aA
Į apdovanojimus ir titulus Kauno dramos teatro aktorius Dainius Svobonas žiūri tarsi į blizgutį, žaidimą. Nors buvo laikas, kai pradžiugindavo ir spaudoje sausio 22-ąją šmėkšteldavusi žinutė, kad aktorius tądien švenčia savo gimtadienį. Šiandien D. Svobonas apsidžiaugtų, jei galėtų jį sutikti su savo draugais. Deja, kol kas teks lukterėti – šįsyk taip surežisavo Karantinas.
Dainius Svobonas
Dainius Svobonas
© D. Ščiuka

– O kas lėmė, kad Vilniuje gimęs ir augęs, akademijoje vaidybos studijas baigęs aktorius atsidūrė Kaune?

– Atvedė teatras – visas Lietuvos žvaigždynas, kuris tuomet dirbo Kauno dramos teatre: Valentinas Masalskis, Rūta Staliliūnaitė, Jūratė Onaitytė, Algimantas Masiulis, Algimantas Voščikas... Daug įžymių, stiprių artistų. Buvo iš ko mokytis, pasikalbėti, pakovoti, kartu kurti.

<...>Vilniuje liko draugai, na, o čia susiradau naujų – nesunkiai. Ir šeima susikūrė Kaune. Sakiau, kad laikinai, o tas laikinai – šitiek metų jau, ištisas dešimtmetis.

– Daugelis vyksta į Vilnių, čiagi visiškai atvirkščiai.

– Kai dabar su sūnum vykstame pas mano mamą, sūnaus močiutę – sakome, kad važiuojame į kaimą, o kaimas – tai Vilnius. Ir tu pamatai per šventes ištuštėjusį miestą. Supranti, kad visi išvažiavę į kaimus, dabartiniai vilniečiai išvykę į savo tėviškes...

Esi tik priemonė, molis

– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavote vaidybą, jūsų dėstytojas buvo garsusis Henrikas Vancevičius, pastatęs Juozo Grušo „Herkų Mantą“. Kultinė asmenybė. Ką duoda tokių iškilių žmonių pamokos jauniems žmonėms?

– Viską. Jis atėjo truputėlį vėliau. Juk kaip yra – pirmame vaidybos kurse tu nieko nežinai, antrame staiga pradedi žinoti, trečiame viską žinai, o ketvirtame – vėl nieko nežinai. H. Vancevičius atėjo tuomet, kai buvome trečiame kurse. Buvo gera dėl to, kad atėjo profesionalus žmogus, liaudies artistas – tokių žmonių Lietuvoje nedaug tebuvo: ir režisierius, ir pedagogas, ir teatrų vadovas – Kauno dramos teatro, Valstybinio akademinio teatro (dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras) vadovas. <...>Tai didžiulis pakilimas.

Scenos meno, kompozicijos paslapčių daug atskleidė prieš tai buvusi dėstytoja Algė Savickaitė.

– Tenka išgirsti, kad akademijoje sudėtinga studijuoti, esą dėstytojai labai reiklūs, privedantys iki psichozių. Ar aktoriaus profesijai reikalingas toks stiprus muštras?

– Diktatas reikalingas, nes tu esi tik priemonė, molis, iš kurio režisierius lipdo kūrinį. Turi tam pasiduoti, bet ne visi nori. Kai kurie – didelės asmenybės, tada jie daro viską savaip.

Teatras – visų pirma, kolektyvinis menas. Nuo tavęs vieno nelabai daug kas priklauso, net jei ir turi didesnį vaidmenį... Priklauso nuo medžiagos, pjesės, režisieriaus – ką ir kaip jis nori pasakyti. Visa kita tavo išpildymas. Jei visame tame kūrybiniame procese sugebi save atrasti, priimti kito mintis į save, savo darbo lauką – gali išeiti geras rezultatas. Kaip orkestre – režisierius yra dirigentas, turi būti susiklausymas, supratimas, suvokimas.

Tragikomedija „Skėriai“
Tragikomedija „Skėriai“
© D. Stankevičiaus nuotr.


– Aktoriai vis dažniau pasidžiaugia, kad dirbdami kartu su režisieriais pasijunta bendrakūrėjais. Ne tik įrankiu, kaip yra pasakęs lenkų režisierius Krystianas Lupa.

