– Klausti, kodėl sumanėte rengti Kazimiero Teodoro Valaičio retrospektyvą, žinoma, būtų kvailoka... Tarsi savaime aišku – gimimo ir mirties metinės, kita vertus, turbūt pribrendo būtinybė Valaitį ir jo kūrybą aktualizuoti iš naujo?
– Taip, šiemet Valaičiui būtų aštuoniasdešimt. Jau tapo šeimos tradicija jo sukaktis kas dešimt metų paminėti kūrybos apžvalgomis. Tuo rūpinasi dailininko našlė Mariana Bruni ir jos vyras, Valaičio buvęs bičiulis Gediminas Kavaliauskas. Šiai tradicijai padėjusi pagrindą pomirtinė Valaičio kūrybos paroda buvo surengta 1975 m. Dailininkų sąjungoje. Didžiausia, labiausiai įsidėmėtina paroda įvyko 1985 m. tuometinėje Tarybinio meno galerijoje, kuri veikė Lenkų mokslo draugijos pastate, dabar ten Vytauto Kasiulio muziejus. Nepriklausomybės laikais Valaičio meninis palikimas tarsi ėmė trauktis į periferiją – 1994 m. eksponuotas „Lietuvos aido“ galerijoje, 2004 m. – Vildžiūnų galerijoje Jeruzalėje. Šias parodas matė, galima sakyti, jau tik meno žmonės. Puiku, kad artėjant Valaičio aštuoniasdešimtmečiui šeima ėmėsi iniciatyvos ir pasiūlė Nacionalinei dailės galerijai surengti jo retrospektyvą. Juk viena iš strateginių NDG veiklos krypčių – modernizmo paveldo (re)aktualizavimas.
Savaip simboliška, kad Valaičio kūryba eksponuojama iškart po Vito Luckaus parodos. Abu buvo bičiuliai, abu – ryškios asmenybės, talentingi menininkai ir autentiški bohemos atstovai, abiejų gyvenimas nutrūko tragiškai ir pernelyg anksti.
Kartu ši ekspozicija primena parodą „Šaltojo karo metų modernizmas“, surengtą prieš penkerius metus, atidarant galeriją. Britų kuratoriai lituanistinės medžiagos nerado, bet šiandien matome, kad rodyti yra ką – Valaičio kūriniai ten būtų kuo puikiausiai tikę.
Pasitelkiant parodos „Šaltojo karo metų modernizmas“ kontekstą, galima geriau suprasti, kad Valaitis – tipiškas 7-ojo dešimtmečio ne tik Lietuvos ar SSRS, bet ir Vakarų modernizmo atstovas. Brandžioji jo kūryba, jei taip galima sakyti apie dailininką, kuris žuvo, sulaukęs vos keturiasdešimties ir kurio profesinė karjera truko tik penkiolika metų, būtų atpažįstama ir priimama bet kurioje Vakarų šalyje. Jis ypač greitai atitrūko nuo sovietinės mokyklos. Tam padėjo primityvo studijos ir domėjimasis postkubistine daile. Be to, jis rado kelią į pagrindinę SSRS knygų saugyklą – Lenino biblioteką Maskvoje, ten susipažino su naujausia vakarietiška meno periodika, knygomis apie modernizmą. Buvo kaip reta plataus akiračio ir intelektualus menininkas.
– Kaip sukonstruotas parodos naratyvas?
– Norėjome, kad paroda būtų įtaigus pasakojimas apie neeilinio talento kūrėją, padėtų suprasti, kuo jis reikšmingas, o kartu atskleistų jo meninės veiklos ir gyvenimo sampynas. Ar pavyko to pasiekti, sužinosime iš recenzijų, kolegų komentarų. Galiu papasakoti tik apie sumanymo kilmę ir apie tai, kokias priemones rinkosi parodos rengimo grupė. Valaičio kūrinių labai daug. Tai piešiniai, linoraižiniai, tapyba ant popieriaus, drobės, kartono, architektūrinių dekoracijų projektai ir, žinoma, skulptūros. Tačiau pateikti juos be konteksto, be nuorodų, kokioje aplinkoje visa tai atsirado, kaip yra susiję su paties menininko gyvenimo būdu, interesais, pomėgiais, svarbiausiais gyvenimo posūkiais, atrodė neįdomu, be to, tokia paroda iš esmės nė kiek nebūtų pakeitusi supratimo apie 7-ojo dešimtmečio modernizmą ir jo kūrėjus.
