G. Mažeikis: mes esame įsipareigoję ją tinkamai prisiminti
Filosofas Gintautas Mažeikis sako, kad J. Baranova tarp visų Lietuvos filosofų išsiskyrė savo jautrumu. „Jautrumu poetams, rašytojams, kitiems asmenims, socialinėms grupėms: sakyčiau, ji turėjo labai gilią savo egzistencinę etiką, egzistencinę moralę. Šita jos egzistencinė moralė buvo labai atvira kūrybiškumui, todėl ji mielai bendravo su visais Lietuvos rašytojais, poetais, ir šitokiu būdu formavosi jos filosofinė kalba, kuri gana greitai atitolo nuo formalizuotos kalbos – ji tokia laisvesnė, eseistinė“, – kalbėjo jis.
„Be to, ji buvo labai dėmesinga šiuolaikinei filosofijai, pačioms naujausioms filosofijos ir etikos teorijoms, todėl daug važinėjo po pasaulį ir kartu labai rūpinosi Lietuvos filosofija, kuruodama ir leisdama, ar padėdama leisti dabartinių Lietuvos filosofų darbus – straipsnius, knygas – užsienyje. Pagaliau ji vykdė daug atminties projektų, susijusių su filosofija ir literatūra. Vienas jos visiems žinomas projektas – didžiulė knyga apie Jurgą Ivanauskaitę. Kitas projektas, kurį daug kartų pradėjo, bet nelabai palaikė Lietuvos mokslo taryba, buvo apie Arvydą Šliogerį. Taip pat bandėme mes kartu su ja apie A. Šliogerį ir Leonidą Donskį padaryti tokį projektėlį. Dabar, prisimenant Jūratės tokį egzistencinį dėmesingumą savo artimiesiems, artimiems rašytojams ir filosofams, galvoju, kad ir mes patys esame asmeniškai savotiškai įsipareigoję ją tinkamai prisiminti“, – sakė G. Mažeikis.
Jis apgailestavo, kad liko daugybė J. Baranovos pradėtų svarbių darbų, kuriuos pratęsti bus labai sudėtinga. „Šioje vietoje labai daug problemų, kai žmogus išeina Anapilin didžiausiame darbymečio sūkuryje. Taip buvo atsitikę su Leonidu Donskiu, taip buvo atsitikę su kitu mąstytoju Algiu Uždaviniu, religijotyrininku, rašytoju Gintaru Beresnevičiumi. Taip ir šiuo atveju nutrūksta vidury projektų, vidury disertacijos gynimų, viduryje vadovavimų, knygų rašymo, straipsnių redagavimo. Liko nepaprastai daug pradėtų ir nebaigtų darbų – net sunku įsivaizduoti, nes kai išeina milžiniški kūrėjai, tų galų lieka labai daug“, – kalbėjo G. Mažeikis.
„Šiandien aš galvoju apie tai, kaip gaila, kad prie vedančiųjų Lietuvos filosofų, literatūros tyrinėtojų, mokslininkų nėra kaip Vakaruose priimta turėti vieną ar kitą asistentą, ne administratorių, o tokį, kuris dirba, padeda tvarkyti begalę ryšių, straipsnių, dokumentų – ir šį kartą bus labai sunku susigaudyti toje įvairovėje, nes ji dirbo labai daug, o dabar tiesiog visa tai labai staiga nutrūko ir dėl to bus labai daug problemų“, – pasakojo G. Mažeikis.
A. Urbonaitė: ji saugojo nuo puldinėjimų
Rašytoja, žurnalistė Audronė Urbonaitė pasakoja, kad Jūratė Baranova labai domėjosi lietuvių autorių proza ir atidžiai sekė naujus vardus. „Rašydavo ne recenzijas – įvardydavo tendencijas gerokai platesniame kontekste.
