„Iš viršaus“: ir stebinusiam, ir nuvylusiam J. Valančiūnui dalį ambicijų vertėtų prislopinti

NBA atkrintamosioms varžyboms artėjant prie neišvengiamos kulminacijos 26 ekipų žaidėjai jau dabar dėliojasi darbo prioritetus artėjančiai vasarai. Tarpsezonio planus braižosi ir Toronto „Raptors“ vidurio puolėjas Jonas Valančiūnas, žadantis po kelių mėnesių padėti nacionalinei Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei artėjančiame Europos čempionate. Po rezultatu 0:4 pralaimėto Rytų konferencijos pusfinalio lietuvis kalbėjo apie ambicijas į savo žaidimą įtraukti ir metimus iš trijų taškų zonos, bet ar tikrai JV turėtų skirti savo dėmesį tolimiems metimams?

Kalbėdami apie galimas Jono asmeninio darbo gaires atkreipkime dėmesį į šiame sezone išryškėjusias ar vis dar išlikusias jo stipriąsias ir silpnąsias savybes, sulygindami atitinkamus skaičius su kitų lygos krepšininkų ar „Raptors“ klubo istorijos kontekstu. Toks požiūrio taškas leidžia nesunkiai rasti tiek džiuginančius, tiek nuviliančius JV žaidimo elementus.

Pirmoji J. Valančiūno stiprybė iššaukia itin gražų palyginimą su Toronto klubo istorija. Šių metų pirmenybėse lietuvis pasiekė asmeninį karjeros rekordą, per reguliarųjį sezoną viso atkovodamas 759 kamuolius ir užfiksuodamas tik ketvirtąjį tokį skaičių per 22-ejus „Raptors“ egzistavimo metus.

Bent 750 kamuolių per sezoną iki šiol kanadiečių ekipoje atkovoti pavyko tik du kartus savo paskutiniaisiais sezonais „Raptors“ gretose tą padariusiam Chrisui Boshui ir 2000-2001 metų pirmenybėse identišku pasiekimu pasižymėjusiam Antonio Davisui.

Įdomu tai, jog visi trys tokie sezonai buvo vainikuoti dalyvavimu NBA „Visų žvaigždžių“ rungtynėse. Ir jeigu C. Boshas 2008-10 metais buvo viena ryškiausių figūrų Rytų konferencijoje, A. Davisas į šią krepšinio šventę pakliuvo tik traumą patyrus originaliai joje dalyvauti turėjusiam Alonzo Mourningui. Būtent šis atvejis paskatino NBA pradėti diskutuoti dėl netrukus minėtajame renginyje panaikintos vidurio puolėjo pozicijos.

Pagrindiniu „Raptors“ ginklu kovoje dėl atšokusių kamuolių tapęs J. Valančiūnas gali pasigirti ir aukščiausiu (18,8) visų galimų atkovotų kamuolių išpildymo procentu Toronto klubo istorijoje.

Kontrargumentą, minintį sąlyginai trumpą „roplių“ egzistavimo faktą, nusveria palyginimas su nuo 1946-ų metų savo istoriją skaičiuojančių Bostono „Celtics“ rekordų knyga. Tituluočiausio NBA klubo metraščiuose pagal šį rodiklį JV žengtų antroje vietoje, nusileisdamas tik vos porą sezonų ekipoje praleidusiam Altonui Listeriui (20,4 proc.).

Negana to, jeigu 9483 minutes per savo karjerą NBA lygoje sužaidęs uteniškis šį procentą išlaikytų iki patekimui į jo visų laikų lyderių sąrašą reikalaujamų 15000 sužaistų minučių kiekio, JV įsirašytų net į penkioliktąją (!) jo poziciją.

Galimų atkovotų kamuolių išpildymo procentinė išraiška mums leidžia išvengti susidūrimo su vidutiniškai aikštėje praleidžiamų minučių kiekio skirtumų sudaromomis problemomis. Žvelgiant į šį statistinį rodiklį Jonas yra vienas iš dvidešimties geriausiai NBA istorijoje dėl atšokusių kamuolių kovojančių krepšininkų.