Prisiminimų apie Valaitį gana gausu, jis – nepaprastai ryški, patraukli asmenybė, tačiau kaip tuos bruožus perteikti, kad jie darytų įspūdį šiandienos žiūrovams? Išliko nuotraukos, filmai, bet jie yra tik nespalvotas to seniai praėjusio gyvenimo, žaižaravusio įvairiomis varsomis, atšvaitas. Derinant vaizdus (meno kūrinius, jų reprodukcijas, autoriaus nuotraukas) ir tekstus (dokumentus, komentarus, faktinę informaciją) galima pasakyti labai daug, tačiau kuriant intrigą turi dalyvauti ir pati instaliacija, t. y. visos šios medžiagos pateikimo būdas. Esu labai patenkinta dizainerės Indrės Klimaitės, architektų Roko Kilčiausko ir Aleksandro Kavaliausko darbu. Jie suprato sumanymą ir, mano manymu, rado tinkamą būdą jam įvaizdinti. Visas proceso grandis sklandžiai koordinavo Ieva Mazūraitė-Novickienė.
Paslapties, romantikos ir tam tikro teatrališkumo parodos naratyvui suteikia šešėlinis skulptūros atvaizdas prie pagrindinės anotacijos. Kartais tokiomis atmosferos kūrimo priemonėmis piktnaudžiaujama, bet šįkart, atrodo, išlaikėme saiką. Pristatymą pradedame nuo Luckaus portretinių fotografijų ciklo, kuris pasitinka vos įžengus į salę. Ekspozicijos pradžioje – ankstyviausi Valaičio darbai. Tai tapyba ant popieriaus, piešiniai, linoleumo raižiniai, sukurti ir laikantis socrealizmo taisyklių (kelio grindėjai, geležinkelio darbininkai, skalbėja), ir jų nepaisant (Biblijos motyvai ir siužetai, pagonių dievų atvaizdai). Dailininko požiūrį į savo profesinę misiją ir kūrėjo vaidmenį atskleidžia autoportretai, kuriuose Valaitis pavaizdavo save kaip Antikos ir Renesanso herojų: vienur jis – Pigmalionas, kalantis Galatėją, kitur – dangaus kalvis Hefaistas, kaustantis Pegasą, dar kitur – kentauras. Čia pat puikūs jo piešiniai iš natūros, sukurti dairantis į Rodino piešinius, pastelės, monotipijos, linoraižiniai, atspindintys susižavėjimą simbolizmu, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio daile. Buvo svarbu parodyti stiliaus ištakų ir įtakų įvairovę, nes tai leidžia įsivaizduoti, koks platus buvo jo akiratis, domėjimosi laukas dar tada, kai studijavo institute.
Kitas svarbias kūrinių grupes – hedonistinio turinio kompozicijas, persmelktas susižavėjimo prancūzų modernizmu, kūrinius architektūrinėms erdvėms ir paskutiniuosius eskizus – sudėjome į tris atskirus segmentus.
Skyriuje „Edenas“ rodomi piešiniai ir tapybos paveikslai, kuriuos įkvėpė Edeno mitas, Giesmių giesmė, lietuvių pasaka apie Eglę žalčių karalienę ir, kaip minėjau, prancūzų klasikinis modernizmas – Léger, Matisse’as, Picasso. Nemažai jų sukurta Kryme ant Juodosios jūros kranto. Savosios Edeno vizijos išsipildymą Valaitis rado Bruni šeimos vasarnamyje netoli Sudako. Šiandieninių įvykių kontekste tie kūriniai, teigiantys šviesą, šilumą, dermę ir pilnatvę, įgauna papildomą prasmę – jie primena, kokia trapi mūsų žemiškoji laimė. Ši nuojauta apie 1970 m. įsismelkė ir į Valaičio kūrybą. Vieno iš eskizų paraštėje 1971 m. jis užrašė, kad fizinį savo baigtinumą suvokė, mirties baimę pajuto, sulaukęs trisdešimt septynerių. Nežinome, kas paskatino apie tai susimąstyti, bet šios mintys pastūmėjo nauja kūrybos kryptimi – greta racionalių, konstruktyvių narstinių, postkubistinės tapybos ir piešinių, biomorfų, kurios irgi ganėtinai racionalios, konstruktyvios, atsirado siurrealistiškai alogiški, nerimo persmelkti ir jį keliantys kūriniai – terakotinės statulėlės, piešiniai. Jau po Valaičio mirties tos statulėlės buvo sujungtos į ciklą „Naujojo pasaulio gyvūnai“. Taip pavadinome ir tą parodos dalį, kurioje pristatyti šie darbai.
