aA
Delfi plius projekte „Istorijos skeveldros“ nugulę Arūno Milašiaus tekstai – tai dalelė istorijos, prie kurios nebuvo prisiliesta, kuri nebuvo pastebėta ar išgirsta. Čia atgimsta pavienių žmonių ar daiktų istorijos, ne visuomet radusios vietos knygų puslapiuose, dažnu atveju sklindančios tik iš lūpų į lūpas.
Istorijos skeveldros
Istorijos skeveldros
© DELFI

Projektui „Istorijų skeveldros“ pasirinkta netradicinė koncepcija: pasakojamos pavienės istorijos, viena su kita neturinčios nieko bendro. Kaip pasirenkate, ką norite papasakoti?

Visa mūsų istorija įprastai yra labai politizuota, o per politiką paprasto, eilinio žmogaus tiesiog nebesimato. Kartais akis užkliūva už vieno ar kito tarpusavyje nesusijusio fakto, tuomet pradedu domėtis, gilintis – taip ir gimsta istorijos, kurias aprašau. Rašau apie žmones ir įvykius, kurių nėra vadovėliuose. Kartais pakanka mažo niuanso, kuris pakankamai stipriai atskleidžia visą epochą. Pavyzdžiui, istorija apie XIX amžiuje turtingam Žemaitijos ūkininkui priklausiusią sodybą, kuri perkelta į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse. Atrodytų, kas gi čia tokio, tačiau kai pradedi lyginti su dabartiniais laikais – tai, kas tada buvo tada, dabar atrodo visiškai kitaip, nes tada 60 hektarų maitino 13 žmonių, dabar toks plotas, geriausiu atveju, nedidelis ūkis, galintis išmaitinti vieną ar du žmones. Detalės, tačiau jos parodo, kaip pasikeitė žemės ir darbo vertė.

Pasakojate kitų istorijas, o kiek žinote apie savąją?

Savo giminės istorijos žinau mažokai. Bandžiau domėtis, ieškoti, nagrinėti. Kaip ir kiekvienas doras lietuvis tikėjausi būti kilęs iš dvarininkų, bet teko nusivilti. Tačiau giminės legendoje pasakojama, kad iš mamos pusės giminėje turėjome prancūzą, Napoleono karį pabėgėlį.

Iš tiesų esu kilęs iš Suvalkijos. Seneliai gyveno prie pat Vokietijos sienos – senelis nuo septynerių metų nuo policijos saugojo kontrabandininkus, kad jų neužkluptų policija – o pokario metais tas kraštas buvo labai išdraskytas, bažnyčios su visais archyvais sudegintos. Vieni gyventojai buvo išvežti į Sibirą, kiti – į Vokietiją. Daliai nebuvo lemta sugrįžti. Močiutė pasakojo įvairių istorijų apie tą kraštą. Jau Nepriklausomybės laikais bandžiau važiuoti per jos paminėtus kaimus, pats ieškoti tų žmonių iš močiutės istorijų, tačiau senbuvių belikę labai mažai. Vieną kitą istoriją pavyko išgirsti, tačiau pačių įdomiausių, tų, apie kurias norėjau daugiau sužinoti, nebebuvo kam pasakoti. Pavyzdžiui, buvau girdėjęs apie šeimą, kurioje per keletą metų buvo įvykdytos net septynios žmogžudystės. Moteris, organizavusi tas žmogžudystes, su bernu, tapusiu jos meilužiu, pabėgo į Ameriką. Atrodo, yra ir istorija, ir žinoma, kur tai įvyko, bet važiuoji per tą kraštą, o jo gyventojai jau nieko nebežino, nieko negali papasakoti, nors džiaugiuosi, kad teko šias nuotrupas rinkti dar tais laikais, kai buvo gyvi liudininkai, ne tik dokumentai ir atsiminimai.

Arūnas Milašius
Arūnas Milašius
© DELFI

Apima liūdesys, kad istorija taip ir liks užmarštyje?