Kita išskirtinė J. Valančiūno stiprybė – puikus pataikymas nuo baudų metimo linijos. Šiame reguliariajame sezone lietuvis iš 217 tokių metimų pataikė 176 ir užfiksavo aukščiausią karjeroje 81 proc. taiklumą, kartu su Dirku Nowitzki, Marcu Gasoliu, Brooku Lopezu ir Karlu-Anthony Townsu tapdamas vienu iš penkių bent 213 cm (7 pėdų) ūgio krepšininku, perkopusiu 80 proc. baudų metimų pataikymo ribą.

Toks skaičius – taip pat anaiptol ne dažnas atvejis NBA istorijoje. Bent 200 baudų metimų reguliariajame sezone išmetė ir bent 80 proc. taiklumu juos realizuoti sugebėjo tik aštuoniolika aukštaūgių. Beje, J. Valančiūnas nėra vienintelis lietuvis šiame sąraše. 2005-06 ir 2007-08 metų sezonuose tokį pat pasiekimą užfiksavo ir tuomet Klivlando „Cavaliers“ marškinėlius vilkėjęs Žydrūnas Ilgauskas.

Vienas iš dvidešimties geriausiai NBA istorijoje dėl atšokusių kamuolių kovojančių krepšininkų ir vienas iš dvidešimties geriausią baudų metimų taiklumą užfiksavusių lygos aukštaūgių. Šiuos du faktus J. Valančiūnas galėtų drąsiai užsirašyti ant savo vizitinės kortelės, tačiau dvi lietuvio žaidime žiojinčios skylės simbolizuoja šį patrauklų vaizdą negailestingai sudarkančias rašalo dėmes.

Tęsiant puolimo temą, vienas iš Jono žaidimo varžovų aikštės pusėje elementų per penkerius stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje praleistus metus neprogresavo nė per nago juodymą.

Aukštaūgio gebėjimą susidūrus su dviguba gynyba atmesti kamuolį laisvam komandos draugui dar praėjusio sezono metu ESPN analitikas Zachas Lowe pavadino „balansuojančiu ties komedijos riba“. Šiais metais J. Valančiūno rezultatyvių perdavimų vidurkis išliko identiškas – vos po 0,7 per rungtynes.

Kalbant suminiais skaičiais, JV šiame reguliariajame sezone per 80 žaistų rungtynių atliko 57 rezultatyvius perdavimus. Tiek pat ar mažiau per identišką ar didesnį rungtynių skaičių surinko tik itin retai kamuolį savo rankose turintys Lucas Richardas Mbah a Moute iš Los Andželo „Clippers“ ir D. Sabonio komandos draugas Jerami Grantas.

Teisybės dėlei, 80 ar daugiau rungtynių šiame sezone sužaidusių krepšininkų buvo ne tiek ir daug – vos 53. Tačiau bent 25 minutes aikštėje vidutiniškai per rungtynes šiais metais praleido 162 krepšininkai. Tokį pat ar mažesnį nei Jono rezultatyvių perdavimų vidurkį tarp jų taip pat užfiksavo tik du žaidėjai: Hassanas Whiteside‘as ir Tysonas Chandleris.

Šiuolaikinėje NBA lygoje fizine jėga savo žaidimą grindžiantys centrai neretai pašiepiamai vadinami „dinozaurais“ – atgyvena, kuriai lemta išnykti. Efektyvaus tritaškių pataikymo įtraukimas į savo žaidimą gali atrodyti kaip tokios etiketės nusikratymo priemonė, tačiau faktiškai visi pastaraisiais metais iš toli atakuoti pradėję aukštaūgiai (M. Gasolis, B. Lopezas, Alas Horfordas) ekipoms visų pirma yra naudingi dėl savo gebėjimo kurti progas komandos draugams.