Nė vienas Valaičio kūrinys, skirtas kavinėms, restoranams, parodų paviljonams, neišliko, nors buvo sukurti iš patvarių medžiagų – metalo skardos, plieno, tik vėlyvieji – restorano „Šaltinėlis“ dekoratyvinė sienelė, Senamiesčio pašto reljefai Zodiako ženklų motyvais – buvo išpjaustyti iš putplasčio. Valaitis mėgo šią medžiagą. Pradėjo ją naudoti apie 1969 m., SSRS paviljonui Osakos Expo–70 kurdamas dekoratyvios pertvaros modelį, kuris pristatomas parodoje kartu su to paviljono fotografijomis. Norėjome parodyti, kodėl šis Valaičio kūrinys nebuvo padidintas ir pritaikytas SSRS paviljone. Gabija Žukauskienė padėjo parsisiųsdinti fotografijas iš Japonijos, iš tos parodos archyvo. Eklektiškas, ideologinių vaizdų ir tekstų prigrūstas sovietų paviljonas yra tikras kontrastas aiškiam, tiksliam, plastiniu atžvilgiu švariam ir subalansuotam Valaičio modeliui, tarsi atklydusiam iš kitokio pasaulio – racionalaus, atidaus medžiaginei kultūrai ir darbo etikai, vertinančio technologines naujoves. Palyginus vieną su kitu, tampa savaime suprantama, kodėl modelis netiko sovietų ekspozicijai.
Valaičio kūrinių būta Vilniaus kavinėse „Dainava“ ir „Palanga“, restoranuose „Gintaras“, „Žirmūnai“, „Šaltinėlis“. Trijų dalių kalstinėtas metalo reljefas puošė Vilniaus Statybininkų rūmų kavinę, keletas kūrinių – Palangos restoraną „Vasara“. Metalo kalstinių ciklas „Nemuno kraštas“ buvo Alytuje, restorane „Nemunas“. Pasak alytiškių, jis išlikęs ir saugomas kažkokiame sandėlyje.
Ši Valaičio palikimo dalis vertinama dvejopai. Architektūros istorikams tai vertingas modernistinio etapo liudijimas, tačiau esama ir manančių, kad jie buvo tiesiog pasmerkti sunykti, nes reprezentavo sovietinį skurdą ir vargą. Save priskirčiau tiems, kurie mano atvirkščiai – Valaičio kūriniai įkūnijo pastangas įveikti sovietinio gyvenimo nykumą ir socrealizmo estetikos suvaržymus. Tą patvirtina pieštinė restorano „Šaltinėlis“ dekoratyvinės sienelės rekonstrukcija, kurią atliko broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai. Eksponuojami trys autentiški sienelės fragmentai, kuriuos išsaugojo dailininko artimieji, o trūkstama dalis pripiešta. Kiekvienas bent truputį estetinio jautrumo turintis žmogus įsitikins, kad tai – talentingo menininko kūrinys, iki šiol nė kiek nepasenęs, be sovietinio nuovargio ar skurdo žymių. Jis puikiai tiktų šiuolaikinės architektūros aplinkoje.
