„Žalgiris“ ir „Rytas“ sekmadienį Kaune išbandys jėgas „Betsafe-LKL“ pirmenybių rungtynėse.
„Vilniečiams bus sunku šiame mače, nes pastaruoju metu traumas buvo patyrę net keturi gynėjai. Kita vertus, aš vis tiek tikiu „Ryto“ pergale. Gali atsiskleisti kiti žaidėjai, tarp kurių – ir jaunimas. Kauniečių ir vilniečių kovos dažnai būna nenuspėjamos. Tikėtina, kad žalgiriečiai nebus švieži po ketvirtadienio Eurolygos rungtynių su „Maccabi“ Belgrade. „Ryto“ krepšininkai bus pailsėję, jie turėjo daugiau laiko rengtis rungtynėms“, – portalui „Delfi“ kalbėjo A. Šležas.
Vilniečiai šį sezoną patyrė fiasko ir FIBA Čempionų lygoje, ir „Citadele-Karaliaus Mindaugo taurės“ turnyre. Europos fronte „Rytas“ net nepateko tarp 16-os geriausiųjų, o Lietuvos taurės varžybose liko už finalo borto.
„Taip, taurės varžybose labai nepasisekė „Rytui“. Kai finalo ketverte viską lemia vienas mačas, visko pasitaiko. Gal sostinės krepšininkai pusfinalyje deramai neįvertino Panevėžio „7Bet-Lietkabelio“. Žinoma, Čempionų lygoje komanda galėjo žengti toliau.
Nieko nepadarysi. Vis dėlto, manau, kad vilniečiai gali rimtai pakovoti su „Žalgiriu“ dėl LKL čempionų vardo. „Rytas“ yra kovinga, greitąjį puolimą akcentuojanti komanda, sezono metu ją smarkiai sustiprino Marcusas Fosteris. Nors „Žalgiris“ sudėtimi stipresnis, bet kai „Ryto“ žaidėjams pakrenta tritaškiai, ekipa būna sunkiai sustabdoma“, – samprotavo A. Šležas.
Jis įsitikinęs, kad „Ryto“ vyriausiasis strategas Giedrius Žibėnas turi tęsti darbą „Ryte“, nors dalis klubo sirgalių nori jo pasitraukimo: „Treneris už žaidėjus neįmes baudų, neatkovos kamuolių. Esu kategoriškai prieš dažną trenerių kaitaliojimą“.
Europos taurės laimėtojas, triskart LKL čempionas A. Šležas ir toliau nenutraukia ryšių su „Ryto“ klubu. Jis treniruoja šios ekipos dublerius („Rytas-2“ komandą), žaidžiančius „7Bet-Nacionalinėje krepšinio lygoje“.
Be to, Andrius dirba Vilniaus krepšinio mokykloje (VKM) – ugdo 2013-2014 m. ir 2008 m. gimusius jaunuosius krepšininkus. Buvęs garsus žaidėjas atsakė į daugiau „Delfi“ klausimų.
– Kaip tapai treneriu?, – paklausė V. Čeponis.
– Kai dar žaidžiau ir buvau maždaug 35-erių, daug kas man sakydavo, kad baigęs karjerą būsiu treneris. O aš atsakydavau: „Oi, ne, ne, ne“ (juokiasi).
Tie, kurie man pranašavo trenerio karjerą, matė, kaip aš nuolat patarinėjau jaunimui. Ir ne tik jauniems žaidėjams. „Lietuvos ryto“ komandoje per išvykas viešbučiuose gyvendavau vis su kitu klubo naujoku. Pristatinėjau komandos virtuvę, vidaus taisykles, suteikdavau daug įvairios informacijos, kad naujokas greičiau įsilietų į ekipą.
Pavyzdžiui, gyvendavau ne tik su jaunais krepšininkais, bet ir su Gintaru Einikiu, Eurelijumi Žukausku, Steponu Babrausku. Treniruočių stovyklose mokydavau kai kuriuos naujokus išsiplauti aprangą – duodavau jiems savo skalbimo miltelių (šypsosi).
Vėliau jau aprangų patiems skalbti nereikėjo, klubas viskuo pasirūpindavo. Trenerio karjerą pradėjau anksčiau Nacionalinėje krepšinio lygoje rungtyniavusiame „Trakų“ klube. Buvau atleistas, o paskui gavau kvietimą darbuotis VKM, vėliau ir „Ryto“ dubleriuose.
Verslininko gyslelės neturiu, todėl esu treneris (juokiasi).
– Kuo tave traukia darbas su vaikais? Kokiais bruožais turi pasižymėti treneris?
– Man patinka dirbti su vaikais. Tam reikia didžiulės kantrybės. Manau, kad aš turiu šį bruožą. Kai pradėjau dirbti vaikų treneriu, bandžiau jiems iškart perduoti labai daug informacijos, įvairių krepšinio paslapčių, tačiau vaikams tai primti buvo sudėtinga. Viskas turi būti palaipsniui, po truputį.
Treneris turi būti bendraujantis. Aišku, pasitaiko, kad koją kiša nuovargis, ypač po pralaimėjimų serijos. Tačiau rankų nenuleidžiu.
Su mažiukais būtina daug šypsotis, paploti per petį. Negali su jais būti labai griežtas. Tokius vaikus turiu mokyti kantrybės. Kai atlieka kažkokį pratimą, jie po penkių minučių jau nori kitokios užduoties.
Su vyresniais neretai būnu griežtas. Taip stengiuosi išreikalauti įvairių dalykų. Kai kurie per daug žaidžia po vieną ar patinginiauja. Tuomet pakeliu balsą. Stengiuosi jiems įkalti į galvą, kad aukštame lygoje galime rungtyniauti tik tada, jei nesitaupysime, jei žaisime komandinį krepšinį.
– Ar pasitaiko, kad „patarimų“ duoda moksleivių tėvai?
– Taip, jie gana dažnai reiškia savo nuomonę (juokiasi). Tarkim, jie manęs klausinėja, kodėl jų vaikas aikštėje praleidžia per mažai minučių, kodėl buvo pakeistas, kodėl nepatenka į starto penketą. Bandau kantriai viską paaiškinti.
– Kokios tavo, kaip trenerio, didžiausios pergalės?
– Tai kad dar nesu nieko ypatingo laimėjęs. Mano treniruojama 2008 metais gimusių berniukų komanda išties pajėgi, bet finalo ketvertuose triumfuoti nepavyksta. Dažniausiai liekame ketvirti. Turime kažkokį tokių varžybų sindromą, nors reguliariajame sezone būname lyderiai ar šalia jų. Turbūt žaidėjai neatlaiko įtampos. Daug ką lemia psichologija. Tai skaudu, bet mėginu pakeisti tą situaciją.
Iš svarbesnių laimėjimų galiu paminėti, kad su 2003 metais gimusiais moksleiviais esame užėmėme trečiąją vietą Lietuvoje. Su „Ryto“ dubleriais praėjusį ir šį sezoną patekome į atkrintamąsias varžybas. Prisidėjau prie Ganto Križanausko, Modesto Babraičio tobulėjimo. Jie jau kviečiami į pagrindinę „Ryto“ komandą. Nuo šių žaidėjų darbo priklausys, ar jie kils aukščiau.
– Ar vaikams tobulėti netrukdo šiuolaikinės technologijos? Senesniais laikais, kai nebūdavo kompiuterių, planšečių, mobiliųjų telefonų, moksleiviai labai daug laiko praleisdavo kiemo aikštelėse, kur sustiprėdavo fiziškai. Dabar turbūt situacija kitokia?
