aA
Žengdamas pavasariško Londono gatvėmis ne vienas lietuvis turėjo stabtelti gerokai nustebęs: visuose žurnalų kioskų lentynose puikavosi Edgaro Montvido veidas! Tai – tikra retenybė net ir Lietuvoje, kur operos solistai, nors ir išsikovoję visuomenės pripažinimą, dar nėra „viršelių žvaigždžių formatas“.
Edgaras Montvidas
© R. Šeškaičio nuotr.

Skirtingai nuo mūsų spaudos, kurios viršeliuose dažnai puikuojasi mažai ką nuveikę arba 15 minučių šlovės pasičiupę personažai, net širdis suvirpa pagalvojus, kad senojoje Europos šalyje, galinčia didžiuotis tokia gilia klasikine kultūra, mes visgi galime išvysti taip pagerbtą lietuvių menininką. O patikėkit, už gražias akis ar turtingą esamą ar buvusį vyrą to negausi. Vadinasi esame verti! Ne vien lietuvių sportas gali…

Šie metai Edgarui Montvidui labai ypatingi, – jam sukanka 40 metų. Pirmasis „bohemietis“, savo pavyzdžiu nutiesęs kelius daugeliui jaunųjų operos solistų į tarptautines aukštumas, savo tikrąjį gimtadienį švęs Anglijoje, Glyndebourne‘o operos festivalio spektaklio repeticijų įkarštyje. Vis dėlto prieš atsakingų darbų maratoną, šiandien jis trumpam užsuko į Vilnių, dar kartą naujomis akimis pažvelgti į savo legendinį, galima sakyti „auksinį“ Verterio vaidmenį. Nėra abejonių, - prieš šešerius metus sukurtas Edgaro Verteris subrendo.

Daug įdomių darbų nuveikė Edgaras per tą laiką, daug vaidmenų sukurta, aplankyta dešimtys puikių operos teatrų, scenoje sutikta daugybė kolegų. Lietuvoje apie jo veiklą papasakota daug istorijų, tačiau šiandien leiskite tiesiog pasiūlyti straipsnį, publikuotą įtakingiausiame britų muzikos žurnale „Opera Now“. Sužinokime, ką anglai galvoja apie mūsų talentingąjį tautietį.

Edgaras Montvidas
Edgaras Montvidas
© R. Šeškaičio nuotr.

Edgaras Montvidas: mūsų laikų tenoras

Kai žvelgi į Londono stogus iš 15 aukšte įsikūrusio viešbučio baro, senoviniai Vilniaus bokštai ir bažnyčios atrodo labai toli. Bet iš šio taško Edgaras Montvidas – tenoras, galintis tapti didžiausiu Lietuvos eksportu po gintaro, gali apžvelgti savo 40 metų gyvenimą su tam tikru pasitenkinimu.

Praėjusią vasarą jis susilaukė daugybės aukščiausio lygio komplimentų Glyndebourne, kuomet jis pasirodė kaip aistringas Lenskis publikos pamėgtame Graham Vicko „Eugenijaus Onegino“ pastatyme. Šiemet jis grįžta ten atlikti pagrindinio Belmonte vaidmens Mocarto „Pagrobime iš Seralio“, naujame David McVicar pastatyme.

Iš pirmo žvilgsnio Montvidas – idealus romantinis tenoras: aukštas, švelnaus elgesio, gražių bruožų ir senojo stiliaus džentelmeno manierų. Jo balsą kategorizuoti labai sunku, - tiesiog neįmanoma. Kaip jis pats sako, tokie vaidmenys, kaip Belmonte ir Lenskis yra jo „duona ir druska“, bet Vilniuje jis dainuoja Massenet „Verteri“. Na, o apie retai atliekamus kūrinius: jis buvo pakviestas įrašinėti retų prancūzų operų, pradedant Saint – Saenso „Lyriška tragedija“ Les Barbares, kurios įrašas buvo ką tik išleistas.