Didžiausia parodos dalis pavadinta pagal paties Valaičio vartotą metaforą „Prieštaravimo dvasia“. Šią frazę prancūziškai – l’esprit de contradiction – jis užrašė ant didelio formato piešinio, vaizduojančio konstruktyviai sugeometrintą šv. Kristoforą. Tai embleminis šio parodos skyriaus kūrinys, nusakantis vieną iš esminių Valaičio kūrybos charakteristikų. Prieštaravimo dvasia – natūrali jauno, savo kelio ieškančio, veržlaus, ambicingo, talentingo menininko būsena. Valaitis toks ir buvo. Tik iš pirmo žvilgsnio šis skyrius gali pasirodyti eklektiškas. Postkubistinės stilistikos piešiniai ir tapyba, biomorfinės skulptūros ir jų eskizai, pastelės à la Léger, konstruktyvūs narstiniai, piešiniai, sukurti kelionėje į Čiukčių nacionalinę apygardą, – visa ši įvairovė atskleidžia nuoseklias formos studijas, joje išsiskiria keli dominuojantys ikonografiniai motyvai. Vienas iš svarbesnių – žirgai, kuriuos Valaitis labai mylėjo, kuriais žavėjosi. Šią jo aistrą iliustruoja Vlado Vildžiūno mėgėjiška kamera nufilmuotas siužetas, įamžinęs Valaitį ant žirgo Jeruzalės sode – dar vienas romantiškas parodos akcentas, padedantis įsijausti į epochos dvasią ir jos herojaus asmenybę.
– Iš kur surinkti parodos eksponatai?
– Muziejai turi vos keletą Valaičio kūrinių. Daugumą saugo Mariana Bruni ir Gediminas Kavaliauskas, kuris dalį tų darbų išgelbėjo nuo pražūties. Pavyzdžiui, geometrinių formų lekalus narstiniams Valaitis pjaustė iš kartono, kuris drėgnoje dirbtuvėje ištęžo ir sulipo. Gediminas atskyrė vienas detales nuo kitų, jas sutvarkė ir rekonstravo modelius, išpjovęs iš skardos.
Valaičiui, atrodo, svarbesnė buvo idėja negu jos įamžinimas. Iš metalo jis išliejo tik dvi skulptūras – „Karį“ iš ketaus, „Rozetę“ iš bronzos. Paradoksalu, bet dekoracijas parodų paviljonams kūrė negailėdamas nei laiko, nei jėgų, nei fantazijos, ieškojo deficitinių medžiagų, nors puikiai žinojo, kad po parodos tie darbai su visu paviljonu bus išardyti, jų neliks.
– Šios parodos katalogo apimtis irgi įspūdinga, Lietuvoje tai neįprasta…
– Džiaugiuosi, kad ir šiuo atžvilgiu paroda atitinka ekspozicijų, kurias didieji pasaulio muziejai vadina major exhibitions, lygį. Tokioms parodoms ilgai ruošiamasi, atliekamas tiriamasis darbas, sukaupiama kiek įmanoma daugiau vaizdinės medžiagos, dokumentinių šaltinių. Tokios didžiosios parodos stimuliuoja gilesnį meno pažinimą, generuoja naujas idėjas. Mums to labai trūksta. Ne todėl, kad nebūtų temų ar žmonių, pajėgių rengti dideles problemines parodas. Tiesiog nėra parodų rengimo strategijos, ilgalaikių programų, pagal kurias būtų planuojamos lėšos. Sakyčiau, laimingas sutapimas, kad tuo metu, kai pradėjome ruoštis Valaičio parodai, Lietuvos mokslo taryba ryžosi eksperimentui – paskelbė kultūrinės plėtros projektų konkursą. Pateikėme paraišką ir laimėjome grantą. Tai leido suburti tyrėjų grupę, kuriai, be manęs, priklausė architektūros istorikė Marija Drėmaitė ir istorikas Nerijus Šepetys. Savo tyrimus apibendrinome katalogo straipsniuose. Mudvi su Marija važiavome į Maskvą, rausėmės Rusijos valstybinio ekonomikos archyvo fonduose, kur aptikome vertingos medžiagos apie Valaičio kūrinius tarptautinių parodų paviljonams, parsivežėme ir fotografijų, kurių Lietuvoje nėra, o be jų ir kūrybinė dailininko biografija, ir pasakojimas apie jo epochą būtų „skylėtas“.
– Ar parodos tikslas – tiesiog priminti skulptorių, kurį siejame su Lazdynų „Vėtrunge“ ir Alytaus „Žiedu“, pastatytu jau po jo mirties, ar siekta praplėsti dailininko įvaizdį ir pakoreguoti požiūrį į sovietmečio paveldą?