Būtent šis žaidimo aspektas turėtų tapti pagrindiniu J. Valančiūno darbo siekiant papildyti puolimo arsenalą tikslu. Juolab kad šiandien rezultatyvių perdavimų atžvilgiu lietuviui nežymiai, tačiau sėkmingiausias buvo jo debiutinis sezonas NBA lygoje.

Paskutiniuoju šio straipsnio komponentu, kaip dauguma skaitytojų jau nujaučia, neišvengiamai taps JV gynybos klausimas. Tiek lietuvių, tiek JAV bei Kanados autoriai ne sykį kalbėjo apie išplėstinę Jono gynybos statistiką ir apie amžinus sunkumus susiduriant su varžovų deriniu du prieš du, tačiau ir patys paprasčiausi statistiniai rodikliai, sulyginus juos su lygos kontekstu, iškalbingai nusako pačią ryškiausią lietuvio žaidimo spragą.

Šiame sezone J. Valančiūno užfiksuotas blokuotų metimų vidurkis (0,8 per rungtynes) buvo mažiausias lietuvio karjeroje. Negana to, šis skaičius buvo pats mažiausias tarp visų bent 50 rungtynių starto penkete pradėjusių lygos vidurio puolėjų. Beveik identišką skaičių (0,7) surinkti sugebėjo net 38-erių metų Dirkas Nowitzki.

Ne ką labiau įkvepianti ir lietuvio perimtų kamuolių statistika – Jonas per visą reguliarųjį sezoną (80 rungtynių ir daugiau nei 2000 aikštėje praleistų minučių) kamuolio kontrolę iš varžovų perėmė vos 37 kartus. Tarp tiek pat ar daugiau minučių aikštėje praleidusių krepšininkų žemesnį skaičių užfiksavo tik trys žaidėjai: Ryanas Andersonas, Robinas Lopezas ir Bojanas Bogdanovičius.

Tiek blokuoti metimai, tiek perimti kamuoliai, tiek ir rezultatyvūs perdavimai remiasi tuo sunkiai išmatuojamu žaidimo elementu, kurį anglakalbiai vadina „awareness“. Žaidimo suvokimas, krepšinio intelektas, gebėjimas skaityti veiksmą aikštėje – lietuviškų atitikmenų galime rasti daug, ir būtent to šią akimirką labiausiai stokoja J. Valančiūno žaidimas.

Gebėjimas pakenčiamu taiklumu pataikyti tritaškius ne tik neištaisytų šių spragų, tačiau šioje JV karjeros stotelėje tik dar labiau atitrauktų dėmesį nuo esminių lietuvio silpnybių. Liedamas prakaitą už lenktosios linijos Jonas, deja, tik dar labiau sustiprintų Serge‘o Ibakos (jei pastarasis pratęs sutartį su „Raptors“) šansus perimti startinio vidurio puolėjo vaidmenį.

Puikus tokio scenarijaus pavyzdys – prieš trejus metus iš toli atakuoti pradėjęs ir per pastaruosius du sezonus tik vieną kartą į „Thunder“ starto penketą beįtrauktas turkas Enesas Kanteris. Toje pačioje 2011-ųjų metų naujokų biržoje su JV pašauktas aukštaūgis per minėtus tris sezonus pataikė 31 iš 108 tolimų metimų, tačiau yra priverstas tenkintis epizodinio žaidėjo vaidmeniu.

Vienas geriausiai baudas pataikančių aukštaūgių ir dėl kamuolių kovojančių žaidėjų lygos istorijoje. Tuo pačiu ir vienas blogiausiai aikštę matančių bei varžovų puolimą skaitančių vidurio puolėjų visoje NBA lygoje.

Šiandien Jono laukia du pasirinkimai – daryti viską, kad iš pastarosios pastraipos galėtumėme išbraukti antrą sakinį, arba nuoširdžiai dirbti, kad prie jos galėtumėme prirašyti „ir kartais pataikantis tritaškį“.