Į plokštės atidengimą susirinko Mokslininkų namų bendruomenė: kalbininkas prof. Jonas Palionis, finansų ministras Rimantas Šadžius, advokatai Kęstutis Lipeika ir Zenonas Kerutis, dailininkas Vidmantas Jackevičius ir kiti.
Atidengiant atminimo plokštę kalbėjo VU prof. akademikas Domas Kaunas: „Profesorius gyveno prie penkių valdžių. Dėl nesibaigiančių permainų buvo galima pamesti orientyrus. Tačiau jis nebuvo nei skeptikas, nei prisitaikėlis. Būdami šalia tai jutome ir matėmė. Bet tik dabar, iš laiko nuotolio suvokėme, kad gyveno ant įtampos briaunios, išlaikydamas pusiausvyrą tarp realybės ir išgyvenimo taisyklių“.
Prof. V. Žuką apibūdino ir VU Komunikacijos fakulteto dekanas prof. Andrius Vaišnys, VU bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė, muzikologė dr. Zita Kelmizkaitė, profesoriaus našlė pedagogė Eleonora Žukienė.
Tą pačią dieną galerijoje „Menų tiltas“ įvyko naujos knygos „Vladas Žukas. Bibliografijos rodyklė, 1950‒2014“ sutiktuvės ir jam skirtas atsiminimų vakaras. Žodį tarė veikalo rengėja Eglė Akstinaitė-Veličkienė, doc. Žiedūnė Zaveckienė, rengusi ir ankstesnes rodykles, VU Knygotyros ir dokumentotyros instituto vadovė prof. Aušra Navickienė, profesoriaus mokinė Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos direktorė Rima Maselytė, knygos dailininkas prof. Alfonsas Žvilius.
Apie V. Žuko kolekcininko aistrą ir bendradarbiavimą kultūriniame „Krantų” žurnale vakaro metu pasakojo menotyrininkas Helmutas Šabasevičius. Šeimos vardu tėvą prisiminė literatas, „Baltų lankų” leidėjas Saulius Žukas.
Akademikas D. Kaunas apie savo dėstytoją prof. V. Žuką pasakė įžvalgiai ir jautriai: „Sovietmečiu jis nesimėtė, nesiblaškė, brandino ir saugojo mokslininko kultūrą bei inteligentiškumą. Atsivėrusį profesorių mačiau 1990-aisiais. Kartu stovėjome Maironio gatvėje, kai sovietiniai kareiviai užiminėjo „Tiesos“ redakciją. Protestavome. Matėme, kaip nuo Gedimino kalno bokšto stiebo lėtai leidosi mūsų Trispalvė. Profesorius verkė. Ir nušvito, kai pakilo naujutėlė Trispalvė“.
