Tuomet po komandų pristatymo Šaras, eidamas pasisveikinti su varžovų trenerių štabu, akivaizdžiai viena ranka prisidengė veidą ir tokiu būdu imitavo neva nuo koronaviruso apsaugančią kaukę. Šis pokštas patiko ir Ettorei Messinai, nes net ir jis tada neįsivaizdavo, kad visas pasaulis netrukus sustos.
Š. Jasikevičius juokėsi paskutinis, nes žalgiriečiai laimėjo tas rungtynes 105:97 (53:44), bet po geros savaitės Eurolyga buvo sustabdyta, o paskui ir nutraukta taip ir neišsiaiškinus nei čempionų, nei TOP-8, į kurį rimtai pretendavo tiek kauniečiai, tiek ir milaniečiai.
Ir štai praėjus pusmečiui „Armani“ dizaineriai su Krepšinio profesoriumi priešakyje grįžo ant Kauno podiumo, kuriame po truputį bunda didysis krepšinis – surengtas ikisezoninis turnyras su netgi žiūrovais tribūnose. Tiesa, Ettore čia jau neberado Šarūno – vietoje pastarojo, ranką prie šoninės linijos jam spaudė austras Martinas Schilleris.
Skirtumų būta ir daugiau: Zachas LeDay'us vilkėjo jau nebe žaliai-baltus, o raudonus marškinėlius ir buvo vienintelis abiejų tų susitikimų dalyvis, šventęs dvi pergales – Kauno ekipa neprilygo Milano atstovams 70:88 (23:46). Ypač iškalbinga buvo pirma dvikovos pusė, kurią net ir oficialūs „Žalgirio“ kanalai įvardijo kaip vienpusį eismą, kitaip tariant, žaidimą į vieną krepšį.
Kame slypi ir ką reiškia toks milžiniškas (kone 30 taškų) skirtumas tarp dvejų tų pačių klubų rungtynių pavasarį ir rudenį? Ko verti „Žalgirio“ naujokai ir ko labiausiai trūksta iš buvusių žaidėjų? Koks šį sezoną bus komandos veidas? Kuo įdomi M. Schillerio krepšinio filosofija ir bendravimas su auklėtiniais? O svarbiausia, ar tai veiks Eurolygoje?
Pokalbis apie tai ir ne tik apie tai – sugrįžtančioje „Delfi“ TV laidoje „Krepšinio zona“ su treneriu Tomu Purliu ir komentatoriumi Vaidu Čeponiu.
– Tomai, žalgiriečiai baigė kontrolinių mūšių ciklą dvejopos nuotaikos: viena vertus, 81:74 įveiktas Atėnų „Panathinaikos“ ir laimėtos keturios repeticijos iš penkių, tačiau namuose nepasipriešinta „Armani Olimpia“ pajėgoms. Kokį bendrą įspūdį tau paliko komandos žaidimas?
– Daugiau pozityvo galima buvo įžvelgti, kai buvo žaista su silpnesnėmis komandomis, bet juk visiems aišku, kad „Žalgiris“ laimės prieš Utenos „Juventus“, Panevėžio „Lietkabelį“ ar Rygos VEF.
Be abejo, pasirodymas prieš „Panathinaikos“ taip pat nebuvo prastas, bet akis labai rėžė didelės klaidos gynyboje ir vėlavimai padedant vienas kitam. Italai daug metimų atliko laisvi.
Žalgiriečiams trūko drausmės. Kalbama, kad šio sezono „Žalgiris“ žais tokį laisvesnį krepšinį, bet jis negali būti be disciplinos. O spragų tikrai buvo ir čia laukia dar daug darbo.
– Vaidai, turbūt sunku būtų ir prisiminti, kad Šaro laikų „Žalgiris“ taip beviltiškai pralaimėtų pirmą susitikimo dalį – net 23:46. Kaip paaiškintum tą prarają?