– Yra daug būdų. Vienas režisierius ateina aiškiai žinodamas visą spektaklio koncepciją, medžiagą, kitas žino tik idėją, o trečias – kartu dirba ir kuria, netgi tekstą, dramaturgiją.

Kadangi yra daug naujų technologijų, kartais režisieriai bando jomis daug skylių užkaišioti, pasinaudoja filmuota medžiaga. Toks dalykas retai pasiteisina. Ne tai teatre svarbiausia – nueik į kiną ir pasižiūrėk į judančius paveikslėlius, čia svarbus žmogaus filosofijos, minties, kūno judesys. Teatre viskas vyksta čia ir dabar.

Repeticijos – ne vien mizanscenoms išsidėlioti

– Kalbama, kad teatro scenoje neįmanoma išgyventi tokio paties momento. Kad vaidmuo visą laiką kinta, nesvarbu kiek kartų jį vaidinsi.

– Taip, ypač jeigu spektaklis vaidinamas kokį penkiasdešimt ar šimtą kartų – tu turi šitą dalyką padaryti. Koks turi būti darbas iki išėjimo į sceną, kad bet kada galėtum pasiekti emocinį lygį, privesti žiūrovą iki tam tikros filosofinės imties, kiek tu turi būti nuėjęs, kad žiūrovą galėtum vesti šiuo keliu, būtum vedlys!

– N-tąjį spektaklį vaidinant – neatsiranda rutina, neišgaruoja noras dalintis emocijomis su žiūrovu?

– Rutinos scenoje nelabai yra – tik iki tol ir po to. Jeigu tu šaltais padais ir šaltais delnais įeini į sceną, kitaip tariant, esi nepasiruošęs tam didžiajam pasakojimui, minčių eigai – nieko nepadarai. Taip, tuomet tas spektaklis vyksta rutiniškai. Formaliai, šabloniškai, neįdomiai. Bet tokie spektakliai ilgai neišsilaiko.

Yra režisierių, kurie savo spektaklius „prižiūri“. Atvyksta į spektaklį, stebi, kaip viskas vyksta. Tada prasideda nagrinėjimai, pastebėjimai ką reikėtų pakeisti. Būna, kad užkuria, būna, kad ir nelabai.

Geriausia, kai šis darbas atliekamas repeticijų metu. Tam jos ir reikalingos – ne vien mizanscenoms išsidėlioti.

Spektaklio akimirka, „Balta drobulė“
Spektaklio akimirka, „Balta drobulė“
© D. Matvejev nuotr.


– Vienas tokių ilgai gyvuojančių spektaklių – Jono Jurašo pastatymas, pagal Antano Škėmos romaną „Balta drobulė“. Į pagrindinį veikėją Antaną Garšvą Jums teko įsikūnyti daugiau nei septyniasdešimt kartų.

– Sunkus, ilgas spektaklis, įdomus ir naudingas pažintine prasme. Kodėl? Tai yra į mokyklos programą įeinantis kūrinys, todėl mokiniai su dideliu noru ateina pažiūrėti. Per tris su puse valandos jie praeina praktiškai visą romaną. Taip, tai interpretacija, bet kiekvienas žmogus skaito knygą ir interpretuoja savaip. Čia – režisieriaus, kūrybinės grupės interpretacija. Kadangi spektaklis eina šitiek metų (nuo teatro rekonstrukcijos atidarymo 2012-aisiais) – žiūrovų turi.

– Ar per A. Garšvą, ilgus metus įkūnytą pagrindinį herojų, pavyko ką nors sužinoti apie save – yra atradimų ar nusivylimų?

– Yra tam tikro suvokimo atėjimas. Žinoma, būna tokių dienų, kai eini ir darai „per negaliu“. Bet, kadangi spektaklis užraugtas kaip duonos tešla gana teisingai – vaidinimo metu, jau pirmąją ar antrąją minutę pasieki tam tikrą momentą ir iškart žygiuoji tos istorijos keliu.

Atradimas – lyg patvirtinimas: darbas, kuris daromas iki spektaklio – repeticijos, svarbus ir reikalingas dalykas. Žygiavome viena kryptimi – režisierius, scenografas, kompozitorius ir aktorių trupė.

– Kas svarbiausia atliekant tokio kalibro vaidmenį, atskleidžiant charakterį?

