– Kokią Lietuvos kultūros tarybą radote pradėję joje dirbti prieš dvejus metus? Kas labiausiai nustebino?
– Asta Pakarklytė. Tie patys dalykai stebina ir iki šiol – meno ir teisės santykis, kuris kiekvieną dieną sekioja Lietuvos kultūros taryboje. Aš ne visai tinkamai įsivaizdavau, ką veikia Lietuvos kultūros taryba ir matau, kad daugybė projektų vykdytojų, stipendininkų ar pareiškėjų irgi ne visai tiksliai tą supranta. Panašų dalyką pastebiu ir darbuotojų atrankose. Jie dažnai sako, kad nori dirbti su menu, jo procesais, renginiais. Viso to nėra.
Atėjusi radau biurokratinę, kartais net technokratinę sistemą, suprantant, kad Lietuvos kultūros taryba yra valstybės biudžetinė institucija, kuri skirsto mokesčių mokėtojų lėšas, todėl turime veikti griežtai pagal reglamentą. Funkcionuojame ne tik pagal Lietuvos kultūros tarybos, bet ir viešojo administravimo, viešųjų pirkimų ir kitus aktualius įstatymus, nuolat tobuliname veiklą pagal Valstybės kontrolės, STT, daugybės kitų valstybės institucijų, tarnybų ir tarybų rekomendacijas.
– Vaidai, jūs buvote pirmoje kadencijoje, o dabar dirbate trečioje. Pastebėjote skirtumų?
– Vaidas Jauniškis. Palyginus pirmąją su trečia kadencija, jaučiasi LKT pripažinimas, jos įsiteisinimas kultūrinėje erdvėje, kur kas geresni santykiai su Kultūros ministerija ir kitomis institucijomis. Valdžia jau pripažino, kad toks derinys egzistuoja ir gal jau nebepasitaiko nesusivokusių politikų skambučių rūpinantis vienu ar kitu projektu. Tačiau įteisintas darinys apaugo biurokratija.
– Jūsų kadencijos pradžioje buvo priimta nauja Lietuvos kultūros tarybos įstatymo redakcija. Panaikinus Kultūros rėmimo fondą, dabar LKT lėšas gauna tiesiai iš valstybės biudžeto. Kokių pokyčių tai atnešė LKT ir apskritai kultūros bendruomenei?
– Asta Pakarklytė. Šį klausimą būtų naudinga užduoti aukštesnio lygio institucijoms, nes LKT įstatymų nei leidžia, nei formuoja, bet ji yra kviečiama dalyvauti, išsakyti pozicijas. Vėlgi, tai nėra vien tik trečiosios kadencijos tarybos narių susirinkimo laukas, bet ir antrosios. Nežinau, kaip tai išsirutulios ilgalaikėje perspektyvoje, bet šiuo metu įžvelgiu daugiau grėsmių, nei galimybių. Pavyzdžiui, jei iki šiol veiktų Kultūros rėmimo fondas, jo biudžetas siektų 26 mln. eurų, o dabar tų pačių funkcijų vykdymui turime apie 22,5 mln.
O štai latviai išsikovojo ir susigrąžino šį principą! Lietuva, Latvija ir Estija savo kultūros fondų biudžeto formavimui naudojo tokį patį mechanizmą, t. y. procentinius atskaitymus nuo alkoholio, tabako, azartinių lošimų ir loterijų mokesčių. Latviai pirmieji, vos ne prieš 20 metų sugalvojo, kad taip valdžia yra ribojama laisvai spręsti dėl biudžeto, o kultūrai finansuoti „nuodėmių mokesčiai“ yra netinkami. Tiesą sakant, lygiai ta pati retorika buvo naudojama Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio, kai jie ėmėsi šių pokyčių. Latvijoje panaikinus autonomišką biudžeto formavimo modelį, smogė globali finansų krizė ir biudžetas buvo sumažintas radikaliai, tad po to jie dešimtmetį nuosekliai siekė atkurti šį mechanizmą. Latviai principą buvo panaikinę Seimo lygmenyje, o mes – Konstitucinio teismo. Tad ką mums dabar daryti?
– Vaidas Jauniškis. Šis pokytis pavertė Lietuvos kultūros tarybą ir kūrybos finansavimą politikų malonės įkaite. Šiandien neatsižvelgiama ir į infliaciją, pragyvenimo lygį. Netvarumo būklė yra požiūris į kultūrą.
– Ar biudžeto auginimo klausimu turėtų užsiimti tik LKT? Galbūt ir kultūros bendruomenei reikėtų aktyviau užsiimti lobizmu, eiti protestuoti, ieškoti kelių?
– Vaidas Jauniškis. Kultūros bendruomenė nėra toks darinys, kurį lengva įvardinti ir apibrėžti. Ji yra labai įvairi ir tų lyderių iš konkrečios meno srities ar tam tikro būrio atrasti būtų galima, bet jie nėra pakankamai stiprūs arba yra pakankamai užsiėmę. Lietuvos visuomenė apskritai yra silpna protestų požiūriu. Turiu galvoje ne protestus prieš kažką, bet už ką nors. Be to, protestai dabar pasidarė tarsi moraliai nešvarūs po keleto mitingų prie Seimo, ir tai dar labiau susilpnino šį aktyvizmą.
– Dar vienas pokytis – sujungtos meno sritys. Dailės, fotografijos ir tarpdisciplininio meno sritys buvo konsoliduotos į vizualiuosius menus, architektūra ir dizainas tapo taikomųjų menų sritimi, o teatras, šokis ir cirkas – scenos menais. Ar pasiteisino? O gal išvis reikėtų žengti Kanados menų tarybos keliu ir panaikinti sektorinį menų finansavimą?
