„Žalgiriui“ vadovaujantis Š. Jasikevičius nemažą savo karjeros dalį – 4 sezonus – praleido „Barcelonos“ komandoje, įsimylėjo šį Katalonijos miestą ir laisvai išmoko ispanų kalbą.
Todėl nieko keisto, kad žurnalistai lietuvį kalbino ispaniškai, o pokalbio apie „Žalgirį“, Eurolygą ir pačią Š. Jasikevičiaus asmenybę pabaigoje nesusilaikė nuo klausimo apie sugrįžimą į Barseloną ir galimybę stoti prie garsios šio miesto komandos vairo.
– Logiška manyti, kad Š. Jasikevičius, kuris buvo laimintis žaidėjas, Eurolygoje nori daugiau, nei turi dabar. Ar skaičiavote, kiek pergalių reikia, kad patektumėte į atkrintamąsias varžybas?
– Žinote, jei atvirai, čia nelabai įmanoma kažką planuoti. Po pirmų ketverių ar penkerių rungtynių mes jau buvome pradėję skaičiuoti ir galvoti apie tai, kaip pateksime į atkrintamąsias, tačiau tuomet gavome rimtą pamoką – pralaimėjome tris ar keturias iš eilės ir buvome nuleisti ant žemės. Taigi, geriau nemąstyti apie situaciją, koncentruotis į kasdieninį darbą, žengti nuo rungtynių iki rungtynių ir žiūrėti, kas bus pabaigoje. Kalbant apskritai, esu patenkintas – ypač tuo, kaip į komandą integravosi jaunimas.
– Šarūnai, kas jums „Žalgiryje“ patinka labiausiai?
– Man labiausia patinka tai, kad „Žalgiris“ – kovojanti komanda. Pamažu sumažinome klaidų skaičių, o tai mane labai džiugina – klaidos Eurolygoje mus nuolat skandindavo. Džiugina ir tai, kad rūbinėje turime puikią komandinę dvasią. Man pačiam čia patinka.
– Kaip vertinate gerokai prailgintą Eurolygos sezoną?
– Faktas, kad tai labai sunkus turnyras. Tačiau ne tik mums, bendrame kontekste – mažai komandai. Jis sunkus visiems, o grandai – ne išimtis. Iš tikrųjų, Kai mes laimime rungtynes, esame išskirtinai patenkinti – tu tiesiog nežinai, kada kitą kartą galėsi džiaugtis dar viena pergale. Ir toks įtemptas turnyras, kuris tuo pačiu yra nenuspėjamas, turėtų patikti sirgaliams. Taip, sunkus ir rungtynių grafikas, tačiau šiuo atveju sąlygos taip pat vienodos visiems klubams.
– Ar pavyko rasti balansą komandoje tarp veteranų – Roberto Javtoko, Pauliaus Jankūno – ir vaikinų, kurie turi kur kas mažiau patirties, pavyzdžiui Luko Lekavičiaus?
– Manau, kad taip. Toks ir buvo mūsų tikslas. Kai vasarą kūrėme komandą, įsivaizdavome, kas mūsų laukia. Ir aš esu labai patenkintas tuo, kas vyksta. Ypač tuo, kaip aikštėje pastaruoju metu atrodo jaunimas, kuris demonstruoja, kad turi charakterį, kad nori kibti į atlapus grandams.
– LKL čempionate „Žalgiris“ pirmauja, nugali savo amžiną varžovą „Lietuvos rytą“, tačiau du kartus nusileido „Lietkabeliui“. Ar Lietuvos lyga yra sustiprėjusi?
– L. Westermannas yra jaunas žaidėjas, tačiau turi labai didelę patirtį, nes jau ne vienus metus žaidžia Eurolygoje. Man patinka tokio tipo gynėjai; jis – įžaidėjas, tačiau gali gintis ir prieš antrą, ir prieš trečią, o kartais – ir prieš ketvirtą „numerius“. Jis labai įvairiapusis, komandai gali duoti daug naudos, jam esant aikštėje galima keisti taktikas.
Gaila, kad Leo karjerai koją kiša traumos, tačiau dabar jis įrodinėja, kad gali žaisti bet kokioje komandoje. O A. Lima pastaruoju metu mane irgi džiugina, nors pradžia jam buvo sunki. Reikėjo priprasti prie visko – naujos aplinkos, naujos sistemos, naujo vaidmens. Tačiau jam tai pavyko padaryti: per pastarąjį mėnesį „Žalgiris“ gerokai pagerino gynybą, o tai yra didelis Augusto nuopelnas.