– Tai yra žmogaus, išeivio, praradusio tėvynę, ilgesio, prisiminimų scena. Net ne išeities ieškojimo, bet tiesiog tėvynės, praeities, dabarties, ateities filosofinis klausimas. Tai nėra istorinis kūrinys, tai stiprūs žmogaus, išeivio, emigranto, išvaryto prievarta iš savo tėvynės vidiniai išgyvenimai, egzistavimas.

Karantinas – metas saviugdai, saviruošai ir... saviplakai

– Kritikai pastebi, kad teatras pilnas Jūsų buvimo, kasdien gali pamatyti spektakliuose, atliekate sudėtingus vaidmenis, o repeticijų grafikas – itin intensyvus. Nepavargstate, randate jėgų – užsidegimas neslopsta?

– Visų pirma – jaučiu didelį šeimos palaikymą, visų antra – jau nuo kovo 16 dienos su nedidele pertrauka rugsėjį, spalį – mes sėdime karantine. Nėra jokių spektaklių, turime tik tą saviugdą, savo valios auginimą, saviruošą. Daug tokių „savi...“

– Ir saviplaką?

– Taip (juokiasi). Kaip tai atsilieps profesine prasme? Bus matyt. Bet jau rugsėjį buvo juntama – ne visada suvaldai situaciją scenoje.

– Daug virtualių teatrinių bandymų mezgasi, bet lyg ir ne visi sėkmingi. Netgi diskutuojama, kad kažin ar teatras gali būti virtualus.

– Tai labiau tikslas informuoti – pasakyti, kad mes esame. Per visą šį laikotarpį nuo pradžios iki galo pasižiūrėjau vienintelį spektaklį – Oskaro Koršunovo teatro pastatymą, režisuotą Artiomo Rybakovo „Irano konferencija“, pagal to paties pavadinimo garsaus dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesę. Pati pjesė parašyta konferencijos principu, tai kūrėjai daug nenusižengė, visą šitą dalyką padarė. Buvo įdomu žiūrėti.

Spektaklis turi būti filmuojamas specialiai – visai kitoks apšvietimas, visai kitokia vaidyba. Bet, tai jau yra kino kūrimas. Kažkada sovietiniais laikais kurdavo televizinius spektaklius. Negali sakyti, kad jie aukšto lygio, bet įmanoma žiūrėti. Apie Lietuvos kaimą, besikuriančią inteligentiją.

Spektaklis „Kai mirę nubusim“
Spektaklis „Kai mirę nubusim“
© Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo nuotr.


– Po karantino bus kažkoks pereinamasis, adaptacijos laikotarpis – apsipratimui su scena?

– Jei pradedam – iškart puolam į sceną. Matyti iš kolegų, kurie rečiau dirba – jie visuomet pasiruošę, ne tik fiziškai, psichologiškai, bet ir emociškai. Aktorius turi būti stiprus, kareivio būvyje, pasiruošęs įžengti į areną, kovoti su savimi, pjese, situacija. Jeigu yra nepasiruošęs – iškart pasimato.

Kaip gali emociškai tam pasiruošti? Tu gali tiesiog pratimus daryti, bet tai tik mankšta. Taip, dabar neturime to krūvio, kuris būdavo anksčiau.To gyvo susitikimo su žiūrovais, kolegomis, kurie scenoje tampa priešais ar draugais (vienokia ar kitokia kova vyksta) nelikę. Nežinau, kaip bus, kai atsileis visi varžtai.

– Galbūt tai tas atvejis, kai įmeta į vandenį ir plauki?

Taip, ne vieną sykį esame tai darę ir plaukę... Repetuojant ne viskas iškart pavyksta. Eidamas į premjerą plauki šaltame vandenyje, ne kaip žąsiukas, o kaip viščiukas, kuris nelabai moka, bet bando, ir žiūrėk – perplaukė upelį. Kitą kartą žinos kur, kas, ką.

Kartais atėjus premjerai, ateina ir suvokimas – ką tu čia darai... Tikrai taip būna. Tada susidedi į vieną liniją, vėrinį – viskas stoja į savo vietas.

– Save raminant – sulėtintas gyvenimo ritmas turi naudos, yra laiko apmąstymams?