„Aš - nei žuvis, nei paukštis“ (anglų posakis), - prisipažįsta Montvidas. Jis save mato kaip lyrinį tenorą, artėjantį prie spinto, bet mano, kad skubėti jam nereikia: „Patogiai jaučiuosi dainuodamas bel canto repertuarą. Taip, norėčiau sudainuoti Gabrielių Adorno Verdžio „Simone Bokanegre“ ir jau dainavau Hercogą Verdžio „Rigolete“ bei Makdufą „Makbete“, tačiau šiandien aš save dar saugau nuo tokių vaidmenų.“ Pirmiausia jo svajonių vaidmenų sąraše yra Kavaradosis: „Norėčiau dainuoti daugiau Puccinio, bet turiu būti atsargus, imdamasis tokio tipo muzikos.“

Nekategorizuojami balsai gali labai apsunkinti gyvenimą solistų atrankos organizatoriams ir žinoma, patiems dainininkams. Atrodo, jog Montvido tai visiškai neveikia: „Spręsti apie balsą – labai subjektyvu, - sako jis, - Arba jums patinka, arba ne. Kai kurie atrankų organizatoriai mane įsimyli ir kviečia atgal, kiti – ne. Bet juk tai ir yra šio instrumento – balso – grožis: jis unikalus ir todėl lengvai atpažįstamas. Noriu turėti savo unikalų antspaudą. Nežinau, ar tai – pranašumas, ar kliūtis.“

E. Montvidas gimė Kybartuose, Vakariniame Lietuvos pakraštyje, netoli sienos su Rusija. Į muziką jis įsitraukė labai anksti, bet pirmiausia buvo tikėtasi, jog jis taps pianistu. „Esu iš darbininkų šeimos. Mano tėvai išsiskyrė, kai aš buvau labai mažas, todėl mama mus užaugino viena, vos sudurdama galą su galu. Mano šeima buvo gana muzikali: tėvas grojo gitara, mama dainavo ansamblyje savo darbovietėje, o sesuo – chore. Dažnai vykdavo vakarėliai, kuomet visi dainuodavo susėdę aplink stalą. Mama jautė, jog aš buvau muzikalus ir, galbūt, talentingas, o ir aš visada žinojau, kad dirbsiu meno srityje, nes man visiškai nesisekė matematika ir tikslieji mokslai!“

E. Montvido šeima persikėlė į Kauną, antrąjį pagal dydį Lietuvos miestą, kur jis tęsė savo studijas. „Muzikos mokykla visiems gabiems vaikams buvo nemokama, ir nors buvome labai neturtingi, niekas tuo metu negalėjo keliauti, visi buvo tarsi narve užrakinti, kultūrai vis dėlto buvo skiriamas didelis dėmesys. Visgi aš niekada neturėjau noro būti operos dainininku.“

Kaip pats sako, dainuoti jis pradėjo „atsitiktinai“. Pripažinus, jog pianisto karjera skirta ne jam, reikėjo ieškoti kitų būdų, kaip baigti muzikos mokyklą, kad būtų galima stoti į universitetą. „Draugas patarė, jog galiu išbandyti dainavimą, - jis pasakoja, - niekada prieš tai nebuvau dainavęs. Norėjau dainuoti vietiniame chore, bet manęs nepriėmė.“ Tačiau, tai, kas jam iš tiesų imponavo buvo aktorystė. Būtent dėl to opera jam suteikia „dvigubą džiaugsmą“, nes tai – aktorystė ir dainavimas kartu. „Studijose Vilniuje patekau į žymiausio lietuvių tenoro Virgilijaus Noreikos klasę ir niekuomet nebeatsisukau atgal.“

Po šešerių studijų metų jis pasuko į Londoną, bandydamas patekti į Karališkosios operos tuo metu naują Jette Parker jaunųjų menininkų programą, iš tiesų nieko nesitikėdamas. Savo paties didžiulei nuostabai jis gavo čia vietą ir jau netrukus kraustėsi gyventi į Didžiąją Britaniją tuo metu, kai Britanija buvo „ant bangos“.

