U. Babickaitė, aktorė ir režisierė, vaidinusi Holivudo filmuose, Niujorko, Vašingtono ir Paryžiaus scenose, šiandien kartu su B. Mar keliauja po pasaulį. Kalbamės su monospektaklių meistre apie tik ką įvykusias gastroles Ukrainoje, kur spalio 4-9 dienomis Ivano Franko nacionaliniame dramos teatre vyko XIII tarptautinis monodramos festivalis, skirtas garsiai Ukrainos artistei Marijai Zankoveckai (1854–1934).
– Tik ką grįžai iš Kijevo, kur spektaklis „Unė“ buvo ne tik šiltai priimtas, bet ir susilaukė ypatingo dėmesio. Kuo spektaklis pasirodė artimas ukrainiečiams?
– Tiesiog taip sutapo, kad teatro festivalis Kijeve, kuriame dalyvavome, skirtas Ukrainos teatro primadonai M. Zankoveckai, kuri yra tarytum Ukrainos Unė. Ji buvo viena pirmųjų nacionalinio Ukrainos teatro profesionalių kūrėjų. Paralelių tarp U. Babickaitės ir M. Zankoveckos galima atrasti ne vieną – abi mokėsi aktorystės bei vokalo užsienyje (Unė – Peterburge, Marija – Helsinkio konservatorijoje), abi mėgino režisuoti, abi kūrė „savo teatrą“.
Spektaklį apie Unę Kijeve vaidinau rusų kalba, tad ukrainiečiai galėjo viską suprasti, labai jautriai reagavo į kiekvieną frazę, mintį. Po spektaklio žiūrovai sakė, kad jiems „Unė“ buvo tarsi apie jų teatro klasikę.
– Kuo svarbi Ukrainos menininkė M. Zankovecka, sulaukusi savo šalyje ypatingos pagarbos?
– M. Zankovecka buvo ypatingo talento artistė, viena tų „tikrųjų“ teatro žmonių, visą gyvenimą atidavusių scenai. Ji gyveno ir kūrė anksčiau už mūsų Unę – XIX-XX a. sandūroje. Jos repertuare ir muzikiniai, ir dramos spektakliai (ji buvo puikus mecosopranas), daugiausia ukrainietiški tautiniai dramos kūriniai. Marija sukūrė apie trisdešimt vaidmenų, su įvairiomis trupėmis keliavo po šalį, o 1918 m. pati įkūrė savo teatrą – „Ukrainos trupę, vadovaujamą M. Zankoveckos“.
Vaidino ir keliuose pirmuosiuose savo šalies filmuose, tapo savitu nacionaliniu Ukrainos scenos simboliu – pripažinta pirmąja Ukrainos liaudies artiste. Jai galbūt pasisekė labiau nei Unei, nes ji nespėjo sulaukti tarybų valdžios. O likimas galėjo būti panašus – turiu galvoje Unės ir jos vyro tremtį.
Dabar Ukrainoje M. Zankoveckos vardu pavadintas Lvovo nacionalinis teatras, Kijeve yra M. Zankoveckos memorialinis namas-muziejus, kuriame saugomi artistės kostiumai, afišos, rankdarbiai, daiktai, bylojantys apie kadaise mitu virtusį menininkės gyvenimą.
O spektaklį apie M. Zankovecką sukūrė šio festivalio iniciatorė ir vadovė, Ukrainos liaudies artistė Larysa Kadyrova, jį Ukrainoje yra suvaidinusi jau apie 600 šimtus kartų.
Įdomu, jog diskusija tarp žiūrovų apie Babickaitę ir Zankovecką prasidėjo vos pasibaigus spektakliui „Unė“. Kažkas iš žiūrovų išsyk paklausė: „Bet už ką gi jūsų Unę ištrėmė?“ O kita žiūrovė klausiančiajam išsyk atsakė: „Ogi už nieką! Kad vaidino Paryžiuje... Bet jūsų Unei pasisekė labiau, ji ištrūko į Europą. O Marijai nepavyko, galbūt ji būtų tapusi Europos scenos žvaigžde.“
Įdomus sutapimas: spektakliui Kijeve mums reikėjo grimo stalelio ir nedidelės sofutės – I. Franko dramos teatro sandėlyje patys išsirinkome šiuos daiktus, kurie, pasirodo, buvo naudojami būtent spektaklyje apie M. Zankovecką. Tad galbūt mūsų pasirodymo Kijeve vakarą abiejų šių primadonų dvasios pabuvo kartu.
– Gal galėtumėt plačiau pristatyti festivalį, kurio programoje dalyvavote?