– Teko girdėti pastebėjimą: sako, matai kaip gerai – pramonė sustojo, iškart paukščių daugiau atsirado.Tyliai sau juokiuosi – tai tu pats pradėjai žiūrėti į juos, daugiau nėra ką veikt. Nei padaugėjo, nei pamažėjo, tiesiog žmonės pakėlė akis nuo telefonų, kompiuterių, darbų – pradėjo matyti. Iš vienos pusės naudinga, bet ir ką? Kaipgi tavo darbai, jie stovi...

– Bet pirmasis karantinas parodė, kad žmonės greitai atsistato, atsigauna – atlaisvinus suvaržymus greit viskas stojosi į savo vėžias.

– Taip, šitas irgi praeis greitai. Dar metai kokie, ir viskas (juokiasi).

Tas, kas žino

– Buvote tituluotas įsimintiniausiu Kauno menininku. Kaip tokio neužmirštamumo pasiekti?

Nežinau šito. Tikrai. Viskas yra paprasčiausias žaidimas. Galėčiau poeto Aido Marčėno žodžiais pasakyti: „Tai yra tik žaidimas, kurį su mumis kažkas žaidžia / taip susikuriam Dievą, kuris tuo kas dieną mus kuria /garsiai rėkia tik tas, kas neturi dar ko pasakyti / tas, kas žino tylės /nes tėra mokinys, tas kas žino.“

Ir iš seno sovietinio filmuko – „Aš ne stebukladarys, aš tiktai mokausi.“

– Yra tokių personažų, kurių gyvenimų nesinorėtų gyventi – arba suvaidinti?

– Suvaidinti norėtųsi kuo sudėtingesnius, visomis prasmėmis. Bet, gyventi personažų gyvenimų tikrai nenoriu, įprastai tai dramos, jos baigiasi dramatiškai. O komedijų personažai dažnai patenka į kvailio vietą...

Bet suvaidinti juos – yra ką veikti, kur keliauti. Išvardinti konkrečiai negaliu – jų daug, kaip ir kalbant apie knygas. Kuri geriausia? Visi sako, kad knygų knyga – Šventasis raštas. Tai taip. Bet, kad vaidmenų vaidmuo – „Hamletas“ – netiesa. Tai tikrai nėra Šventasis raštas. Yra vaidmenų – stiprių, įdomių, kitokių. Tikrai nenuvertinu to kūrinio, nei personažo, bet ir metai nebe tie – ne jaunuolis brendimo stadijoje.

Bet tikroji situacija tokia – ne tu renkiesi medžiagą. Jeigu nori rinktis – kurkis savo teatrą. Iš tikrųjų pasiūlo režisierius, pakviečia teatras. Tokia ta situacija – tada tu neri. Viename spektaklių nagrinėjama Holokausto situacija tiesiog šokiravo – tai Gintaro Varno „Getas“ pagal Joshua Sobol pjesę ir dokumentinę medžiagą. Keliavome per Kauno ir Vilniaus getus – susitikinėjome su išlikusiais, artimai pažinojusius tuos žmones, kurie išgyveno getą, tą laikotarpį.

Įdomus G. Varno režisuoto spektaklio kūrimo procesas, pagal dramaturgo Gottholdo Ephraimo Lessingo „Natanas išmintingasis“. Čia bandomos sutaikinti trys religijos, ši kova vyksta tūkstantmečiais...

„Natanas išmintingasis“
„Natanas išmintingasis“
© D. Stankevičiaus nuotr.


– Visa teatrinė veikla, medžiaga, į kurią įsigyveni, ką ji duoda realiame gyvenime – galbūt koks nors įvykis pakreipė kita linkme, tapot kitu žmogumi kažkuriais momentais?

– Klausimas sudėtingas, o atsakymas paprastas – tai yra ieškojimas savęs. Tikriausiai taip.

– Savęs galima ieškoti visą gyvenimą?

Pakol neaptingsi arba pakol galėsi...

– Sausio 22-ąją Jums sukanka 53-eji. Kalbant apie gimtadienius – ką su jais daryti: kreipti dėmesį, skirti laiko peržvelgimui, kas nuveikta per metus, ar tiesiog juos paleisti – tegu eina ir praeina sau? Koks požiūris?

