Aktorė Eglė Gabrėnaitė nepabūgo visiškai kitokios - novatoriškos pjesės formos, kur aktorius iki paskutinės minutės nežino, kas jo laukia scenoje. Prieš spektaklį nebus nė vienos repeticijos. Nėra ir režisieriaus, o galimybę pasirodyti šio spektaklio scenoje kiekvienas aktorius turi tik vieną kartą.
Ar įmanomas toks spektaklis? Ar nebaugina aktoriaus nežinia, juk lipdamas i sceną jis prisiima atsakomybę prieš žiūrovus? Ar patys projekto sumanytojai tikrai ramiai visą pjesės vystymą perduoda aktoriui, kuris visiškai nenutuokia, kas jo laukia scenoje? Kas gali būti tikras, kad aktoriui pavyks, kad spektaklis sujaudins žiūrovą?
Abejonėms išsklaidyti organizatoriai surengė bandomuosius pjesės pristatymus. “Viskas buvo tikra – aktoriai, žiūrovai,” – dalinasi patirtimi projekto iniciatorius Donatas Tarasevičius. “Pirmieji šio naujos formos spektaklio pasirodymai buvo mažiau vieši ir tokiu būdu tapo eksperimentais eksperimente. Jų mums reikėjo, kad galėtumėme sutvarkyti tekstą. Tekstas čia be galo svarbus. Mes pirmiausia norėjome išgirsti artimų ir mums svarbių žmonių mintis. Jos įkvėpė ir padėjo suprasti, kaip labai mes norime visa tai tęsti. Esame dėkingi aktoriams, kurie neišsigando būti pirmaisiais, išdrįsusiais žengti į nežinomybę ne tik prieš auditoriją, bet ir prieš save: A. Sakalauskui, R. Samuolytei, G. Savickui, R. Dominaitytei ir R. Valiukaitei.”
Iraniečio rašytojo Nasimo Soleimanpūro drąsus teatrinis eksperimentas gali šokiruoti ne tik aktorių, kuriam pjesė įteikiama tik įžengus į sceną. Kiekvieną spektaklį scenoje pasirodantis vis kitas nieko neįtariantis aktorius lydi ir žiūrovą į kelionę nežinomybėn: į linksmą, gąsdinančią ir be galo asmenišką kelionę...
“Ši pjesė man buvo absoliučiai nauja patirtis, visai kitas lygmuo, buvau tarsi įrankis - garsiakalbis - pjesės autoriui. Tuo pačiu visiškai priartėjau prie jo, regis, jaučiau jo alsavimą. Viso to rezultatas: scenoje ,,čia ir dabar’’ patyriau labai dideli emocijų pliūpsnį. Išgyvenimai buvo tokie stiprūs (mintys apie egzistenciją; apie mus; apie visus kitus, su mumis nesusijusius, žmones), jog turėjau net padaryti minutėlės pertrauką, kad atgaučiau kvapą ir galėčiau toliau skaityti pjesę, toliau vykdyti autoriaus valią. O įžengęs į sceną galvojau, kad bus linksma ir su žiūrovais lengvai papokštausime,” – įspūdžiais dalinasi Arūnas Sakalauskas.
“ Vos įžengus į sceną apima nepatirtas jausmas. Žiūrovai supranta, kad aktorius nieko nežino, apie ką bus pjesė, todėl visą erdvę staiga užpildo toks bendras sąmokslo jaudulys, vienijantis abi puses. Bendrų patirčių žiūrovams ir aktoriui vis daugėja. Visa tai, kas vyksta scenoje ir apskritai salėje, tampa bendra. Viskas nutinka čia ir dabar. Su tuo, ką mums paveda išgyventi autorius, esame susiję visi, net ir tie, kurie dar neišvydo šios pjesės,” – tokios nepamirštamos Rasos Samuolytės emocijos.
Pjesė jau sulaukė tarptautinio pripažinimo. Šis darbas leidžia naujai pažvelgti į keliones laiku, į keliones žemynais ir erdvėmis. Pats kūrinys yra unikalus ir aktualus kiekvienam iš mūsų, nepaisant amžiaus, lyties, tautybės, socialinės padėties. Situacijos, su kuriomis susiduria aktorius ir žiūrovai, liečia visus. Jas esame patyrę, tik gal dar nesupratę, kurios spalvos triušis esame – baltas ar raudonas.
Šis spektaklis - nuostabus žodžio galios pavyzdys, pakylantis virš kultūrų ir sienų.
Nepraleiskite stulbinančio teatrinio įvykio, kuirame šį kartą susitiksite Eglę Gabrėnaitę!