– Festivalis M. Zankoveckos garbei pavadintas „Marijos“ vardu, jame pristatomos būtent moterys aktorės, kuriančios monospektaklius. Kai prieš spektaklį interviu ėmusi Ukrainos televizijos žurnalistė paklausė, kaip apibūdinčiau šį festivalį, išsyk į galvą atėjo žodis: „subtilumas“. Išties, festivalis išsiskyrė subtilumu, teatrine kultūra: aristokratišku stiliumi įrengta teatro mažoji scena, kur vyko spektakliai.
Festivalio dvasią kūrė jo iniciatorė, aktorė L. Kadyrova. Ji – be galo subtili asmenybė, profesionali aktorė, nūdienos M. Zankovecka. Prieš visus spektaklius išeidavo į sceną ir taip pristatydavo kiekvieną festivalio aktorę bei būsimą spektaklį, jog pats pristatymas virsdavo spektaklio uvertiūra. Lyg viskas vyktų aristokratiškų menininkės namų salone.
L. Kadyrova festivalio svečius kas vakarą pasitikdavo apsirengusi tautiniais drabužiais, su begaline pagarba ir šiluma. Po spektaklio susitikimai su aktoriais prasidėdavo tiesiog plojimų metu – ir po „Unės“ žiūrovai ėmė tiesiai iš salės pasisakyti, kaip jie myli Lietuvą. Tad išsyk išsitrynė bet kokios ribos.
Per festivalį buvo parodyta šešiolika spektaklių, vyko ir tarptautinė konferencija „Aktoriaus magiškumas“, kurioje dalyvavo žinomi Ukrainos scenos meistrai. Be mūsiškės „Unės“, festivalyje dalyvavo dar vienas monospektaklis iš Lietuvos – Lino Marijaus Zaikausko režisuota „Černobylio malda“, sukurta pagal Svetlanos Aleksijevič prozą. Šią medžiagą įkūnijo Eglė Špokaitė. Festivalio vadovė prieš spektaklį žiūrovams papasakojo ir apie legendinę Juozo Miltinio asmenybę.
– Kuo skiriasi ukrainiečių ir lietuvių žiūrovai?
– Ukrainiečių žiūrovai be galo šilti, atvirai reiškiantys emocijas, kaip minėjau, betarpiškai bendraujantys po spektaklio, jiems teatras reiškia šventę – festivalio žiūrovai imdavo rinktis likus bene pusvalandžiui iki spektaklio, tarsi besiruošdami būsimam susitikimui su spektakliu. Pagalvojau, galbūt tai susiję ir su dabartinėmis Ukrainos nuotaikomis – žmonės gyvena dar tarsi nepraradę vilties būti laisvi ir gyventi demokratinėje šalyje, dar nesijaučia nusivylimo. Kijeve prisiminiau Lietuvą iškart po 1991-ųjų, kai žmonės dar nebuvo užmiršę laisvės kainos.
– Mes šiandien į Ukrainą žiūrime pro padidinamąjį stiklą. Daug ženklų, kad ir ukrainiečiai mums neabejingi. Kokią situaciją radai nuvykusi į šią šalį? Kur link pakrypo šios šalies gyvenimas?
– Išties, festivalio metu nesyk išgirdome: „Jūs, lietuviai, mus labiausiai suprantate!“ Tikriausia todėl, kad patyrėme panašius išgyvenimus, kovodami va bank už laisvę ir demokratiją.
Man pasirodė, kad Ukrainoje šiandien labai prasmingas laikas. Gyvenome viešbutyje Maidano aikštėje, ten kasdien prie žuvusių portretų dega žvakės, žmonės deda gyvas gėles, skamba muzika. Ne vieną kijevietį matėme vaikščiojant su tautine atributika, miesto atmosfera priminė laiką po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo – dar žmonės vienas kitam tarsi broliai, labai kultūringi ir paslaugūs. Visur ukrainietiškos vėliavos, vėliavos spalvomis išdažytos sienos, gatvėse vakarais užsižiebia mėlynos-geltonos lemputės.
Aptarnavimas jaukiose kavinukėse niekuo neatsilieka nuo aukščiausio lygio vakarietiškų restoranų, nors kainos dar gana mažos (kaip ir daugumos ukrainiečių pajamos). Žodžiu, tarp žmonių gyvas tikėjimas vakarietiška Ukrainos ateitimi. Beje, užsieniečių gatvėse labai nedaug. Vietiniai sako, jog užsieniečiai galvoja, kad čia dar vyksta karas.
– Vis dėlto kas labiausiai nustebino gerąja ar blogąja prasme?
– Gerąja prasme nustebino žmonių optimizmas, tikėjimas vakarietiška demokratiška ateitimi. Liūdna buvo tik dėl jų kultūros finansinės situacijos. Pavyzdžiui, šio festivalio vadovai likus savaitei iki festivalio sužinojo, kad negavo iš kultūros ministerijos jokios paramos. Laimei, turime Lietuvos kultūros atašė Ukrainoje bei Lietuvos kultūros institutą, tad jų dėka ir atvažiavome.
