Su Vilnius City Opera (VCO) ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru pasirodę garsūs Lietuvos solistai, pasirodo, vienus pirmųjų savo žingsnių operos scenoje žengė prieš dvidešimtį metų statytame „Jonuko ir Gretutės“ spektaklyje.
Čia jie dainavo vaikų chore. O būta visko: ir pažinčių, ir ginčų, ir pasiklysta tarp kostiumų. Atsiminimais apie šį spektaklį dalinosi naujajame „Jone ir Gretoj“ iš Raganos Vampyru tapusį personažą kuriantis Rafailas Karpis, šiuo metu Vienoje „Kerėtojos“ premjerose žibanti Asmik Grigorian, VCO vadybininkė – Monika Balčiauskaitė ir nuolatinis Tėvas – Arūnas Malikėnas.
Vis keliaujanti A. Grigorian šiuo metu žiba Austrijoje, Vienoje, P. Čaikovskio operoje „Kerėtoja“. Kaip rašoma pirmuosiuose spaudos atsiliepimuose: „Spektaklio centre – sopranas iš Vilniaus Asmik Grigorian. Ši dainininkė, meistriškai valdanti savo turtingą balsą bei apdovanota nuostabia išvaizda visiškai pakerėjo režisierių. Jis viename iš interviu pareiškė, jog „ši opera 130 metų laukė Asmik Grigorian. Čaikovskis būtų laimingas.“. Štai, ką ji šiandien atsimena iš savo karjeros pradžios „Jonuko ir Gretutės“ chore:
„Tiesą sakant, paties spektaklio nelabai atsimenu. Tuo metu jau mokiausi M. K. Čiurliono menų mokykloje, taigi į sceną lipdavome dažnai. Be to, dažnai vaidindavau su tėvais operose „Madam Baterflai“ ar „Norma“. Iš „Jonuko ir Gretutės“ atsimenu tik tiek, kad buvau su kažkokiu rūpūžės kostiumu ir kad sukomės visi rateliu (juokiasi).
Dar atsimenu, kad Rafailas kažkokiai moteriškei pasakė „porą žodžių“ ir pavadino karve. Po to jo nebeliko chore. Buvo liūdna. Greitai po to iš choro išėjau ir aš, nes pasidarė nebeįdomu.
Tuomet choro vadovas man atrodė labai piktas, o aš pati labai piktinausi dėl to, kad ne vaikams davė dainuoti pagrindines partijas!
Labai džiaugiuosi, kad dabar VCO statoma šiuolaikinė šios operos interpretacija ir siunčiu didžiausius linkėjimus režisieriui Gediminui Šeduikiui, Rafailui ir visai kūrybinei komandai!“.
Ką apie „poros žodžių“ incidentą prisimena Rafailas Karpis?
„Vaikystėje, kai dainavau „Ąžuoliuko“ chore, į vieną iš repeticijų atėjo barzdotas dėdė, kaip vėliau paaiškėjo – choro vadovas Alfredas Celiešius – ir atrinko kelis jam tinkančius vaikus į chorą spektakliui „Jonukas ir Gretutė“. Tada man buvo kokie 8 metai.
Repetavome gana ilgai, todėl su draugais dažniausiai laiką leisdavome prie gazuoto vandens aparato („gazirofkės“) teatro koridoriuje. Į sceną „užburti raganos“ išeidavome tik spektaklio pabaigoje. Kadangi tuomet man atrodė, jog aš šioje scenoje pagrindinis ir į mane visi žiūri, tai užburtą vaiką pradėdavau vaidinti dar užkulisiuose.
Per generalinę repeticiją, kai jau geras penkioliką minučių stovėjau įsijautęs prieš einant į sceną, vėluodama pro šalį bėgo mimanso artistė (statistė), vaidinusi angelą. Kadangi stovėjome susikibę už rankų, ji, prasiskirdama kelią, trinktelėjo man per ranką, kad praleisčiau. Aš, baisiausiai supykęs, pavadinau ją karve ir pažadėjau, jog „užmušiu“.
