– Jeigu būtumėt knyga, kokia būtumėt?
– Jeigu aš būčiau knyga, joje būtų daug spalvotų puslapių. Niekada nežinotum, ką rasi kitame puslapyje. Ir joje būtų daug nuotykių – linksmų ir nelabai. Nė vieno šios knygos puslapio nenorėčiau išplėšti.
– Rugpjūtį daug kas apgaili besibaigiančią vasarą. Tavo knyga „Vasaros namai“ taip pat dedikuota šilčiausiam metų laikui. Kuo vasaros laikas tau ypatingas, svarbus? Kuo „vasaros namai“ skiriasi nuo, tarkim, „žiemos namų“?
– Nurieda ašara ir man vasarai baigiantis... Nors mėgstu visus metų laikus, vasara man ypatinga tuo, kad daugiau laiko galiu praleisti savo tikruosiuose namuose – gamtoje. Ir viskas, atrodo, vyksta lengviau, paprasčiau. Ir eilėraščiai lengvesni, plastiškesni... „Vasaros namus“ įdomu būtų palyginti su „Žiemos namais“, jeigu kada nors tokius parašysiu.
– Kiek ir kokios įtakos tavo gyvenime ir kūryboje turi skirtingi metų laikai?
– Kaip jau minėjau, mėgstu visus metų laikus. Pavasarį patinka pabusti kartu su gamta, vasarą „skraidyti“ su drugeliais po pievas, rudenį stebint krentančius obuolius sode susimąstyti, kiek ir kokių turtų pati subrandinau per metus, na, o žiemą džiaugiantis savo vidinėmis atsargomis laukti Saulės sugrįžimo. Gamta man visada buvo ir yra labai svarbi, apie ją esu parašiusi tikrai nemažai eilėraščių.
– „Vasaros namai“ – antroji jūsų poezijos knyga. Ji išleista gana greitai po pirmosios knygos „Sielos žingsniai“ pasirodymo. Kaip čia taip nutiko? Ar ilgą laiką nedrįsote viešinti savo kūrybos, ar tik dabar atradote poetinę saviraišką ir ji ėmė lietis?
– Taip, poetinę saviraišką aš atradau tik dabar. Ir net negalėčiau pasakyti, kad aš ją atradau – tiesiog pabudau vieną rytą ir per mane ėmė lietis poezijos srautai.
Dėl to ir dvi poezijos knygos atsirado gana greitai, viena po kitos. Turiu jau nemažai eilėraščių ir trečiajai, tačiau šiuo metu man įdomiau rašyti prozos kūrinius ir kurti dainas.
– Kaip, kada, kodėl gimsta jūsų eilėraščiai?
– Jie dažniausiai gimsta rytais, kai aplink dar viskas tylu ir skaidru.
Eilėraščio gimimą galėčiau pavadinti mažu atsivėrimu – kai į vieną vietą „sukrenta“ švaraus proto būsena, koks nors gražus prisiminimas iš praeities ar ateities vizija, o tada tik spėk rašyti.
O gimsta jie todėl, nes, matyt, negali negimti. Visą gyvenimą labai mėgau skaityti poeziją, aišku, ne vien tik ją – buvau knygų „valgytoja“, o dabar atėjo laikas ir savajai kūrybai.
– Publikuoti savo kūrybą – tai lyg apnuoginti sielą. Ar tai byloja ir pirmosios knygos pavadinimas?
– Pirmosios knygos pavadinimas „Sielos žingsniai“ yra daugiau apie mano pačios pajudėjimą ta kryptimi, kuria visada troškau eiti.
Pamenu save paskutinėje oficialioje darbovietėje sėdinčią kabinete prie lango, žiūrinčią į tą pusę, kur jūra, ir svajojančią ištrūkti į laisvę. Koks bus mano savarankiškas gyvenimas, tada dar nežinojau. Apie tai daug rašau „Sielos žingsniuose“.
– Ką šis atvirumas jums padovanojo, ką pakeitė, ką sunaikino?
– Visų pirma man tai padovanojo pačią save, nes jau senokai jaučiau viduje bręstant kažką didelio, svarbaus, spalvingo, įdomaus...
Ką pakeitė? Gal patį požiūrį į pasaulį... Aš tarsi nuo visko, į ką žiūrėjau iki šiol, atsisukau į save.
Ir šiuo metu su manimi vyksta tai, ką galėčiau pavadinti savotišku „išsipildymu“ – visa, ką iki šiol kaupiau – mačiau, girdėjau, jutau, dabar liejasi savomis spalvomis, žodžiais, melodijomis...
Na, o sunaikino norą gyventi kitų gyvenimus ir spręsti ne savo problemas. Tuo aš labai džiaugiuosi.
– Pati esate baigusi lietuvių filologiją. Kiek humanitarinis išsilavinimas padeda ir kiek trukdo kuriant poeziją?
– Vienareikšmiškai tik padeda. Nors vien tik filologinių studijų nepakako – dar labai gelbsti įgyta patirtis dirbant savivaldybės administracijoje kalbos tvarkytoja – ten pramokau sklandžiau reikšti mintis, dėlioti sakinius.