Beje, ukrainiečių menininkai jaučia didelį dėkingumą Lietuvai už palaikymą, už finansinę pagalbą šiandien. Ypač populiarus Lietuvos remiamas šių metų projektas: „Lietuva – Ukraina: kultūros partnerystė 2016“.
Neseniai Lvove daugelis lietuvių rašytojų dalyvavo tarptautiniame literatūros festivalyje. Kijeve vykusiame tarpdisciplininiame „Gogolfest“ forume buvo pristatyta daug Lietuvos teatro ir šokio menininkų – OKT, „Dansema“ šokio teatras, „Stalo teatras“ ir kt.
Ukrainos menininkai išties jaučia didelį dėkingumą Lietuvai už paramą, nesyk buvo nuoširdžiai dėkota Lietuvos institucijoms ir šiame festivalyje. Čia gera vaidinti be jokio honoraro – jaučiant, kaip ukrainiečiams dabar svarbu būti nepamirštiems.
– Kokiomis idėjomis gyvena šios šalies menininkai?
– Teko bendrauti su Ukrainos teatro menininkais, jie entuziastingai pasakojo apie rengiamas teatrines akcijas gatvėse. Teatras šiandien turi savitą liaudies teatro (mūsiško kadaise provokatyvaus „Šėpos“ teatro) atspalvį.
Ukrainiečiai išradingi: vieną dieną Kijevo gatvėse išvydome daug jaunimo, apsirengusio retro drabužiais, skrybėlaitėmis. Pasirodo, mieste vyko retro dviračių maratonas, retro koncertai. Nors, kaip sako vietiniai menininkai, atmosfera Ukrainos didžiuosiuose miestuose labai skiriasi nuo provincijos nuotaikų.
Festivalyje teko pamatyti puikų ukrainietišką spektaklį – tai pačios festivalio iniciatorės, aktorės L. Kadyrovos monologas „Neverkite manęs niekad“ pagal ukrainiečių rašytojos M. Matios apsakymus. Komiškai liūdna istorija apie kaimo moterėlę našlę, kuri, laukdama mirties, nusiperka sau karstą. Vis nesulaukdama jos, tą karstą atiduoda mirusiam kaimynui, jo giminaičių grąžintą karstą vėl atiduoda mirus kitam kaimynui. Ir taip karstai jos namuose keičiasi keliolika kartų.
Aktorė pasakoja iškeliaujančių kaimo žmonių istorijas, tarsi atlikdama kasdienius buities darbus: džiaustydama ant tvorų iš karsto, lyg iš kraitinės skrynios, išimtas tautines skareles, marškinius, juostas – lyg savo nugyvento gyvenimo turtą. Žiūrovai sėdi aplink tvorą pačioje scenoje, o aktorė, meistriškai persikūnijusi į kaimo bobulytę, betarpiškai bendrauja. Spektaklis – savita ukrainietiška žmogaus gyvenimo mandala. Jautrus, subtilus, nepretenzingas.
Beje, L. Kadyrova atvyksta į Lietuvą. Salio 14 dieną jos spektaklis „Neverkite manęs niekad“ bus rodomas tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Atspindys“, kuris jau vyksta Visagine.
– Kokia „Unės“ ateitis?
– Gaila, spektaklis jau nevaidinamas Nacionaliniame dramos teatre, nors suprantu, kad jis nesurinkdavo pilnos žiūrovų salės. Bet tai iššūkis man pačiai: dedu pastangas, kad „Unė“ ir toliau gyvuotų, ieškau jai mažesnių, kamerinių erdvių, nes esu tikra, kad apie U. Babickaitę turėtų žinoti jaunoji karta. Ji – savitas mūsų teatro ištakų, kūrybingumo simbolis. Vieną tokią erdvę jau atradau, tai – neseniai įkurta „Muzikos galerija“, kurioje lapkričio 9 dieną bandysiu kiek kitaip suvaidinti šį spektaklį: labiau priartinti prie žiūrovo, kuris galėtų pasijusti lyg aktorės namuose.
Unė viename dienoraščių rašė: „Melpomena šiems laikams pernelyg tragiška. Per rimta. Nemokanti lengvų išgyvenimų, ir tuom, aišku, nuobodi... Geriau jau: „chi-chi-chi...“, „cha-cha-cha...“. Tada žmonės džiaugiasi, kad neapsunkini jų savimi... O man teatras buvo šventas, kaip kunigui mišios.“ Praėjo šimtmetis, o, regis, niekas nepasikeitė.
Parengė Daiva Šabasevičienė
DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiamos kultūros įvykių apžvalgos, pristatomi menininkai, savo darbuose įprasminantys lietuvių moters gyvenimą, veiklą, likimą.