– Valaitis buvo išskirtinė asmenybė XX a. 7-ojo dešimtmečio lietuvių modernizmo kontekste. Du katalogo tekstai – laki Liudmilos Ulickajos esė ir Andrejaus Sarabjanovo įžvalgi Valaičio kūrybos analizė – patvirtina, kad savo užmojais ir veikla dailininkas pranoko lietuvišką mastelį. Ulickaja – pasaulinio garso rašytoja, Sarabjanovas – tarptautiniu mastu pripažintas avangardo dailės istorikas. Jei Valaitis būtų buvęs tik draugas, kažin ar jie būtų apie jį rašę. Lietuvoje jis darė stiprų įspūdį ir įtaką, tad susiklostė ir dailininko kūrybos vertinimo gana griežtas kanonas, kurį įtakinga jo amžininkų karta aktyviai palaiko iki šiol. Kanono tvarumui pravertė ir ta aplinkybė, kad Valaičio kūrinių ne tik visuomenė, bet ir dailės tyrinėtojai, muziejininkai beveik nežinojo, neįsivaizdavo jo kūrybos visumos, atitinkamai nekėlė klausimų, kuo jis tipiškas savo epochai, kuo ypatingas. Akcentuodami tuos kūrinius, kurie tradiciškai laikomi valaitiškais – kalstyto metalo reljefas „Saulė“ restorano „Dainava“ kokteilių barui, restoranų „Gintaras“ ir „Šaltinėlis“ dekoratyvinės pertvaros, „Vėtrungė“ ir Gedimino Kavaliausko rekonstruoti geometriniai narstiniai, neįgyvendinta pertvarėlė Osakos Expo–70 ir kitos biomorfos, – būtumėm tik įtvirtinę kanoninį Valaičio įvaizdį ir nieko nauja neatvėrę. Deja, čia Valaičio artimųjų, jo amžininkų ir mūsų „komandos“ požiūriai išsiskyrė. Jie norėtų matyti išvalytą, išgrynintą Valaičio asmenybės ir kūrybos vaizdinį, paverstą savotiška formule, tačiau aš manau, kad įdomi ir jo „klasika“, ir neklasikiniai darbai. Intriguoja jau vien tai, kad Valaitis labai greitai pereidavo tuos etapus, kuriuose kiti jo kolegos įstrigdavo. Jis studijavo viename kurse su Vladu Vildžiūnu ir Alfonsu Ambraziūnu, kurie iš esmės liko ištikimi primityvizmui ir geometriniam postkubizmui. Valaičiui tos pakraipos dailė irgi padarė didžiulę įtaką, tačiau su ja susijęs tik koks ketvirtadalis jo kūrybos. Paroda tai atskleidžia.
Išsami Valaičio kūrybos apžvalga padeda kitaip pasižiūrėti į visą sovietinės modernizacijos laikotarpį, pavyzdžiui, kelia menininko (ne)laisvės klausimą. Tai nuolatos aptarinėjama, bet kažkodėl puse lūpų, siekiant akcentuoti pasipriešinimą režimui ir mėginant nuslėpti, kiek būta sąmoningo ar nesąmoningo bendradarbiavimo su režimu. Daug įdomių ir svarbių dalykų šia tema savo straipsnyje parodos katalogui pasakė Nerijus Šepetys. Manau, jo įžvalgos turės atgarsį, paskatins platesnius tokio pobūdžio tyrimus.
Valaičio gyvenimas ir kūryba perteikia talentingo, ambicingo, veržlaus kūrėjo dramą sovietmečiu. Jam buvo leidžiama eiti iki tam tikros ribos, kol režimui tas buvo naudinga. 7-ajame dešimtmetyje SSRS padvelkė nauji gaivūs vėjai iš Vakarų, tačiau langelis, pro kurį jie įsisuko, buvo pravertas vos keletą metų. Per tą laiką Valaitis spėjo labai daug sužinoti ir nuveikti, todėl skaudžiau už kitus pajuto, kai langelis vėl užsidarė. Vienas iš simptomų, kad jo veikimo laisvė kontroliuojama, buvo nesėkmingi bandymai išvykti į užsienį. Valdžia išleido jį vos du kartus ir tik į socialistinį lagerį – Leipcige montavo kūrinį mugėje, Lenkijoje filmavosi pirmojoje „Herkaus Manto“ versijoje. Naujų vietų ir patirčių alkį šiek tiek kompensavo kelionė su rašytoju Juozu Požėra į vieną tolimiausių SSRS pakraščių – Čiukčių nacionalinę autonominę apygardą. Iš ten jis parsivežė puikių piešinių ir tekstų, perteikiančių džiaugsmą ir entuziazmą, kad pavyko peržengti banalios kasdienybės ribas.