– Palangos savivaldybės administracijoje kalbos tvarkytoja dirbote 13 metų. Kas turi įvykti, kad taip ilgai dirbusi ramų valdišką darbą vieną dieną nuspręstumėt išeiti ir tapti poete? Iš ko dabar pragyvenate?
– Tiesiog atėjo natūrali etapo pabaiga. Pajutau, kad jau viską, ką reikėjo, daviau ir viską pasiėmiau. Ir kad noriu tobulėti kitur. Dabar dirbu lietuvių kalbos korepetitore ir organizuoju vaikų poilsio bei saviraiškos stovyklas.
Svajoju ateityje gyventi iš kūrybos, tačiau tai kol kas tik svajonės.
– Išleisti savo knygą – nepaprastas dalykas. Su kokiais sunkumais susidūrėte ir kaip juos įveikėte? Ką darytumėt kitaip? Ką patartumėt žmogui, kuris apie tai tik svarsto?
– Dabar tai man atrodo ne taip jau ir nepaprasta. Sugalvojau – padariau – turiu.
Nors buvo ir šiokių tokių sustojimų. Išleisti antrajai knygutei pritrūkau lėšų. Tačiau ryžausi kreiptis dėl paramos į savo poezijos skaitytojus socialiniame tinkle ir reikiamas lėšas turėjau sąskaitoje jau maždaug už dvidešimties minučių.
Tad ir mano paskatinamasis žodis žmogui, kuris nori, bet nesiryžta ko nors daryti, būtų toks: viskas, ko mums reikia, jau yra aplink mus, bereikia tik išdrįsti ištiesti ranką, ištarti žodį.
Ką daryčiau kitaip? Veikčiau drąsiau ir ryžtingiau. To trokštu ir linkiu sau kiekvieną dieną.
– Kokių atsiliepimų, komplimentų, kritikos sulaukėte apie savo poeziją? Kaip ją priimat, reaguojate?
– Komplimentų, gražių atsiliepimų, raginimų nesustoti kurti gaunu labai daug. Tai skatina, palaiko, drąsina eiti tuo keliu, kurį pasirinkau.
Kritikos sulaukiau tik dėl kablelių nedėliojimo ten, kur „reikia“. Na, bet poezijos kalba kitokia, ji laisvesnė, ne visada nori paklusti įprastoms kalbos normoms.
PASAULIO ŽAVESYS
Kiekvienoj akimirkoj paslėptas
Glūdi šio pasaulio žavesys
Kartais nukrenta lašu ant skruosto
Ar prie šono prisiglaudžia lyg viltis
Kartais tupi kačiuku už krūmo
Ir priėjus tau šiek tiek arčiau
Gudriai mestelėjęs žvitrų žvilgsnį
Sprunka jis gyvent kažkur toliau.
Kartais naktį pilnatim iškyla
Pamąstyti apie viską kviečia jis
Ar lyg vėjas ežeru nuskrieja
Ar suspurda upėj lyg žuvis...
Kas ten tupi už kiekvieno krūmo
Tik tava širdis tau pasakys
Kiekvienoj akimirkoj paslėptas
Glūdi šio pasaulio žavesys...
APIE GĖLES IR VAIKUS
Žiedas neskuba gamtoj pražysti
Žiemą darniai pakeičia pavasaris
Mums visiems šioj Žemėj lemta sužinot
Kas gi ji yra – vaikystė...
Tegul žiedas tas be skausmo skleidžiasi
Tegu žydi vaikuose vaikystė
Jai papasakosiu šimtą pasakų
Kai tankioje girioj pasiklysim.
Bus tos pasakos apie atšiaurią žiemą
Gležną žolę, kuri kalasi pavasarį
Daug dar daug gamtos veidų išvysim
Gal įminsim meilės gamtai paslaptį?
Gal apie save daug sužinosim
Tamsioj girioj naktį pasiklydę
Kai viltingai žvelgdami dangun
Tyliai Saulę kylančią išvysim.
Žiedas neskuba gamtoj pražysti
Žiemą darniai pakeičia pavasaris
Mes mylėt vaikus visa širdim išdrįskim
Tegul žydi vaikuose vaikystė...
GYVENIMO ŠVENTĖ
Klausytis klajojančių lapų čežėjimo
Sudegti aistringoj bemiegėj nakty
Pakviesti bent vieną
Gyvenimo puoton
Ton šventėn, kur buvome Mes pakviesti
Mylėti, kai saulė pusnynais klajoja
Nurimti, kai šėlsmo per daug jau širdy
Pasenti, kaip sensta pušynai už plento
Išeit, kad galėtų ateiti Kiti.
Sapnuoti spalvoto drugelio gyvenimą
Svajoti atmerktom į dangų akim
Girdėti kalnų upeliūkščio čiurlenimą
Netilpti prabėgusio Laiko glėbin.
Šypsotis pražydusio beržo žydėjimui
Mylėtis nuogoj Mėnesienos nakty
Apsvaigti nuo šito Gyvenimo grožio
Norėt, kad Gyvenimo trokštų Visi.
