Studijas JAV baigęs 192 cm ūgio gynėjas profesionalo karjerą pradėjo 2000 metais ir spėjo savo jėgas išbandyti Izraelio, Lietuvos, Belgijos, Vokietijos ir Ispanijos čempionatuose, bet geriausi jo metai – praleisti Italijoje.
2005-2009 ir 2010-2012 metais Sienos „Montepaschi“ ekipoje žaidęs R. Kaukėnas penkis kartus tapo Italijos čempionu, o dabar jau trečią sezoną iš eilės žiba Emilijos Redžo „Grissin Bon“ klube.
Nors gimtinėje krepšininkas žaidė vos du sezonus, didžiąją karjeros dalį jis praleido kartu su broliais Lavrinovičiais. Su Kšyštofu jis rungtyniavo „Montepaschi“ gretose, o su Darjušu – Madrido „Real“ bei dabar „Grissin Bon“ komandoje. Visa trijulė 2012-2013 metų sezone kartu atstovavo ir Kauno „Žalgiriui“, su kuriuo iškovojo LKL čempionų žiedus.
Po 2012 metų Londono olimpinių žaidynių karjerą Lietuvos rinktinėje užbaigęs gynėjas savo kraityje taip pat turi ir Europos čempionato bronzos medalį, laimėtą 2007 metais Ispanijoje.
Šiemet R. Kaukėnas iš keturių Europos taurės rungtynių sužaidė tik vieneriose (17 tšk.), o Italijoje – trijose iš šešių (11,7 tšk.), nes prieš kelias savaitės patyrė traumą – žaidėjui įplyšo šlaunies raumuo. Ant parketo lietuvis turėtų sugrįžti jau artėjančią savaitę.
Europos taurės turnyre „Grissin Bon“ patyrė kol kas tik vieną pralaimėjimą, o „Seria A“ pirmenybėse – du. Vieną iš šių kartų ekipa nusileido Kapo „d'Orlando“ komandai su Simu Jasaičiu priešakyje.
Pastarasis Europos pietuose išgyvena antrąją jaunystę – per rungtynes vidutiniškai žaidžia 33,8 minutes ir pelno 18,2 taško, dvitaškius mesdamas 50, o tritaškius – 41,7 procento taiklumu.
Išskirtiniame interviu Krepšinis.lt R. Kaukėnas pasakojo apie gyvenimą su broliais Lavrinovičiais, nelemtas traumas ir vis dar išlaikytą puikią sportinę formą, Italijoje atgimusį Simą Jasaitį, artėjantį karjeros saulėlydį ir galimybę ją užbaigti Lietuvoje bei „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ priešpriešą.
– Prieš kelias savaitės patyrėte traumą. Kas konkrečiai nutiko ir kada vėl grįšite į aikštelę?, – Krepšinis.lt paklausė R. Kaukėno.
– Buvo smulkus šlaunies raumens plyšimas, bet jau lygtais geriau. Tikiuosi, kad Europos taurės rungtynėse jau išbėgsiu į aikštelę.
– Nežiūrint į traumą, kaip vertinate sezono pradžią?
– Žaidžiame banguotai, bet malonu, kad laimėjome supertraurę – tai didelis įvykis klubo istorijoje. Iš kitos pusės, pralaimėjome kelias rungtynes, kurias turėjome laimėti. Bet čia tik sezono pradžia, todėl bangavimų sunku išvengti – stengiamės, kad tų linksmųjų kalnelių nebebūtų.
– Pernai likote per žingsnį nuo Italijos čempionų titulo. Ar šiemet komandai keliamas tikslas būti pirmai?
– Komandos keičiasi – viskas keičiasi. Mūsų komandoje taip pat nemažai žaidėjų pasikeitė – pirmiausia reikia pakliūti į atkrintamąsias. O po to žiūrėsime, nes viskas priklauso nuo traumų ir nuo daug kitų šalutinių dalykų. Šiemet esame labiau susikoncentravę Europos taurės turnyrui, kuriame norime patekti į kitą etapą, nes pernai to padaryti nepavyko. O dėl Italijos čempionato – dar sunku pasakyti, bet į atkrintamąsias varžybas privalome patekti.
– Simas Jasaitis šiemet persikėlė į Italiją ir tarsi atgimė iš naujo. Ar nustebino toks jo žaidimas?
– Tikrai nenustebino. Labiau nustebino, kad pernai nežaidė. Daug kas sako, kad jis buvo ne formoje, bet kai žaidėjas negauna žaisti, tai jis niekada tos formos neįgaus. Iš kitos pusės, Simas yra labai aukšto lygio žaidėjas, protingas, daug metų žaidęs rinktinėje, todėl tokiai komandai kaip Kapo „d'Orlando“ nusišypsojo laimė jį įsigyti. Simas pateisino lūkesčius: žaidžia beveik po 40 minučių ir atlieka viską, ką treneris prašo. Šios komandos trenerį pažįstu nuo „Montepaschi“ laikų – jis labai patenkintas Simu ir atsiliepė tik teigiamai.
– Jūsų komanda jau žaidė prieš Simą. Galbūt teko pabendrauti? Kokį įspūdį jam palieka Italija?
– Man kol kas neteko. Gaila, kad nevažiavau į tas rungtynes. Darjušas kalbėjo: patenkintas – džiaugiasi geru oru (juokiasi).
– Žaidžiate kartu su Darjušu Lavrinovičiumi. Turbūt smagu šalia turėti lietuvį?