Bandėme pasiaiškinti, kiek Valaičiui pritaikoma romantiška „tyliojo modernisto“ metafora, nukalta posąjūdiniais laikais. Tas faktas, kad atlikęs visas privalomas procedūras ir įgijęs profesionaliam menininkui sovietų valdžios teikiamas privilegijas, t. y. įstojęs į LSSR dailininkų sąjungą ir dailės fondą, Valaitis naudojosi teise kurti sau, leistų jį priskirti „tyliesiems modernistams“. Kita vertus, negalima pamiršti, kad kūryba sau buvo tik viena jo veiklos pusė. Kita veiklos dalis – viešieji užsakymai. Tai buvo gana neblogas pragyvenimo šaltinis ir karjeros garantija. Taigi disidentizmo sąvoką turėtume pamiršti. Apskritai nemanau, kad kuriam nors iš mūsų dailininkų ji tiktų. Juk jau stodami į Dailės institutą visi puikiausiai žinojo, kad profesinę karjerą galės daryti tik tapę LSSR dailininkų sąjungos nariais. Be šios narystės dailė laikyta ne profesine veikla, o tik laisvalaikio užsiėmimu. Kito kelio įgyti legalų dailininko statusą, gauti užsakymų, medžiagų, įrankių, dirbtuvę nebuvo.
Tačiau grįžkime prie Valaičio. Nuodugniau susipažinusi su jo biografija, atkreipiau dėmesį, kad parodose jis dalyvavo tik iki tol, kol tapo LSSR dailininkų sąjungos tikruoju nariu. Kad būtų priimtas, pateikė visiškai konvencionalius kūrinius – tai reljefai „Lopšinė“, „Ringe“, kelios kalstinėto metalo dekoracijos interjerams. Dailininkų sąjungos byloje įsegta net Gaono galvos nuotrauka. Nei grafikos, nei tapybos darbų jis niekada viešai nerodė, puikiai suprasdamas, kad jie ir nepatektų į parodas. Jau vien todėl, kad buvo baigęs skulptūrą, Valaitis sunkiai galėjo tikėtis „vietos“ tarp grafikų, o juo labiau tapytojų, priskiriamų sovietiniam menininkų elitui, – „cechinis“ susiskirstymas sovietmečiu buvo griežtas kaip Viduramžiais. Bet jo turbūt net nedomino tokia galimybė. Aišku, jis norėjo padaryti karjerą, siekė pripažinimo. Kartu aiškiai skyrė karjerą, pripažinimą nuo laisvos kūrybos. Nežinia, kiek laiko būtų įstengęs savo laisvę apginti, tačiau tuo laikotarpiu, apie kurį kalbame, jis tą laisvę turėjo ir stengėsi ja pasinaudoti. Kitas klausimas, kokia kaina... Kad ir kaip būtų, Valaičio (ir ne tik jo) atvejis rodo, kad talentingas, veržlus kūrėjas tam tikru laipsniu galėjo pasislėpti nuo cenzorių. Jo „stalčiai“ buvo pilnutėliai niekada niekur neeksponuotų kūrinių – piešinių (grafikos jis atsisakė anksti, tai buvo trumpas periodas, naujų galimybių išbandymas), tapybos ant popieriaus…
Kalbant apie Valaitį ir sovietinio Vilniaus bohemą, prisimenamas dar vienas svarbus, bet akademiniame diskurse beveik neliestas (ne)laisvės aspektas – pražūtingas alkoholio poveikis. Tai prisidėjo ir prie Valaičio, ir prie Luckaus, ir prie daugelio kitų talentingų menininkų gyvenimo tragiškos baigties. Kiek žinau, istorikai ir meno istorikai jau ketina šios temos imtis, manau, tikrai reikėtų tą padaryti, nors neišvengiamai gresia viešosios nuomonės pasipriešinimas – daug kam toks tyrimas bus nemalonus ir nepatiks.