Tie metai buvo ypatingai svarbūs Covent Gardenui, - teatras turėjo įrodyti naujosios menininkų programos poreikį. „Todėl mes buvom labai matomi. Tuomet sutikau daug nuostabių žmonių, tarp jų – Princas Čarlzas ir Sam Taylor Wood (žymi britų konceptualioji menininkė). Dalyvavau jos parodoje Hoxtone, kaip dainuojantis modelis, per ją man teko susitikti ir su Eltonu Johnu, Stingu, Stella McCartney ir visais kitais! Tai buvo mano pirmieji metai Londone ir aš buvau absoliučiai apsvaigęs nuo visų šių siurprizų, kurie manęs laukė kiekvieną dieną. Buvau kaip ant sparnų, - turėjau garbės susitikti su Luciano Pavarotti ir gauti jo 2 valandų pamoką!“

Menininkų programa buvo lyg tikras darbas: „Ateidavau ryte ir išeidavau vakare, dažniausiai tik po spektaklio. Taip pat buvau visų tenorų dubleris, jei jie būtų susirgę“. Kartą jaunajam solistui teko dainuoti Alfredą „Traviatoje“, gavus vos dieną pasiruošimui: „Net neįsivaizduoju, kaip susitvarkiau su savo nervais...“.

Jis darė viską, kas įmanoma, tiesiog siurbė į save Anglijos kultūrą, visuomenę ir literatūrą. „Turi tą daryti, jei nori gyventi normalų gyvenimą.“ Ir jam tai pavyko: šiandien jis gyvena Clerkenwell rajone, mėgsta atsipalaiduoti gamindamas maistą ir užsiimdamas sodininkyste, o taip pat – savojo namo Prancūzijoje rekonstrukcija.

Montvidas dažnai grįžta į pasirodymus Lietuvoje, tačiau prisipažįsta, jog nors ši šalis šiandien yra Eurozonoje, tai nėra pats laimingiausias laikotarpis šiam regionui. Operoje į pokalbius apie tarptautinę politiką dėl bendro darbo geriau net nesileisti: „Praėjusią vasarą Glyndebourne‘o „Onegine“ dauguma solistų buvo rusai, aš – lietuvis, o Andrėjus Bondarenko – ukrainietis. Mes apie tai tiesiog nekalbėjome...“

Šiemer Glyndebourne‘o festivalio „Pagrobime iš Seralio“ Montvidas prisijungia prie spalvingos solistų sudėties: britės Sally Matthews, boso iš Vokietijos, soprano iš Norvegijos ir amerikiečių tenoro. Lietuvis čia buvo specialiai pakviestas paties režisieriaus David McVicar, o tai – didžiulis pasiekimas. Jiedu anksčiau dirbo kartu Škotų operos teatro „The Rakes Progress“ pastatyme 2012 m.

„Prieš repeticijas labai jaudinausi, - pasakoja Montvidas, - bet kai susitikome iš karto pasijaučiau kaip namie, lyg jis būtų mano geriausias draugas. Kaip režisierius jis buvo labai paslankus, o dekoracijoje sėdėdavo basas, lyg kapitonas, kontroliuojantis, kur mes judame, bet tuo pačiu leisdamas mums tiesiog vaidinti. Kiekvieną žodį žinojo mintinai. Jis supranta ir gerbia muziką, o tai yra labai svarbu. Manau, jog McVicaro spektakliai yra iš tiesų praturtinti jo fantazijos ir šilumos.“

