Jaunasis rašytojas išnaudojo savo kūrybišką prigimtį ir dovanojo mums galimybę tapti pjesės “Baltas triušis raudonas triušis” dalimi.
Žiūrovai gali dalyvauti šiame teatriniame ekperimente daug kartų, ir jų išgyvenimai kaskart bus vis kitokie, nes scenoje pasirodo vis kitas aktorius, todėl kūrinio atlikimas kaskart unikalus.
Spektaklio "Baltas triušis raudonas triušis" gerbėjų būrys vis didėja.
Lapkričio 11 dieną Mažajame teatre susirinkusi publika leidosi į intriguojantį teatrinį eksperimentą su aktoriumi Dominyku Vaitiekūnu. Kaip ir kiti aktoriai, šią neįprastą pjesę scenoje jis galėjo išgyventi tik vieną kartą. Tokios šios pjesės žaidimo taisyklės.
Kalbiname Dominyką, tikėdamiesi bent kiek atskleisti pjesės, apie kurią negalima kalbėti, paslaptį.
– Dominykai, ar sunku buvo apsispręsti dalyvauti neįprastame teatriniame eksperimente: apie spektaklio turinį iš anksto nežinojai nieko, išskyrus tai, kad repeticijų nebus ir tai, kad su visa atsakomybe scenoje teks susidoroti vienam? Kaip jauteisi prieš lipdamas į sceną, kurioje jau yra buvę kolegos, neturintys teisės po spektaklio kalbėti, apie ką ši pjesė?
– Ėjimas į sceną beveik visada reiškia padidėjusį adrenalino kiekį kraujyje. Šįsyk adrenalino kiekis buvo gerokai didesnis, bet man, kaip kiekvienam kitam atlikėjui, tas adrenalinas - tarsi narkotikas. Mėgstu tą jaudulį. Be to, manau, kiekvienam žmogui naudinga išstumti save iš komforto zonos. Šią pjesę sutikau vaidinti pakankamai greitai, tiesa, po to pradėjo kankinti abejonės, tačiau sprendimas jau buvo priimtas, ir trauktis nebuvo kur. Prieš pasirodymą kelis kartus sau pakartojau: ,,Aš gi ne triušis, neiškeps". Ir neiškepė!
– Apie ką ši pjesė? Kokius jausmus, mintis, emocijas patyrei būdamas scenoje?
– Įžengus į sceną baimė transformavosi į energiją, ir abejonių liko mažiau. Scenoje ilgai abejoti negali. Skaitydamas šią pjesę tampi autoriaus darbo įrankiu – triušiu. Pjesėje yra keletas temų, gausu gražių metaforų. Viena jų man pasirodė ypač artima, bet negaliu pasakoti, kad kiti aktoriai daugiau nesužinotų, perskaitę mano atsiliepimą. Galiu pasakyti tik tiek, kad balto ir raudono triušio idėja ir yra taikliausia pjesės metafora.
– Kaip žiūrovai priėmė šį eksperimentinį spektaklį? Kiek svarbus jų dalyvavimas? Kas yra pagrindinis veiksmo moderatorius?
– Žiūrovai yra svarbiausias teatro komponentas. Scenoje aktoriaus gali ir nebūti. Gali būti tik daiktai, muzika, šviesa, šešėliai… Bet jei nėra žiūrovų, nėra ir teatro. Šioje pjesėje žiūrovas tiek pat svarbus kiek ir aktorius. Pjesės veiksmo moderatorius – jos kūrėjas Nasimas Soleimanpūras, o aktorius – jo tarpininkas. Bet tas tarpininkavimas yra pavojingas autoriui, nes aktorius, visada prideda savo ir ne visada tiesos. Tą galėtų patvirtinti bet kuris scenaristas ir bet kuris režisierius.
– Ar rekomenduotum kolegoms sudalyvauti šiame teatro eksperimente? Ar kiekvienas sugebėtų tinkamai atlikti šią pjesę?
– Žodis "tinkamai" iš esmės netinka teatrui, o šiam teatriniam įvykiui - ypatingai. Net jeigu aktorius nebaigtų skaityti pjesės ir pabėgtų, net ir tai būtų svarbus išgyvenimas aktoriui ir žiūrovams, ir net tada būtų įvykęs teatrinis eksperimentas. Kolegoms nėra ko bijoti. Aktoriui iš viso nereikia ko nors bijoti. Aktorius - visada triušis, bet kuriame teatre, bet kurioje scenoje. Pajusti adrenaliną, scenoje atsiduoti nežiniai, naujai avantiūrai – tai pati didžiausia aktorinė patirtis ir malonumas.
Yra daug būdų keliauti, daug galimybių paskleisti žinią, naudojantis įvairiomis išraiškos priemonėmis. Ši pjesė - tai netikėta kelionė, kuriai paso neprireiks.
Lapkričio 16 dieną spektaklis "Baltas triušis raudonas triušis" dar kartą sukvies žiūrovus į Mažąjį teatrą. Į sceną tą sekmadienio vakarą įžengs daugelio pamėgta aktorė Beata Tiškevič Hasanova.
Apie spektaklį “Baltas triušis raudonas triušis” kalbėti negalima. Jį reikia išgyventi.
