„Duona apskritai mūsų kalboje yra valgio, gausos sinonimas. Natūraliai, ji būdavo ir visų metų rato švenčių, vaišių dalis. Vaišės senovėje būdavo neatsiejamos nuo įvairių apeigų. O į šias visados kviečiamos ir protėvių vėlės. Būtent Kūčių apeigose vėlių kvietimo ritualai iki mūsų laikų išlikę labiausiai, kūčiukai, o seniau – Kūčia – ritualinis šių švenčių patiekalas“, – pasakojo etnologė Vilniaus etninės kultūros centro Kultūrinių veiklų koordinatorė Gailė Vanagienė.
Kūčiukai – vėlių duonelė
Kūčiukai buvo skirti pamaitinti mirusiųjų vėles. Buvo manoma, kad vėlės neturi kūno, tad jų duonelė – maža. Anapilin išėjusių artimųjų yra daug, tad ir kūčiukų šeimininkės prikepdavo gausiai, tikėdamos pasotinti visas giminės vėleles. Kūčiukų palikdavo ir pernakt ant stalo, kad atėjusios vėlės pasistiprintų.
Kūčia, pasak etnologės, šiuo metu atgimstantis patiekalas. Gaminamas iš įvairiausių mirkytų ir daigintų grūdų: kviečių, rugių, pupų ir žirnių (šie taip pat siejami su anapusiniu pasauliu), gardinamas medumi ir aguonomis, riešutais. Juo, kaip ir būdinga ritualiniems valgiams, dalindavosi visi susisirinkusieji, svetimiems atiduoti nebuvo galima, nebent atklydusiems svečiams, elgetoms.
„Per Kūčias į svečius paprastai nevaikštoma, valgoma su savais, tačiau jei koks prašalaitis užsuka – dera jį priimti ir pavaišinti. Dažniausiai užklysdavo elgetos, kurie buvo laikomi tarpininkais tarp šio ir anapusinio pasaulio“, – sakė G. Vanagienė.
Ritualai šeimos vienybei
Per Kūčių vakarienę nemaža yra ritualų, skirtų šeimos vienybei ir skalsai. Tai ir visos šeimos susirinkimas prie bendro stalo, ir simbolinio duonos kepalaičio, kalėdaičio ar Kūčios dalijimasis.
Iš Pakruojo rajono galima perimti gražią ten vyravusią tradiciją: duoną supjaustyti taip, kad kiekvienam šeimos nariui tektų po riekelę, o kiekviena iš jų jungtųsi plonyčiu sluoksniu. Tokią duoną dedame vidury stalo ant sulankstyto rankšluosčio. Šalia padedame ant lėkštelės kalėdaičius ir kūčiukus. Šį paprotį knygoje „Nuo grūdo iki kepalo“ yra aprašiusi Nijolė Marcinkevičienė.
„Tikėta, kad būtent duona yra skalsos simbolis, o jos dalijimasis – stiprina tarpusavio darną“, – duonos reikšmę lietuvių pasaulėžiūroje pabrėžia G. Vanagienė.
Tik vėliau aplink centre esančią duoną ant stalo dedami kiti valgiai: ąsotis raugintos sulos, kisielius, riešutai, obuoliai, kepta žuvis, aguonpienis, silkė su įvairiais pagardais, kiti valgiai.
Tamsiausia naktis – šviesos laukimui ir susitaikymui
Garbingiausioje vietoje, šalia namų šeimininko, dedamas kepalas, tikėta, suteikia visam šalia esančiam maistui galių, sveikatos ir skalsos. Šeimininkas kiekvienam šeimos nariui padalindavo po riekutę duonos, taip visi simboliškai susitaikydavo ir atleisdavo vieni kitiems praėjusių metų nuodėmes. Gauta riekelė būdavo pabučiuojama, pabarstoma druska ir valgoma užgeriant rauginta sula arba tiesiog šulinio vandeniu.
Kaip sako didžiausio šalyje duonos gamintojo „Vilniaus duona“ produkto vystymo vadovė Snieguolė Šoblinskienė, duona buvo ritualinis daugelio švenčių ir apeigų valgis. Ji iki šiol yra lietuvių tapatybės dalis, o daugelyje šeimų dar gyvi papročiai duonos neišmesti, nedėti apversto kepalo, išmetus ant žemės – pabučiuoti.
Sakralus požiūris į duoną
„Šventės yra gera proga prisiminti ir puoselėti protėvių papročius. Sakralus požiūris į duoną padeda perteikti ir daugelį kitų laikui nepavaldžių vertybių: darną šeimoje, darbštumą, pagarbą, vienybę, mokėjimą dalintis. Ne veltui duonos kepimas buvo prilyginamas pasaulio sutvėrimui, o ruginės duonos ruošimas laikytas šventu ritualu. Net ir mūsų duonos kepyklose buvo laikas, kai minkomai duonai buvo dainuojamos dainos”, – sakė duonos ekspertė.
Pasak S. Šoblinskienės, jos pačios šeimoje be duonos neapsieina jokia šventė, įskaitant ir Kūčias. Ir duoną būtinai įskaičiuoja prie 12-os patiekalų ant stalo.
„Mano pačios mėgstamiausia yra senoji viso grūdo rūginė duona, išsaugojusi dešimtmečius puoselėjamą receptą. Ji yra rupesnė, gausi skaidulų, puikiai dera su tokiais tradiciniais Kūčių stalo patiekalais kaip burokėliai, kepta žuvis ar silkė. Anūkas ruginę duoną net vadina „skaniausia bandele”, – sakė S. Šoblinskienė.
Kepintos duonos trupiniais ji pataria paskaninti ir silkę, tai suteikia jai malonų prieskonį.
„Mano šaknys Suvalkijoje, tai gal iš to krašto tradicija atėjusi, Kūčių stalui visuomet gaminame silkę tešloje. Be jos neapsieina mūsų šeimos Kūčios. Taip pat, kaip ir mano močiutė, būtinai stengiuosi kažką padaryti savo rankomis – iškepti, numegzti. O svarbiausia, kad visi susirenkame prie vieno stalo”, – sakė S. Šoblinskienė.
Kaip akcentavo G. Vanagienė, be tautinių tradicijų itin svarbios ir šeimos tradicijos: iš kartos į kartą perduodami receptai, apeigos ir ritualai padeda išsaugoti mūsų paveldą.
