– Filmas „Mokytojų kambarys“ paliečia labai daug aktualių temų. Ar galėtumėte išskirti, kuri jo siunčiame žinutė Jums pačiam atrodė svarbiausia?
– Sunku pasakyti, bet, manau, vienas aspektas rašant filmo scenarijų mums buvo ypatingai svarbus – mes bandėme suprasti kitą žmogų, net jei jo pažiūros visai kitokios nei tavo, norėjome parodyti, kad reikia nepulti ginčytis, bet pabandyti suprasti, iš kur jos kyla. Manau, kad tai veikė visą mūsų filmo kūrybos procesą. Atrodo, atspirties taškas paprastas – žinai, kad filme rodysi idealistišką mokytoją. Tada būtų lengva padaryti kitus mokytojus ar direktorę kažkokiais piktybiniais personažais, bet mes nenorėjome eiti tuo keliu – mes norėjome rasti būdą parodyti, kaip jų veiksmai kyla iš kitokio pasaulio supratimo, kitokio būdo spręsti problemas. Jie nebūtinai yra teisingi ar klaidingi – tiesiog tai yra kitokie būdai matyti pasaulį. Bent man pačiam buvo būtina tai parodyti – būtinybę pajusti empatiją kitiems žmonėms.
– Kaip kilo idėja – išties susidūrėte su tuo, kas vyksta mokytojų kambariuose?
– Buvo keletas dalykų. Mano sesuo yra mokytoja, beje, irgi matematikos. Ji man pasakojo apie keletą konfliktų mokykloje, kaip tai sukūrė nepasitikėjimo atmosferą, paklausė, ar tai man neprimena to, kas vykdavo mūsų mokykloje. Prisiminiau išties buvus tokią situaciją, kai visų mūsų kuprines iškrėtė mokytojai, nes pasakė, kad kažkas mokykloje vagia. Kalbėjomės apie tai ir pagalvojau, kad tai gera idėja filmui – papasakoti apie įtemptą situaciją, susiklosčiusią tarp mokytojos, mokinio ir mamos. Nuo to viskas prasidėjo.
– Šiais laikais labai populiaru kelti klausimą, ką rinktumėtės, saugumą ar privatumą, apie ką irgi pasakojate filme. Įmanoma rasti atsakymą?
– Aš užtikrintai esu privatumo stovykloje, bet galiu kalbėti tik apibendrintai. Manau, įstatymai Vokietijoje veikia gana gerai, bet svarbu suprasti, kad tai yra vienakryptis kelias. Mes pasakome, gerai, mes pastatysime kameras čia – tada bus saugiau. O kas toliau, gal reikia daugiau kamerų, tada bus dar saugiau? Na, gerai, aš neturiu, ko slėpti, bet tai ne apie slėpimą, o apie privatumą, kai tu negali būti tikras, kam tai bus panaudota, todėl turi būti labai atsargus. Manau, ir filme herojė padaro klaidą ne iš blogos valios, nes ji bando ištraukti mokinį iš blogos situacijos, bet vis tiek akivaizdu, kad tai didelė klaida.
– Šiuo filmu kritikuojate ir švietimo sistemą? Kaip žiūrite į tai, kad mokiniai šiais laikais turi kur kas daugiau teisių nei anksčiau, kai kurie sako, gal net per daug?
– Manau, viskas labai pasikeitė. Prieš dvidešimt metų mes mokytojams keldavome kur kas mažiau klausimų dėl to, ką jie sako ar bando pasakyti. Turi būti rastas balansas. Žinau, kartais jaunoji karta gali atrodyti erzinanti, bet toks jų vaidmuo – jie turi būti tokie, jie turi kelti klausimus. Svarbiausia, kaip tu į tai reaguoji. Dažniausiai, jei gauni su jais pasikalbėti, supranti, kiek daug iš jų gali pasimokyti. Bet mokykla buvo sukurta kaip sistema, kuri tokiu pat būdu nefunkcionuoja. Taip, ji šiek tiek pasikeitė, bet vis dar esmė yra tokia, kad yra vienas žmogus, kuris priešais klasę pasakoja, kas teisinga, o kas ne, o tu tada turi įsiminti. Nežinau, ar tai gerai. Manau, viskas turi būti labiau apie entuziazmo atskleidimą, radimo, ką tu myli – to, man atrodo, mokyklose, nėra to pakankamai.
– LUX apdovanojimas visuomet teikiamas už svarbios žinutės perdavimą. Kaip manote, už kokią žinutę „Mokytojų kambarys“ buvo pastebėtas?
– Už bandymą naviguoti mūsų pasaulyje, kuris darosi vis kompleksiškesnis. Bandydamas pasielgti teisingai visada turi kovoti ir to laikytis – net kai nesiseka, vis tiek eiti toliau.
– Ačiū už pokalbį.