– Asta Pakarklytė. Tai nebuvo padaryta spontaniškai, o atsižvelgiant į tai, kad jau ir ankstesnėse tarybos kadencijose nuolat kildavo diskusijos dėl meno sričių konsolidavimo, tiesiog mūsų kadencija ryžosi bandyti. Pokyčiams įkvėpė ir pasižvalgymas po tarptautinį menų tarybų kontekstą. Dabar visos menų tarybos žiūri į Kanados, kuri iš viso atsisakė meno sričių sistemos kaip elitistinės ir egzistuojančios savo burbuluose. Kanados menų taryba padarė posūkį nuo meno finansavimo į visuomenės kūrybiškumo finansavimą. Be abejo, kūrybiškumo lyderiais ir toliau išlieka menininkai, bet pakeitus požiūrį atsivėrė žymiai didesnės galimybės ir kitoms grupėms, bendrakūrai. Vietoj meno sričių Kanada pasirinko temas, kryptis, veiklos žanrus, ekspertų grupės tapo labai mišrios. Žinoma, šį posūkį ėmė atidžiai stebėti daugelis menų tarybų, tarp jų – Skandinavijos, kuri konsolidavimo procesą pradėjo gerokai anksčiau. Ir čia labai svarbu paminėti faktą, kad tokią transformaciją Kanados menų taryba pradėjo užsitikrinusi dvigubą biudžetą.
– Vaidas Jauniškis. Manau, kad čia yra dėsningas veiksmas – sričių sustambinimas, konsolidavimas. Nežinau, kiek toliau eisim, bet iš principo nuo pačios LKT pradžios, net pildant paraiškas, pareiškėjai turėjo atsakyti į klausimą, ką tai duos visuomenei ir meno bendruomenei. Kanada pasielgė lyg ir drastiškai, bet iš tiesų tai fokuso pakeitimas – centras yra visuomenė ir poveikis jai, o ne menininkai. Tai vadavimasis iš elitistinio menocentrizmo, kuris pas mus vis dar gajus. Kanada iš principo atsigręžė į visuomenę: juk kultūra, menas ir yra tam, kad kažką keistų, atskleistų, pasakotų ir nesvarbu, kokia forma. Tai socialinis veiksnys.
Mes sujungėme sritis šiek tiek baimindamiesi, kaip kultūros bendruomenė sureaguos. Bet girdime iš ekspertų ir kitų, kad pokytis teigiamas, padidėjo konkurencija tarp sričių. Ekspertai gali apžvelgti kur kas platesnį lauką, o pareiškėjai pasijusti žymiai didesniame kontekste ir pamatyti, kad visi esame susisiekiantys indai, konkuruojame tarpusavyje, kaip visuomenei ką nors pasiūlyti.
– Dar vienas pokytis, kad nacionaliniai ir valstybiniai muziejai nuo 2024 m. teiks paraiškas programiniam finansavimui tiesiai Kultūros ministerijai. Ką tai keis LKT? Ar daugiau finansavimo sulauks likusių organizacijų ir kūrėjų projektai? Ar jie turės mažesnę konkurenciją? O gal kaip tik reikės labiau pasitempti?
– Asta Pakarklytė. Puikus klausimas, į kurį Lietuvos kultūros taryba viena niekaip negali atsakyti. Nesu tikra, ar į šitą klausimą šiandieną galėtų atsakyti ir Kultūros ministerija, nes tai tampriai susiję su valstybės biudžetu. Ar taryboje liks visi iki tol muziejų paraiškų finansavimui skirti pinigai, kurių pastaruosius du metus susidarydavo apie 1,7 mln. eurų / metus? Siekis yra maksimalus, bet ar tai pavyks įgyvendinti?
– Vaidas Jauniškis. Įvykus tokiam pokyčiui scenos menų sferoje, kuomet nacionaliniai ir valstybiniai teatrai imti finansuoti tiesiogiai Kultūros ministerijos, atsirado ir daugiau logikos (ministerija skiria jų vadovus), ir daugiau lėšų nevyriausybinėms organizacijoms, o biudžetinės įstaigos gavo daugiau finansavimo nei turėjo Lietuvos kultūros taryboje. Nevyriausybiniai teatrai tapo aktyvesni, įdomesni ir konkurencingesni. Juo labiau, kad nacionalinės įstaigos nesiima taip gausiai važinėti po regionus, to imasi nevyriausybinės.
Dabartinės žaidimo taisyklės atmintis institucijoms yra neadekvačios, nacionaliniai ir valstybiniai muziejai turi daugiau darbuotojų, kurie gali rašyti projektus, ieškoti lėšų ir daugiau niekuo neužsiimti. O nevyriausybinio sektoriaus organizacijoje, pavyzdžiui, dirba tik trys darbuotojai ir jie turi daryti viską. Pasikeitus situacijai atsiras tolygesnės ir garbingesnės žaidimo taisyklės.
– Kas dar laukia LKT ir kultūros bendruomenės likusius dvejus kadencijos metus?
– Asta Pakarklytė. Esminius tarybos procesus apibrėžia Gairės, kurių nauja redakcija priimama tik kartą per metus. Vadinasi, tarybos narių susirinkimas per vieną kadenciją turi keturis bandymus ką nors pakeisti. Pirmas ciklas skirtas susivokti, kas apskritai vyksta. Realiai lieka trys ciklai. Vienas ką tik įvyko, liko dar du.
Tikrai norėčiau, kad bandytume toliau tobulinti meno sričių finansavimo modelį ir skaidyti ne per meno sritis, o per veiklų žanrus, bet čia iššūkiu daug. Kai dar sumažinsime programų kiekį, galėsime balansuoti sritis, nes bet kokiam dideliam pokyčiui reikia ir atitinkamų personalo pajėgumų bei kiekių.