Iš tiesų liūdna. Sovietmetis padarė didžiulę žalą – žiūrint iš istorinės perspektyvos, per kelis šimtus metų tos normalios lietuviškos raštijos nelabai turėjome. Priešingai, nei kokioje Amerikoje, kur viskas surašyta ir aprašyta, kur smulkiai išdėstyta kiekvienos kalvos istorija, jei tik ten nutiko kas nors reikšmingo. Pas mus žioji milžiniška spraga. Nors jau trisdešimt metų kaip Lietuva Nepriklausoma, tačiau žmonės tik dabar pradeda atvirai kalbėti apie pokario ir sovietmečio įvykius. Deja, daugumos tų, kurie galėtų papasakoti daugiau, jau nebėra su mumis. Tai didelė spraga. Dar viena spraga, kad išeina žmonės, tikrieji įvykių, kurie niekur neuždokumentuoti, liudininkai.

Ar su istorijomis labai susigyvenate?

Būna istorijų, kurios labai užkabina. Kai pasieki tašką, ties kuriuo supranti, kas ten įvyko, keliauji prie kitos istorijos. Tačiau visada visko sužinoti neįmanoma, galų gale, gali išklausyti istoriją, bet nežinoti tikrųjų motyvų kodėl taip buvo ir kas apskritai buvo.

Kiekviena istorija savaip ypatinga. Pavyzdžiui, Jakavonis–Tigras man pasakojo apie tai, kaip saugojo Juozo Lukšos-Daumanto Lukšos siųstuvą, kurį jo vaikai ir anūkai vėliau išardė, nes niekas tiesiog nemokėjo juo naudotis. Arba apie partizanų maldaknygę, kuri visa kruvina, nes paimta iš žuvusio draugo. Tokių dalykų istorijos vadovėliuose nėra.

Istorijos skeveldros
Istorijos skeveldros
© DELFI

Ieškodamas radau atsakymą, kas visgi nutiko Baltarusijos partizanų lyderiui, kuris anot pačių baltarusių mirė apie 2000 metus Vokietijoje. Mūsų genocido centro archyvuose pavyko rasti paieškos bylą, kuri buvo nutraukta 1952 metais – joje konstatuota, kad šis žmogus žuvo kažkur Rūdininkų miškuose. Iki šiol neturiu atsakymo ir į kitą klausimą – sovietų saugumo ataskaitose rašoma, kad vieno iš paskutinio ukrainiečių sukilėlių būrių, veikusių Karpatuose, sudėtyje buvo žmogus, kurio pseudonimas „Litovski paren“. Ar tai buvo lietuvis, ar tik ukrainietis, kažkuo susijęs su mūsų kraštu, man iki šiol mįslė ir nežinau, ar kada sužinosiu atsakymą.

Ar yra istorijų, kurioms geriau nenugulti popieriaus lape?

Manau, kad taip. Yra skaudžių, savo pėdsaką paliekančių istorijų, kurios visuomenei ypatingos reikšmės nesuteikia, tačiau pačiam žmogui ar jo palikuoniams gali sukurti ilgalaikes pasekmes. Jei kokio politiko senelis ar prosenelis buvo enkavėdistas, bendradarbiavo su KGB ar net prisidėjęs prie kitų žmonių žūties – niekam neįdomu, kad jis nei matęs, nei regėjęs senelį, šeimos istorija vis tiek bus primenama.

Įsivaizduokite, kad po kokių penkiasdešimties ar net šimto metų kažkas kitas imsis projekto „Istorijos skeveldros“ ir norės papasakoti Arūno Milašiaus istoriją. Ką jūs norėtumėte perskaityti apie save?

Norėčiau, kad pasakotų ne tiek mano paties istoriją, kiek vertintų tai, ką aš palikau pasakodamas kitų istorijas ar aprašydamas nutikusius įvykius. Dalis žmonių, su kuriais kalbėjausi, jau yra mirę – niekas dar kartą nebeperklaus jų apie vienus ar kitus dalykus. Man atrodo, kad tai ir yra svarbiausia: kai tau pavyksta rasti ir užfiksuoti tai, ko kiti galbūt nepastebėjo ar kažkam iki to nenusitiesė rankos. Gaila, kad turime pakankamai gilių ir gerų istorinių tyrinėjimų, kurie taip ir nepasiekia visuomenės, pasilieka uždarose monografijose ar uždarame šios srities profesionalų sluoksnyje, o mes patys dažnai tikime niekuo nepagrįstais mitais.

