiems dabar ne gėda gyventi senamiestyje, tarkime, buvusiuose lenkų inteligentų butuose, arba tų žmonių, kurie buvo ištremti į Sibirą, pabėgo į Vakarus? Šiandien visu tuo gėriu naudojasi tarybinių piliečių vaikai ir anūkai. Kur jūs, kaltintojai, tuo metu buvote? Jūs, visi didieji kritikai, atsisukite į savo tėvus, į savo senelius, ar jie nebuvo Komunistų partijos nariai? Ko gero, kas antras, arba ir kiekvienas... Ar jie nebuvo prisitaikėliai? Ar dabar jūs nesinaudojate tų prisitaikėlių jums paliktu gėriu?“, – tęsė rašytoja.
Viską atmetus, pasak B. Jonuškaitės, J. Marcinkevičius bent jau kalbėjo apie Lietuvos valstybę („Mindaugas“), kalbėjo apie lietuvių kalbos išsaugojimą („Mažvydas“). J. Marcinkevičių reikia skaityti nuo A iki Z, o ne ištraukti kažkokius „proginius eilėraštukus“.
„Konkurse dalyvavo penkiolika skulptorių – nesu žinovė, bet konkurso projekto vadovė Edita Utarienė iš patirties puikiai žino, kad panašiuose konkursuose dalyvauja penki, šeši kūrėjai. Tai irgi liudija, kad ši asmenybė menininkams buvo ir yra svarbi. Nenuginčysime šių faktų, kad ir kiek išnarstytumėm po kaulelį. Man labiausiai gaila poeto šeimos, dukrų, kiek joms dar reikės iškęsti nepelnytų patyčių ir skausmo dėl tėvo vardo valkiojimo. Noriu jų viešai atsiprašyti, kad dėl šio projekto (nors jo tikslai buvo patys gražiausi), joms vėl tenka visa tai išgyventi iš naujo. Todėl kviečiu: tegul kiekvienas atsigręžia į savo gimines, artimuosius, ir paklausia, o kaip jie / mes gyvenome tarybmečiu, ar mūsų munduras toks jau švarus švarutėlis? Ar mes sedėjome apkasuose, miškuose, buvome ištremti? Kodėl nenarstome biografijų politikų, buvusių Komunistų partijos lyderių, pakeitusių „kailinukus“ (Sąjūdžiui prasidėjus) iš raudonų į proeuoropinius? Mums neužkliūva, kad šiandien jie diktuoja gyvenimo Lietuvoje principus, rengia mūsų šalies įstatymus? Jiems visiems seniai atleidome jų nuodėmes (taip ir turi būti vardan tautos vienybės ir kultūros tęstinumo), bet poetą dergėme jam gyvam buvus ir dar jo vardą po mirties valkiojam. Ar tai garbingas užsiėmimas? Ar ne laikas palikti jį ilsėtis ramybėje?“, – klausė rašytoja.
Pateko „tarp girnų“
Rašytojų sąjungos pirmininkė pabrėžė, kad dėl architektūrinio–skulptūrinio objekto J. Marcinkevičiui jie kaip organizatoriai yra tarsi pakliuvę „tarp girnų“. „Suprantama, kad ir tarp mūsų, rašytojų, yra įvairių pozicijų. Jie irgi tarpusavyje ginčijasi. Vieni už, kiti – prieš. Kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę, bet nereikia demagogijos. Nesiimu vertinti J. Marcinkevičiaus kūrybos, jo talento, nes dabar ne apie tai kalba. Tik bandau užkirsti kelią tikrovės neatitinkantiems teiginiams.
J. Marcinkevičiaus fenomenas, kad tauta jį mylėjo ir myli, kaip Maironį, kuris lig šiol visų vertinamas. Nors, jeigu paklausite tam tikrų literatūros kritikų, sakys – nebuvo genialus poetas. Literatas Antanas Šmulkštys-Paparonis anuomet sakė „Labanakt, Maironi“, kas dabar tą Paparonį prisimena? Niekas. O Maironį – visi. Šiandien kažkam labai rūpi neįtikėtinai daug tautos meilės nusipelniusį J. Marcinkevičių nustumti į šalį. Deja, neužtvenksi upės bėgimo. Nepavyks“, – baigdama pokalbį sakė B. Jonuškaitė.