– Šarūnai, šiemet pagarsėjo jūsų pasisakymai apie arbitrus ir specifinės kovos su jais rungtynių metu. Kaip šiame fronte sekasi dabar?
– Ką gi, kartais reikia kovoti. Protestuoti nėra mano mėgstamiausias užsiėmimas, tačiau kartais esu priverstas tai daryti, o už tai būnu nubaustas. Norėčiau būti ramesnis, bet to padaryti nepavyksta – aš emocijas lieju ne dėl savęs paties, o dėl komandos, dėl „Žalgirio“. Kartais kovoti tiesiog būtina.
Bandau būti gerbiamas žmogus – kartais tai pavyksta, o kartais emocijos prasiveržia per stipriai. Aš suprantu, koks sunkus yra teisėjų darbas, bandau su jais kalbėtis kuo daugiau, suvokti ką jie galvoja. Kodėl švilpia vienoje situacijoje, o kitoje ne. Bandau tuo gyventi, ir man tai iš tikrųjų patinka.
– Ar įsivaizduojate Š. Jasikevičiaus gyvenimą be krepšinio?
– Ne, tai neįmanoma.
– Pamažu kuriate savo trenerio karjerą. Ar labai skiriasi žaidimas aikštėje ir buvimas trenerio kostiume?
– Abiejose situacijose tenka kentėti, tačiau pasakysiu, kad treneriu būti daug sunkiau. Būdamas žaidėju tu turi atsakomybių – rungtynės, kelionės, vadovai, medikai, šiek tiek žiniasklaidos, pats visa tai patyriau. Tačiau tapus treneriu užgriuvo visai kita atsakomybė. Kalbėti su žiniasklaida tenka ne tik prieš rungtynes, bet ir jų metu, tenka nuolat vertinti situaciją, visą laiką kontaktuoti su įvairių sričių atstovais, nuolat jaučiamas papildomas spaudimas. Todėl aš visada sakau savo žaidėjams – turite žaisti iš visų jėgų, nes turite patį geriausią darbą pasaulyje.
– Ar per šiuos pusantro sezono buvo toks atvejis, kai norėjote šokti į aikštelę ir pats imti kamuolį į rankas?
– Ne, tikrai ne. Žaidėjo karjerą jau baigiau.
– Visai nesportuojate? Tačiau atrodote labai gerai.
– Stengiuosi daug nevalgyti (juokiasi).
– Kaip manote, kas šiemet žais Eurolygos finalo ketverte?
– CSKA, „Real“, „Fenerbahče“. Gal „Olympiakos“, galbūt ten gali atsidurti ir „Panathinaikos“. Daug talento turi „Baskonia“, tai labai atletiška ir gerai treniruojama komanda. Tačiau ketvirtfinaliai būna nenuspėjami.
– Ar stebina prastas jūsų komandos „Maccabi“ pasirodymas?
– „Maccabi“? Aš dabar „Žalgiryje“, todėl tai nėra mano komanda. Tačiau žinoma, stebina. Žiūrint iš kitos pusės, šioje Eurolygoje bet kas gali būti turnyro lentelės apačioje. Mes matome Milano „Emporio Armani“ ir Stambulo „Galatasaray“ komandas, kurios turi puikias sudėtis, tačiau pergales renka sunkiai.
– Paskutinis klausimas. Kas nutiko praėjusią vasarą, ar tikrai galėjote tapti „Barcelona“ teneriu?
– Nežinau, ar galėjau tapti treneriu iš tikrųjų, bet pokalbis įvyko. Visas pasaulis turi savų idėjų; aš turėjau savo, klubo atstovai – savo. Bet negalėjome tęsti pokalbių, nes kai kurie dalykai mūsų požiūriuose nesutapo. Aš labai gerbiu šį klubą, jame dirbančius žmones ir tikiuosi, kad su savo idėjomis jiems pavyks suburti pergalingą kolektyvą.
– Kai kalbėjau su savo kolegomis ir draugais, jie man užsiminė, kad Š. Jasikevičius buvo vienas iš paskutinių žaidėjų, kurie sugebėdavao ant kojų pastatyti „Palau Blaugrana“ arenos žiūrovus. Aš tikiuosi, kad vieną treniruosite „Barselonos“ ekipą. Jei neklystu, kontraktą su „Žalgiriu“ turite iki 2018-ųjų birželio?
– Taip, iki 2018-ųjų, tačiau tikslios datos nepamenu (juokiasi).