2005 metai man buvo kritiniai: susirgau vėžiu ir Onkologijos institute supjaustyta ir nepašliaužianti parašiau novelių romaną „Posūkyje – neišlėk“. Leidykla „Tyto alba“ jį išleido žaibiškai. Ir išsyk gavau į kaktą – „Šiaurės Atėnuose“ jaunų bernų kompanija, pasivadinusi „Castor@Pollux“ išsityčiojo iš atvirų fiziologinių kančių aprašymų. Jie buvo per jauni ir per šmaikštūs, kad iš tikrųjų suvoktų užgriuvusio akmens svorį.
Tą patį rudenį Giedra Radvilavičiūtė, puiki eseistė ir literatūrinių renginių organizatorė, pakvietė knygą „Posūkyje – neišlėk“ pristatyti „Šiaurės vasaros“ festivalyje, kur suvažiuodavo visi, kas bent kiek domėjosi literatūra. Po ligos vos pašliaužiau. Knygos išleidimas ir su tuo susijusios emocijos visai išsekino.
Jūratė pažiūrėjo į mane ir motiniškai tarė: „Nevažiuok tu ten: Giedra tave suės“. Ji, kaip ir aš, labai vertino Giedros Radvilavičiūtės talentą, įžvalgas, bet suprato, kad esu fiziškai per silpna atlaikyti negailestingą kritiką. Humaniškumas ir atjauta J.Baranovai buvo svarbesni dalykai.
Abidvi su Jūrate žinojome, kad šiek tiek griauname festivalio programą ir kad tokiu atveju organizatoriai keikiasi ir galvoja, kad prisižadėję dalyvauti autoriai privalo vykdyti pažadus, net jei iš dangaus kulkomis lyja. Aš irgi nekęsčiau tų, kurie pažada, bet neįstengia“, – prisipažino A. Urbonaitė.
Prirašė kalnus pagyrų
„Kita afera, kurioje man tobulai padėjo Jūratė Baranova, buvo sumanymas keliems mėnesiams išvažiuoti į Taivaną, nemokamai užsidaryti budistų vienuolyne ir parašyti romaną „Cukruota žuvis“. Kad ten patekčiau ir galėčiau būti ilgą laiką, privalėjau Taipėjaus atstovams Rygoje pateikti solidžią savo kūrybinę biografiją, pripasakoti pasakėčių, kokia naudinga galėčiau būti jiems kaip žurnalistė etc. Tam reikėjo labai solidžių rekomendacijų“, – prisiminimais dalinosi A. Urbonaitė.
„Jūratė Baranova tobula anglų kalba rekomendaciją surašė taip įtikinamai, kad Taipėjuje mane pasitiko valstybinis automobilis. Automobilio tikrai nereikėjo, bet rekomendacijos dėka kitame pasaulio pakraštyje man padėti pažinti Taivaną buvo pasirengę specialiai atsiųsti klerkai, klausinėjantys, kokiuose objektuose „ponia“ žurnalistė norėtų pabuvoti.
Kai grįžau, mudvi kvatojomės it pamišusios. Labai pasiilgsiu Jūsų, puikioji Jūrate Baranova, – ir kasdienybėje, ir danguje, kuriuos žmonės susikuria patys. Esate ypatingas žmogus“, – pridūrė A. Urbonaitė.
G. Kadžiulytė: ji buvo džiazuojanti filosofė
Leidyklos „Apostrofa“ vadovė Giedrė Kadžiulytė sunkiai rinkdama žodžius sakė, kad tai labai skaudi, netikėta netektis. „Jūratė buvo ne tik „Apostrofos“ autorė. Talentinga mąstytoja (specialiai čia nevartoju žodžio „filosofė“), gebėjusi filosofiją susieti su daile, literatūra, kinu, sustabarėjusius teiginius prakalbinti, sužadinti jauno žmogaus vaizduotę ir mąstymą, sudominti, pasiūlyti pažvegti į dalykus kitu kampu, pakviesti dialogui. Džiazuojanti filosofė, jei norite. Galima buvo tik pavydėti studentams jos kaip profesorės, o kolegoms – kaip puikios dialogo partnerės. Talentinga moderatorė (vien „Šiaurės vasarą“ prisiminus!). Rašytoja. Eseistė. Turėjusi tiek planų...“, – šiltai atsiliepė G. Kadžiulytė.