Kai yra daug draugų, labai smagu. O kai jų sukviesti negali – eis ir praeis. Tie gimtadieniai... Visokių momentų: buvo smarkiai ir smagiai ošiama, džiaugiamasi. Kuo – nežinau, bet visiems proga susieiti, pabūti, atsipalaiduoti.

Dar būdavo žurnaluose pažymima, kas švenčia gimtadienius – pasiskaitai, taip miela ir gera, toks blizgutis. Dabar pasipūtusiai gali pasakyti – ne, nesąmonė. Yra kaip yra. Smagu, kad nepamiršta. Bet vis tiek – tai tik žaidimas.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(8 žmonės įvertino)
4.3750

Aušra Kaziliūnaitė: baltai pavydžiu kolegoms, kurie per metus ar porą parašo romaną (4)

Penktąją poezijos knygą „Jūros nėra“ kątik išleidusi Aušra Kaziliūnaitė...

Menininkų kalnelyje Amžinojo poilsio atgulė Aleksandras Vozbinas (17)

Sekmadienį Vilniuje, Antakalnio kapinėse esančiame Menininkų kalnelyje amžinojo poilsio atgulė...

Nauja knyga Romą atskleidžia kultūros žinovų akimis: viena įdomiausių atrakcijų – sąsajų su lietuvybe paieškos (1)

Naujai išleistos knygos „Devyni pasivaikščiojimai po Romą“ (leidykla „Aukso žuvys“)...

Trumpos vaikiškos istorijos konkursas: knygomis virs net trys pasakojimai

Visus, kuriančius pasakas ir istorijas mažiesiems, leidykla „Baltos lankos“ sausio mėnesį...

LDK karvedžio Chodkevičiaus paminklo konkursą laimėjo skulptorius Gaubas (17)

Paminklo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didžiajam etmonui, karvedžiui Jonui Karoliui...

Top naujienos

Situacija dėl koronaviruso vėl kelia nerimą: aktualus tampa sienų uždarymo klausimas (27)

Kurį laiką gerėjusi padėtis dėl koronaviruso plitimo vėl pasikeitė. Dabartinė situacija...

Svarstymus naikinti lengvatas kaupiantiems pensijai vadina klaida: pasiūlyta alternatyva – abejotina (10)

Antradienį pristačius mokestinių lengvatų peržiūrą buvo paminėtas ir siūlymas atsisakyti...

Finansų bitės užrašai | D+

Kaip sužinoti savo kredito istoriją ir ar tikrai turint nepalankių įrašų verta nuleisti rankas

Jeigu planuojate kreiptis į finansines paslaugas teikiančias bendroves, būkite pasiruošę...

Saviizoliacija po kelionių gali griežtėti: padėtį sunkina skirtingi reikalavimai

Karantinai toliau erzina keliautojus ir smaugia oro linijas, pandemijai tęsiantis daugiau nei metus....

Aš – gydytojas, kuris vyko į COVID-19 misiją Kinijoje: štai ką pavyko sužinoti apie virusą (5)

Rašau būdamas karantine gimtajame Sidnėjuje, kuriame atsidūriau grįžęs iš Kinijos Uhano...

Vadovų elgsena palikus įmonę: uždaryti duris ir nesigręžti atgal ar kritikuoti naujus sprendimus?

Aukščiausio lygio vadovo postas nėra amžinas – bendrovių vadovai, valdę didžiausias...

Konservatoriai nori keisti rinkimų sistemą: už gražių žodžių – labai paprastas tikslas? (973)

Didžiausia valdančioji konservatorių frakcija inicijuoja visų rinkimų sistemų peržiūrą,...

Neįprasta „Auksinių gaublių“ ceremonija, griežti ribojimai ir populiaraus serialo sėkmė: žvaigždės transliacijos metu įsileido ir į miegamuosius nuolat pildoma (12)

3 val. ryto Lietuvos laiku (Los Andžele tai 5 valanda vakaro) Holivude prasidėjo „Auksinių...

Atsiklijavo, suplyšo, išsipūtė: 8 problemos su sienų tapetais, kurias galima išspręsti be kambario remonto

Gaila, bet nėra tokio remonto, kuris būtų amžinas. Bėgant laikui, sienų apmušalai įplyšta,...

Savaitės orai: po +10 sugrįš žiema (19)

Kalendorinis pavasaris prasidės sausesniais orais, dažniau palepins ir šilti saulės spinduliai....