Po generalinės repeticijos išgirdau šurmulį ir savo pavardę, nusprendžiau, jog mane nori pagirti už tai, kad gerai dainavau ir panašiai, bet pasirodė atvirkščiai. Priėjo teta, liepė atsiprašyti, sakiau, kad neturiu dėl ko atsiprašinėti, nes nuskriaustas buvau aš. Tada „angelas – karvė“ užsuko man ausį (nagus išsikrapščiau kitą rytą), o teta nusivedė pas režisierių ir pasakė, kad aš blogas ir keikiuosi. Režisierius liepė kitą dieną neateiti. Liūdesio buvo daug. Bet jis praėjo (šypsosi).
Tada chore susipažinau su Asmik Grigorian, bet po to ilgą laiką nebendravome. Kai susitikome studijuodami muzikos akademijoje, labai nustebau, kai ji man tai priminė.
Taip pat pamenu, jog tuomet tėvą vaidino vienas puikiausių solistų ir dabar dažnas mano scenos kompanionas – Arūnas Malikėnas, šį vaidmenį kursiantis ir VCO „Jone ir Gretoj“.“
Panašu, jog šis choras buvo įvairiapusių talentų kalvė! Jame dainavo ir šiandien operų vadyba užsiimanti Monika Balčiauskaitė:
„Spektaklį atsimenu paslaptingą ir pilną mistikos, su baisia ragana (šypsosi). Pamenu, buvo labai nejauku laukti raganos sudeginimo scenos – prie scenos gulintis jos „lavonas“ visada atrodė baisus. Kiekvieną kartą.
Nuo vaikystės vienas geriausiai įsiminusių solistų – Arūnas Malikėnas, dainavęs Tėvo partiją. Visada juokingas scenoje bei šiltas ir rūpestingas už jos ribų.
Pats teatras, jo užkulisiai buvo pilni tamsių užkampių, nežinomų dalykų. Labai gerai atsimenu persirengimo bei grimo kambarius – lyg iš filmų: dideli veidrodžiai (ar bent jau tuomet taip atrodė), milžiniškos rūbinės (nesyk esu paklydusi tarp kostiumų), gerai atsimenu jų kvapą, ir kas vasarą trumpėjantį, vis labiau išaugamą kostiumą.
Mano suknelė buvo marga, lyg žalių tonų, plona, trumpomis rankovėlėmis, avėdavome, regis, „češkes“, tas šokėjų tapkutes, kurių vienodos poros kas sykį tekdavo patiems ieškoti.
„Jonukas ir Gretutė“ – vienintelis vaikams skirtas spektaklis mano gyvenime. Keista vėl prie jo grįžti, tik šįkart visai kitame vaidmenyje. Labai nekantrauju Tėvo rolėje vėl pamatyti Arūną Malikėną!
Kai kalbamės apie vaikų chorą, tuometinis jo vadovas, Alfredas Celiešius sako, kad su manimi kartu jame dainavo Asmik ir Rafailas. Matyt „neturėjau uoslės“ būsimiems kolegoms ir operos žvaigždėms (šypsosi).
Prisiminimais trumpai pasidalino ir pats Arūnas Malikėnas:
„Atvirai pasakius, iš senojo pastatymo prisimenu labai nedaug... Tai buvo visiškai tradicinis spektaklis. Tuomet dirbome su režisieriumi E. Domarku, o jis dirbdavo greitai ir įdomiai. O šiaip, ką čia prisiminti... Na taip, būdavo tokia didžiulė medžiaginė, kimšta lėlė – raganos lavonas, kurią aš tampydavau ir dainuodavau, kad „pagaliau pati cukrainiu tapo“. (juokiasi)
Vaikų choras buvo chuliganai! Na, bet juk tokie ir turi būti vaikai, – judrūs. Labai gerai prisimenu Rafailą, kuris papuolė į nepatogią situaciją ir buvo išvytas... Kai pagalvoji, jau dvidešimt metų praėjo!
Šiandien su G. Šeduikiu dirbti yra labai įdomu. Jis turi visiškai savitą šios operos interpretaciją, bet viskas, ką jis sugalvoja, yra pateisinama. Suprantu, ko jis siekia. Dirbame intensyviai ir net, sakyčiau, giliai.“