„Apostrofai“ ji padėjo pristatyti Arvydo Šliogerio ir Friedricho Nietzschės veikalus, buvo leidyklos ekspertė ir konsultantė. Ir ne tik. „Jos esė rinktinė „Baimė nuskęsti” (Apostrofa, 2009; žr. viršelį su pačios J. B. parinkta Mariaus Liugailos iliustracija), nors tada gana šaltai sutikta kolegų rašytojų ir kritikų, po dešimtmečio daugelio vadinta neatleistinai „pražiūrėta“ ir deramai neįvertinta, tiesiog puikia knyga. Giriama ji iki šiol ir vis dar atranda naujus skaitytojus, o skaitytojai atranda ją.
Beveik neįmanoma aprašyti, kiek netekom. Arba dar per anksti, dar neatradom TO apibūdinimo, TŲ žodžių“, – feisbuke rašė G. Kadžiulytė.
P. Gritėnas: ji Lietuvos filosofijoje turėjo didžiausią pedagoginę aistrą
Apžvalgininkas, filosofas Paulius Gritėnas, dėkodamas J. Baranovai už atvedimą į filosofijos kelią, prisiminė, kad jei ne tuometiniame Vilniaus Pedagoginiame universitete organizuotos moksleivių filosofijos olimpiados, gal ir nebūtų nuklydęs „šituo painiu, bet labai įdomiu keliu.“
„Profesorė Jūratė Baranova buvo tų olimpiadų dvasia. Žmogus, kuris Lietuvos filosofijoje turėjo didžiausią pedagoginę aistrą ir kuriam buvo svarbu, kad atsirastų bent kelios dešimtys vaikų, kurie užsikabins už filosofinių klausimų ir pradės mąstyti giliau“, – feisbuke rašė P. Gritėnas.
Jūratė, pasak P. Gritėno, buvo ta filosofė, kuri būdama labai išsilavinusi ir galėdama dominuoti diskusijoje, skirdavo laiko kitų mintims ir tekstams. „Visada gebėdavo kontekste matyti ir save, ir kitus, įvertinti ir sąžiningai sukritikuoti. Tai unikalus gebėjimas šiek tiek egocentriškame filosofijos pasaulyje, kuriame vaikomasi amžinosios šlovės ir plačios minties sklaidos. Jos dėka Lietuvos filosofijoje atsirado ne vienas filosofijos ir filosofinės etikos vadovėlis. Kas svarbiausia, šiuose vadovėliuose, kaip ir jos filosofijoje, būdavo platūs literatūriniai, meniniai, religiniai kontekstai, padėdavę geriau suprasti, kodėl vienoje ar kitoje filosofinėje teorijoje tvyro tokia įtampa ir galia“, – pažymėjo P. Gritėnas.
Jis pridūrė, kad J. Baranovos dėka dešimtoje klasėje sėdėjo pasidėjęs Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, Immanuelio Kanto Grynojo ir Praktinio proto kritikas, bandydamas suprasti, kaip atitempti metaforiškus blogio pavyzdžius literatūroje prie racionalių, logiškai išpreparuotų etikos apibrėžimų. Kaip kontekstualizuoti filosofinį klausimą ir atrasti jį tikrovėje. Kaip patirti filosofinę įtampą ir kaip iš jos išpešti bent vieną prasmingą sakinį, kuriame atrastų paguodą skaitantis. Kaip parašyti filosofinį esė, nepasidavus banalybės pagundai ar logorėjos siautuliui. „Geros tau vietos prie išrinktųjų stalo Filosofų puotoje“, – baigdamas įrašą palinkėjo P. Gritėnas.