Valaitis įvaldė įvairius dailės žanrus, įvairias technikas, o platus požiūris į meninę kūrybą jau pats savaime buvo naujovė. Skirtis tarp kūrybos viešumai ir kūrybos sau nereiškė, kad dekorą interjerams dailininkas laikė taikomuoju menu, todėl buvo mažiau reiklus ir atidus. Na gal išimčių pasitaikė, bet tie darbai ir priskiriami jo kūrybos periferijai. Svarbiausi interjeriniai projektai siejami su reikšmingiausiais 7-ojo dešimtmečio modernizacijos poslinkiais. Tarkime, reljefas „Saulė“ kavinės „Dainava“ kokteilių barui, vertinant iš dabarties pozicijų, atrodo konvencionalus kūrinys, naivi liaudies meno stilizacija, suderinta su kubistine maniera. Tai savotiška post-art deco – tipinio stiliaus, paplitusio ir šiapus, ir anapus geležinės uždangos, atmaina. Tačiau Valaičio amžininkai, pavyzdžiui, Eugenijus Antanas Cukermanas, suprojektavęs „Dainavos“ kokteilių barą, arba Albinas Purys, Tadas Baginskas, iki šiol nuoširdžiai žavisi šiuo reljefu, teigia, kad anuomet jis buvęs didžiulė naujovė. Neatsitiktinai 1965 m. išleistame taikomosios ir dekoratyvinės dailės albume Valaičio „Saulė“ pateikta kaip embleminis kūrinys, įkūnijantis to dešimtmečio dvasią. Tas laikas iš tikrųjų žavi savo entuziazmu, optimizmu, o kartu ir savotišku naivumu – savybėmis, kurių nedrįstame paprastai įvardyti, mėginame sutaurinti ir sureikšminti, nors to visiškai nereikia. 7-ojo dešimtmečio architektūrą gadino prasta darbo kokybė ir pigios, negražiai senstančios medžiagos, tačiau to meto interjerai tikrai įdomūs, talentingai padaryti. Vertėtų pabandyti kokioje nors parodoje rekonstruoti vieną kitą pavyzdį su visomis detalėmis, galbūt ir muzikiniu fonu. Juk nebūtinai tame fone turėtų skambėti Kremliaus kurantai – sovietmečio kasdienybė buvo persmelkta ideologizacijos, tačiau ji vis dėlto neįstengė užgožti visko.
– Ar bandymas atsikratyti supaprastintų schemų, įžvelgiant daugiau niuansų, nepavirs prosovietiniu reliatyvizmu, kurio esmė vis dėlto grynai ideologinė – reabilituoti sovietmetį, jį egzotizuojant, romantizuojant?
– Nemanau. Atsakysiu citata iš Vladimiro Tarasovo prisiminimų: „Neprisimenu, kaip atsirado Luckaus nuotraukų serija su Valaičiu, Tania ir manimi, bet atpažįstu ir Lazdynų tarpuvartę, ir savo pledą ant sofos. Tebeturiu jį, tik išvežiau į kaimo sodybą. Greičiausiai buvo taip, kad Valaitis užėjo pas mane kavos, užsuko Luckus su Tania ir prasidėjo fotosesija. Luckus ramiai sėdėti negalėjo, jam reikėjo ką nors veikti, žaisti. Visi tie žaidimai sukosi aplink meną. Įdomus buvo laikas. Iš Tarybų Sąjungos išvažiuoti negalėjom, tai pas save Paryžių pasidarėm. Kaip sakė Žvaneckis, o pas mus už tvoros šventė.“ Būta švenčių, būta linksmybių, būta gražių žmonių ir daiktų, nors bendras kontekstas buvo ne toks optimistinis, kaip aš čia bandau pasakoti. Tačiau norisi rasti pusiausvyrą tarp makabriškosios sovietmečio pusės ir mėginimų išsiveržti iš žlugdančios pilkumos, iš kaustančio nuobodulio. Pagaliau ir šios Valaičio parodos „Edeno“ skyrius liudija, kad autentiškas talentas galėjo išsiskleisti net priespaudos sąlygomis. Politinės aplinkybės nė kiek neužtemdė tų kūrinių vitališkumo, iš jų sklinda mėgavimasis kasdienybės džiaugsmais ir meninė meistrystė.
– Dėkoju už pokalbį.