– Manau, gal kauniečius psichologiškai sugniuždė kosminis varžovų pataikymas – net ir atakuojant per rankas. Milano ekipos sudėtis šiemet yra išties įspūdinga ir galbūt net verta Finalo ketverto. Tai – vienas iš nedaugelio klubų, kuris net padidino biudžetą ir pasikvietė labai aukšto lygio žaidėjų, ypač metikų.
Pritariu Tomui, kad šlubavo „Žalgirio“ komandinė gynyba, kuri yra visai kitokia nei prie Š. Jasikevičiaus, kai buvo taikomi susikeitimai ginamaisiais. Dabar Kaune nėra tokių mobilių centrų, kad tai galima būtų atlikti du prieš du situacijose.
– Tomai, kadangi pats esi treneris, kaip įvertintum M. Schillerio vadovavimą komandai ir reakciją į tai, kas vyksta aikštėje?
– Kad ir kaip ten būtų, tenka lyginti su Š. Jasikevičiaus elgesiu. Kas labai krito į akis ir ko pasigedau, tai, kad, kai antrame kėlinyje yra atsiliekama 23 taškais ir komanda eina tik žemyn, reikia griežtesnės trenerio rankos. Atrodė, kad nepaisant rezultato, viskas yra gerai ir tenkina strategą.
Po pertraukos žalgiriečiai grįžo susikaupę ir kurį laiką net turėjo iniciatyvą, bet pačių rungtynių metu trūko to, kad M. Schilleris darytų kokius nors pakeitimus.
– Vaidai, M. Schilleris net ir po skaudaus pralaimėjimo kalbėjo labai ramiai ir neskalpavo savo žaidėjų, o labiau gyrė varžovus. Taip bus visada ir čia buvo atsižvelgta į tai, kad tai tik kontrolinis mačas?
– Jis turbūt niekada neskalpuos savų. Martinas tokio jau stiliaus, labai pozityvus treneris yra. Tuo labai skiriasi nuo Šaro, nes nėra nei griežtas, nei piktas, bando kitais būdais paveikti savo auklėtinius. Jis net Steve'ą Vasturią gyrė, kuris nieko stebuklingo tikrai nenuveikė.
– Tomai, šiųmečiame „Žalgiryje“ kone pusė žaidėjų nėra pavojingi (arba tokie būna labai retai) atakuojant iš trijų taškų zonos. Tai: ir Nigelis Hayesas (0/9 tritaškiai su PAO ir „Armani“), Joffrey Lauvergne'as, Augustine'as Rubitas, Marekas Blaževičius, Martinas Gebenas bei Paulius Jankūnas. Ar ne per didelė prabanga turėti tiek daug iš toli praktiškai niekuo negrasinančių aukštaūgių?
– Aš sakyčiau taip: jeigu penkete yra du žaidėjai, kurie nemeta tritaškių, kaip kad yra Lietuvos rinktinėje – Jonas Valančiūnas ir Domantas Sabonis, kurie net iš vidutinio nuotolio nelabai atakavo, tada kyla problemų. O jeigu penkete vienas toks žaidėjas, tada dar galima jį efektyviai išnaudoti po krepšiu ir pan. Aišku, pavyzdžiui, Paulius Jankūnas turi savo ginklų ir gali pataikyti iš vidutinio, ką Šaras puikiai ir išnaudodavo.
– Vaidai, kol kas minučių M. Schillerio „Žalgiryje“ neatsiranda Tomui Dimšai, Karoliui Lukošiūnui ir M. Blaževičiui. Kaip prognozuoji, koks bus jų likimas Kaune?
– Man labai liūdna ir skaudu dėl T. Dimšos, nes S. Vasturia kol kas nepalieka jokio įspūdžio ir neturi jokios rimtesnės tarptautinių varžybų patirties, kai Tomas net ir rinktinei atstovavo, ir šiaip yra atletiškesnis, gali prasiveržti bei ginasi gerai. Būtų apmaudu, jeigu jis vėl būtų skolinamas – jam tai būtų didžiulis smūgis psichologiškai. Juk dabar jo aukso amžius ir jis turi žaisti.
Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.