Peržengti 40-metį – tam tikras etapas kiekvienam, o dainininkui tai dažnai žymi geriausių karjeros metų pradžią. Montvidas yra pasirengęs bet kam, ką jam padovanos gyvenimas: „Žinau, savo asmeninius trūkumus, - pastebi jis, - galbūt aš niekada netapsiu Jonu Kaufmanu ar Placido Domingu, bet žinau savo pliusus ir, svarbiausia, – labai džiaugiuosi tuo, ką darau. Jei aš dirbu su nuostabiais režisieriais, dainuoju puikias roles fantastiškuose operos teatruose, - man to pakanka. Visų menų sintezė operoje yra nepakartojama ir aš esu to dalis. Tai yra didelė privilegija.“

Daugiau naujienų – „Facebooke“.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Istorijų festivalio išvakarėse Kaunas pasipuošė naujais gatvės meno kūriniais

Kaunas – pilnas įdomių istorijų. Nuo šiol kelias iš jų praeiviams pasakos ir Ramybės parką...

Pasižvalgykite, kaip atrodo atnaujinta Nacionalinės filharmonijos salė papildyta (1)

Sausį pradėti Lietuvos nacionalinės filharmonijos atnaujinimo darbai jau baigėsi, tad lapkričio...

Leonas Blėdis traukiasi iš J. Miltinio dramos teatro vadovo pareigų (2)

Nepilnai dvejus metus teatrui vadovavęs garsaus Anapilin iškeliavusio aktoriaus, režisieriaus...

Režisierius Gytis Padegimas: opera „Kelionė į Tilžę“ diktuoja kūrėjui, o ne atvirkščiai

„Iki premjeros laiko liko nebedaug, tad mano mintyse tik būsimos operos vaizdiniai: matau...

Martynenko apie filmą „Sutemose“: pirmasis pasimatymas su žmona virto pirmuoju pasimatymu su režisieriumi

Šiandien Marius Povilas Elijas Martynenko yra jaunosios kartos teatro ir literatūros mėgėjų...

Top naujienos

Pagerintas 101-erius metus laikęsis šilumos rekordas: sinoptikai tikina – bobų vasara dar prieš akis (1)

Pirmadienį sostinėje pagerintas 101-erius metus laikęsis tos dienos šilumos rekordas, pranešė...

Du tyrimai, kurie gali užbėgti už akių ypač agresyviam vėžiui: kai jį nustato, pasveikti jau būna sunku

Pasiskundę gydytojui nerimą keliančias simptomais, greičiausiai būsite nusiųstas atlikti...

Policijai – skaudus smūgis: Strasbūras apgynė sumuštą studentą, kurį Vilniaus policininkas palaikė nusikaltėliu (177)

Lietuvos teismuose teisybės neradęs studentas, kurį tiesiog gatvėje užpuolė ir sumušė jį su...

Prezidentas atleido VPT vadovę Dianą Vilytę (14)

Prezidentas Gitanas Nausėda iš Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) direktorės pareigų atleido...

Alytuje degančios įmonės vadovas: gauti 30 tūkst. eurų ir uždegti savo gamyklą – nesąmonė (60)

Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika pranešė, kad dėl trečiadienį kilusio gaisro Alytaus...

Adamkus apie Grybauskaitės ir Nausėdos skirtumus: ji išsišoko su naujomis idėjomis, kurios mus sukrėtė (96)

Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus sako, kad šimtas dienų yra per mažai, jog būtų...

Karbauskis apie tolesnį Pranckiečio likimą: o mes niekur neskubame (139)

„Etikos ir procedūrų komisijoje mes turime daugumą ir šiandien galėjome tą sprendimą priimti,...

Tragiška avarija Kauno rajone: žuvo nuo kelio nuskriejęs motociklininkas

Policijos departamentas informavo, kad Kauno rajone įvyko tragiškas įvykis. Pranešama, kad...

Imbrasas paliko „tvarkiečių“ partiją (2)

Frakcijai „Lietuvos gerovei“ priklausantis Seimo narys Juozas Imbrasas paliko Tvarkos ir...

Medikai, mokytojai, soc. darbuotojai pasigedo didėjančių atlyginimų: pinigai plaukia kažkur kitur (75)

Artėjant diskusijoms dėl biudžeto Seime, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų...