Kaip pažymi D. Karatajienė, nuo pat portreto atsiradimo renesanso laikotarpiu iki XX a. vidurio tiek Europoje, tiek JAV, o sykiu – ir Lietuvoje konkrečių žmonių atvaizdai retai kada pasitraukdavo iš dailininkų dėmesio orbitų. Interesas portretui sumenko tik apie XX a. vidurį, kylant dekoratyvios nefigūrinės, abstrakčios kompozicijos bangai.

„XX a. šeštame – septintame dešimtmečiais Lietuvoje portretistų buvo ne taip jau daug. Jų tarpe minėtini Marija Cvirkienė, Sofija Veiverytė, Bronė Mingilaitė–Uogintienė, Antanas Gudaitis, Augustinas Savickas, Vladas Karatajus ir keletas kitų. Prie jų priskirtinas ir Jonas Švažas, kurio kūrybinio kelio pradžioje portretas užėmė ženklią vietą, kaip ir kiti dailininko kūriniai bylodamas apie polinkį į subendrintą, natūralizmo vengiančią formą bei naujų plastinių raiškos būdų paieškas. Palyginti nedidelį Lietuvos kūrėjų dėmesį portretui lėmė ne vien bendros europinės tapybos, su kuriomis J. Švažas buvo susipažinęs, linkmės, bet ir paties žanro ypatumai“, – pastebi menotyrininkė.
Jonas Švažas. Darbininkai. Pertrauka, 1962m.

Portretuojamas žmogus, pasak jos, paprastai tikisi paveiksle išvysti save „gražų“, o dailininko ir modelio grožio sampratos neretai skiriasi.

„Nuolaidžiaudamas užsakovui, tapytojas gali prarasti savo stilių, jau nekalbant apie pamintus estetinius įsitikinimus, ir tokių pavyzdžių, kai kūrėjams tekdavo apsispręsti, renkantis meninę sąžinę ar pelningą užsakymą, meno istorijoje apstu. Matyt, todėl J. Švažas modeliais neretai rinkosi savo artimuosius, draugus, bičiulius inteligentus už idealizuotą, dailų atvaizdą labiau vertinusius tapybinės kalbos unikalumą. Netenka abejoti, kad pats nuolaidžiausias, jokiems meniniems sumanymams neprieštaraujantis modelis yra pats kūrėjas. Gal todėl J. Švažo autoportretų yra ne vienas“, – pasvarstė D. Karatajienė.

Prancūzų kalboje portrait reiškia ištraukimą, išviešinimą, iškėlimą aikštėn. Tam, kad vidinė asmens būklė būtų įvaizdinta, išviešinta, ją reikia gerai jausti ir pažinti. Tad kas jau kas, bet kūrėjas savo jausenas žino geriausiai ir lengviausiai jas gali prilyginti įsivaizduojamoms kitų asmenų būsenoms, taip bylodamas apie savo santykį su aplinka ar su laikmečio aktualijomis.
Jonas Švažas. Dailininkės A.Makūnaitės portretas, 1963m.

Vis dėlto J. Švažas, tapydamas kitų žmonių portretus, pasak D. Karatajienės, vidines modelių būkles, asmenybės savybes stengėsi apeiti.

„Psichologinės žmonių charakteristikos akivaizdžiai nebuvo dailininko uždavinys. Dominuojantis šio žanro J. Švažo kūrinių dėmuo yra bendra viso paveikslo nuotaika, drauge priskirtina ir paveiksle esantiems žmonėms, kurią tapytojas formavo labai įvairias ir kaskart naujais būdais. Parodoje eksponuojami kūriniai tėra tik dalis J. Švažo sukurtų portretų. Tačiau visi devyniolika kūrinių papildo įprastą peizažinį klasiko kūrybos vaizdą, atskleisdami turtingą dailininko meninių sprendimų panoramą ir drauge liudydami tikram kūrėjui būdingą išradingumą` bei didžiulį kūrybingumo potencialą“, – pažymi menotyrininkė.

Paroda Baroti galerijoje veiks iki rugpjūčio 25 d.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)