Tikroji istorija – tai žmonės. Maži, dažnai nepastebimi. Kiekvienas slepia didžiulę giminės istoriją, apie kurią, deja, daugelis iš mūsų net nežinome. Nuo katorgininko, virš 40 metų praleidusio žiauriausioje katorgoje, iki prieškario Lietuvos saugumo agentų ir pokario partizanų – daugiau įdomių Arūno Milašiaus pasakojimų skaitykite Delfi plius projekte „Istorijos skeveldros“.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(4 žmonės įvertino)
5.0000

Jaunimo teatras atsiveria su naujomis premjeromis ir įsimintinais spektakliais

Valstybinis jaunimo teatras atvers duris žiūrovams gegužės 5 d. su Eimunto Nekrošiaus...

Veiklą atnaujinę nacionaliniai muziejai jau sulaukė beveik 27 tūkst. lankytojų

Atvėrus muziejus, galerijas ir kitas ekspozicines erdves į Kultūros ministerijai pavaldžias...

Parodos „Ta pati jūra. Kita diena“ autorė: jei gyvenčiau prie jūros, turbūt pieščiau tik ją

Balandžio 28 d., trečiadienį, sostinės Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11) pradės...

Filmas „Nova Lituania“ po kelionės aplink pasaulį grįžta namo

„Niūriai juokingas“, „protingas ir absurdiškas, bet gluminantis“, „komiškas, satyriškas,...

Romanas „Laiškai iš praeities“ – kodėl motina ryžtasi palikti vaikus?

„Pasakoju paprastų žmonių nepaprastas istorijas“, – sako rašytoja Imogen Clark, kūryboje...

Top naujienos

Europos sergamumo koronavirusu žemėlapyje – netikėtumas: gerokai pasikeitė pirmavusios šalys (37)

Pagal sergamumą COVID-19 liga praėjusią savaitę Europoje pirmavusios Vengrija ir Estija...

Restoranų ir kavinių sektorius atgyja, tačiau sunkumai neapleidžia: dėl kelių staliukų veiklą atnaujins ne visi (16)

Kauno cente šalia barų ir restoranų išdygę staliukai byloja apie svarbų maitinimo verslui...

Kremliaus režimo juokdariai paspendė spąstus: į juos pateko ir Lietuvos parlamentaras

Kremliaus režimui artimi populiarūs Rusijos komikai Vovanas (Vladimiras Kuznetsovas) ir Lexusas...

Ekspertai: „valstiečių“ veiksmai nėra spontaniški, tai – didesnės strategijos dalis (119)

Politologai sutartinai vertina tai, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS )...

Rusija atitraukia karius: skelbiama, kad „tikslas pasiektas“ papildyta (798)

Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu nurodė atitraukti karius nuo „pietinių Rusijos...

Naujoji Anykščiuose rasta atmaina jau pasklido po įvairius rajonus, nustatyta dar 450 britiškosios atmainos atvejų (48)

Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija (NVSPL), koordinuojanti koronaviruso...

Baisi nelaimė Vilniuje: iš daugiaaukščio iškritęs žuvo 11 metų berniukas (8)

Ketvirtadienį, 15.07 val., Vilniaus policija gavo pranešimą, kad Karoliniškėse, V. Vaitkaus g.,...

Arvydas Kny | D+

Taksisto užrašai. Kaip aš vaikystėje poemą Leninui rašiau, arba Kodėl nustėro mama

Vėliau, kai viskas buvo ištaškyta, išdraskyta, sugriauta, suniokota, žmonės ir patys pradėjo...

Čekijos reikalavimas Maskvai: turi likti tik 5 diplomatai (89)

Čekija pareikalavo Rusijos savo ambasadoje palikti tik penkis diplomatus.

Ką daryti, jei išmanusis telefonas įkrito į vandenį arba jį apliejote?

Pastaraisiais metais dažnai juokaujama, jog namuose palikti išmanųjį telefoną yra kur kas...