Fotografijos iš tolimų kraštų – tarsi pasakojimai. Bet tai nėra kelionės įspūdžių pasakojimai – tai pasakojimai apie begalinius tolius, apie nematytai ryškias spalvas, apie nepaprastą egzotiškų merginų akių gilumą ir apie laisvės dvasią supančią mus kur beeitume – ar uolų atbrailom kažkur Peru tolybėse ar pievoje prie Molėtų.
„Turiu albumą, parvežtą dar iš Sibiro, kuriame šimtai mano kūdikystės ir vaikystės nuotraukų. Tėvas fotografavo beveik visą gyvenimą, kol jo numylėtinis „Zorkij 5“ pateko į mano rankas. Kitaip sakant, perėmiau šeimos galvos pareigas, stojau į kitą objektyvo pusę. Iki šiol ten stoviu. Kartais be fotoaparato jaučiuosi beginklis, tarsi medžiotojas be šautuvo. Ypač kelionėse. Rudimentinis poreikis medžioti. Ir dar retsykiais pataikyti. Štai kodėl man labai patinka Henris Cartier Bressonas, išlaukiantis tinkamiausios akimirkos, visada pataikantis į dešimtuką. Medžioklio instinktą aiškiai pajutau Tanzanijos safariuose, kur teleskopiniu objektyvu šaudžiau liūtus, žirafas, impalas ir jutau virpulį paširdžiuose. Lengviau šaudyti į dangų, į debesis, į saulėlydžius, sunkiausia – į žmones, nes, perfrazuojant Nietszche, „intymu, pernelyg intymu“.
Neseniai ryžausi atgaivinti fotografijos albumų tradiciją, po daugelio metų pagaliau pasidariau laboratorijoje „popierinių“ nuotraukų. Nusipirkome naują albumą, skirtą šeimyninėms kelionėms, smagiai kaišiojom nuotraukas į albumo kišenes. Turėsim ką parodyti anūkams. Saldus tradicijos jausmas. O šios parodos nuotraukos yra iš likusių kompiuteryje, jos netiko šeimyniniam albumui. Nes jos yra šiek tiek kitokios. Gal gilesnės. Gal taiklesnės. Ir ne taip svarbu, kad visos nuotraukos yra iš kelionės po Peru – jomis nesiekiau dokumentuoti kelionės, tiesiog norėjau, kad jos susikalbėtų tarpusavyje“, - sakė parodos autorius.