– Aš be brolių niekur nebežaidžiu (juokiasi). Kur broliai – ten aš, arba atvirkščiai: kur aš – ten ir broliai. Čia jau mano gyvenimo istorija. Ar jau tapome šeimos nariais? Beveik (juokiasi).
– Jums jau 38-eri, bet Lietuvoje jus dažnai vadina „Nesenstančiu“. O ar pats jaučiatės nesenstantis? Kaip kūnas atlaiko fizinius krūvius?
– Skirtumas yra – anksčiau nepavargdavau niekada, o dabar ir traumos, ir kelionės atsiliepia. Amžius atsiliepia. Bet kol kas greitis, staigumas dar ne taip krito, taip kad galima žaisti (juokiasi). Svarbiausia, kad yra geri komandos draugai, kurie sunkiai dirba ir nori laimėti. Tai yra svarbiausia. Kai komandoje bloga atmosfera, tai ir motyvacijos dažnai nelieka. O dabar – kaip tik atvirkščiai. Yra daug motyvacijos. Visi norime laimėti, kažką iškovoti – gerai leidžiame laiką tiek žaisdami, tiek treniruodamiesi.
– Per savo karjerą turėjote ne vieną sunkią traumą. Kaip pavyksta išlaikyti tokią puikią fizinę formą?
– Iš tikrųjų, kuo esi senesnis – tuo daugiau reikia dirbti (šypsosi). Dabar labiau koncentruojuosi fiziniam pasirengimui ir atsistatymui: stengiuosi valgyti kuo sveikesnį maistą ir laiku eiti miegoti. Taip pat atlieku pratimus, kurie reikalingi, kad išlaikyčiau jėgą, staigumą ir šoklumą. O svarbiausia – nepersidirbti. Po ilgų karjeros metų jau žinau, ko reikia ir ko nereikia mano kūnui.
– Kiek dar sezonų norėtumėte žaisti?
– Nežinau, jau nieko neplanuoju – viskas priklausys nuo šio sezono ir, aišku, sveikatos. Nes žinote, jau nesinori patirti kryžminių kelio raiščių ar dar kokią sunkią traumą – nes tada jau viskas. O dėl paties darbo, dėl treniruočių ir dėl to šiurpuliuko, kurį jaučiu prieš žengiant į aikštelę, tikrai verta žaisti ir dar daugiau žilų plaukų prisiauginti (šypteli).
– Sutartis su Emilijos klubu baigsis po šio sezono?
– Taip, mes pasirašėme sutartį vieneriems metams. Kai baigsis sezonas, žiūrėsime, kas toliau.
– Tai galbūt norėtumėte karjerą užbaigti Lietuvoje?
– (atsikvepia) Sunku pasakyti. Mano šeima daugiau Švedijoje būna, nes juk žmona švedė (šypteli). O aš į Lietuvą atlekiu tik su labdaros reikalais ar mamą, draugus bei gimines aplankyti.
– Esate žaidęs tiek Vilniaus „Lietuvos ryte“, tiek Kauno „Žalgiryje“. Ar vis dar sekate šių komandų rezultatus?
– Žinoma. Su broliu stebime abiejų komandų pasirodymus, jas palaikome. Norisi, kad jos abi gerai pasirodytų Europoje, nes tai labai svarbu Lietuvos krepšiniui, ypač dabar, kai artėja visos permainos Europos krepšinyje. Norisi, kad abu klubai pasirodytų kuo geriau, kad jų situacija ateityje būtų kuo dėkingesnė. Dėl to bus geriau tiek šalies krepšiniui, tiek augančiam jaunimui. Abiems klubams linkiu tik sėkmės.
– O kai abu klubai žaidžia tarpusavyje, kurią pusę palaikote?
– Ir „Lietuvos ryte“, ir „Žalgiryje“ žaidžiau po sezoną, bet labiau linkstu prie žalgiriečių, nes Vilniuje rungtyniavau labai jau seniai. Labiau sergu už „Žalgirį“, nes įdomu, kaip Šarūnui sekasi dirbti treneriu. Komandoje taip pat yra daug rinktinės vyrukų, su kuriais žaidžiau ilgus metus – tai ir Paulius, ir Robertas, ir Martynas, ir Renaldas. Aišku, „Lietuvos ryte“ yra Adas, Antanas, Mindaugas. Ir ten, ir ten yra senų draugų – norisi, kad visiems gerai būtų (juokiasi).
– Darjušas galbūt labiau sega už vilniečius, nes ten žaidžia Kšyštofas? Daug aistrų verda stebint rungtynes?
– Ne, per dantį vienas kito netraukiame. Jis seka brolio žaidimą, o po rungtynių padiskutuojame – analizuojame labiau iš krepšinio pusės.
– Sezonas abiems komandoms prasidėjo skirtingai, nors abi kaip reikiant pasistiprino: „Žalgiris“ startavo geriau, „Lietuvos rytas“ – daug prasčiau. Kadangi matėte abiejų klubų virtuvę, kaip galėtumėte paaiškinti, kodėl žalgiriečiai pastaraisiais metais vis pranoksta vilniečius?
– Realiai, tai „Žalgirio“ sudėtis yra žymiai geresnė ir tiek. Aišku, „Lietuvos rytas“ taip pat stengiasi ir juda gera linkme – negaliu nieko blogo pasakyti. Kažkas turi laimėti – kažkas turi pralaimėti. Čia tik sezono pradžia – daug kas gali pasikeisti sezono metu.
