Nors Lietuvos rinktinei nuolat tenka pergyventi kaitų kartos procesą, mūsų šalies trispalvė neišvengiamai mirga pasaulio krepšinio elite. Iš pradžių ryškiai žibėjo Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio, Gintaro Einikio, S. Jovaišos ar Rimo Kurtinaičio pavardės. Vėliau juos pakeitė Šarūnas Jasikevičius, Arvydas Macijauskas, Ramūnas Šiškauskas, Darius Songaila ar Robertas Javtokas. Dabar vėl turime naujus žmones, garsinančius mūsų šalį pasaulyje.
„Mes esame viena iš tų šalių, kuri nėra pasinaudojusi natūralizacija – mus veikia patriotizmas, todėl ir neieškome pagalbos iš kitur. Bandome lavinti ir auginti savo krepšinį ir taip lygintis su galingiausiomis šalimis. Galų gale juk tai nacionalinė komanda – ji tokia ir turi išlikti. Nepritariu kitų žaidėjų natūralizavimui, nes tai iškreipia rinktinės dvasią“, – patriotišką požiūrį dėstė rinktinės skautas Benas Matkevičius.
Sportbačius ant vinies pakabinus Š. Jasikevičiui, rinktinėje vis dar neatsirado dirigentas, gebantis stabiliai vesti komandą į priekį. Nors keliuose čempionatuose buvo sužibėjęs Mantas Kalnietis, visą naštą ant savo pečių dažniausiai tenka nešti jam vienam. Spragą šioje pozicijoje stengiamasi kamšyti kitų žaidėjų sąskaita ir nuolat tikimasi, kad galiausiai užaugs tinkama pamaina. Tačiau kažko vis pritrūksta ir pritrūksta.
„Tiesiog gal tas darbas nevyksta taip kryptingai, kaip norėtųsi. Reikėtų individualizuoti žaidėjų pasiruošimą, o ne nuo pat jaunystės mokytis taktinių gudrybių, derinių. Pirmiausia reikia pradėti nuo individualių savybių tobulinimo – tada tikrai atsiras žaidėjai.
Tas pats Sabonis pradėjo nuo įžaidėjo ir žaidė visose pozicijose, todėl ir tapo toks kūrybingas ir įvairus. Mums irgi reikėtų į tai atkreipti dėmesį. Girdėjau, dabar „Žalgirio“ dubleriai pradėjo eiti ta linkme ir Tomas Masiulis leidžia pasireikšti individualioms žaidėjų savybėms. Jeigu atsiras individualiai stiprių krepšininkų, natūralu, kad iš tokių bus galima atsirinkti geriausius ir unikalius visų pozicijų žaidėjus“, – naują treniruočių proceso kryptį įžvelgė S. Jovaiša.
Pastaraisiais metais Lietuvos rinktinėje nuolat atsiranda akivaizdžios skylės – tai gynėjų, tai puolėjų grandyje, bet Jonas Kazlauskas sugeba jas užkamšyti. Tai dažniausiai daroma komandiniu darbu aikštėje. Kol turėjome Liną Kleizą, turėdavome ir žmogų, galintį lemiamais momentais truktelėti komandą į priekį. Bet dėl traumų jo karjera jau pakibo ant plauko, o antro tokio lygio krepšininko kol kas neužsiauginome.
Dauguma Europos šalių tokiais atvejais pasitelkia legionierių pagalbą, kuriems išimties tvarka suteikiama pilietybė. Lietuva jau patyrė Makedonijos galią, kuomet ją į priekį vedė Bo McCalebbas. Natūralizavusi žaidėjus yra tiek Ispanija, tiek Turkija, tiek Juodkalnija ar Lenkija. Bet kodėl tokios galimybės atsisako Lietuva?
„Į šį reikalą rimtai nežiūriu ir nesigilinu. Esu susikoncentravęs į mūsų žaidėjus, kurie auga Lietuvoje ir joje rungtyniauti ketina su ilgesne perspektyva“, – kategoriškas buvo B. Matkevičius.
O jeigu krepšininkas Lietuvos pilietybę įgyja ne dirbtinai, o savo noru, nes turi lietuviškų šaknų?
„Žinoma, toks variantas yra. Tik nereikia apsijuokti. Juk matome, kaip į Lietuvą atvyksta amerikiečiai, už kuriuos stipresnių žaidėjų, atidžiau pasižvalgius, galima rasti ir Lietuvoje. Taip, pasirinkimas nėra toks gausus, bet esu matęs ne vieną atvejį, kai legionieriai niekuo nepranašesni už vietinius“, – svarstė buvęs žalgirietis S. Jovaiša.
Krepšinis.lt praėjusią savaitę kalbėjosi su Lietuvos pilietybę 2014 metų liepą įgijusiu amerikiečiu Johnu Shurna, kurio seneliai iš Lietuvos emigravo esant Sovietų okupacijai. Nors pats krepšininkas tikino norintis rungtyniauti Lietuvoje, iki šiol su LKF vadovais jis dar nebuvo susisiekęs.
Rinktinės treneriai tiek apie šį „Valencia“ žaidėją, tiek apie kitus lietuviško kraujo turinčius ir krepšinį žaidžiančius žmones informaciją turi, bet patys imtis ryžtingesnių veiksmų neketina.
„Kyla daug klausimų: ar jis kalba lietuviškai, ar yra susipažinęs su mūsų kultūra, ar jis dėl savęs žais, ar dėl rinktinės, dėl šalies. Mums reikalingi tokie žaidėjai, kurie galėtų kažką Lietuvai atgal duoti ir norėtų jai atstovauti visa širdimi, o ne tiesiog pakilti karjeros laiptais. Rinktinė – mūsų šalies pasididžiavimas. Tokią ją turime ir išlaikyti“, – LKF poziciją palaikė B. Matkevičius.
Tiesa, S. Jovaiša pripažįsta, kad per daugiau nei du dešimtmečius požiūris į rinktinę kiek pasikeitė. Pirmaisiais metais marškinėliai su užrašu „Lietuva“ ir trispalve ant krūtinės bei skambantis šalies himnas turėjo kiek didesnę reikšmę.
„Aš niekada nepamiršiu olimpinių žaidynių krepšinio turnyro apdovanojimų ceremonijos Barselonoje, kuomet šalia JAV vėliavos kilo lietuviška trispalvė. Tai tokia euforija, kurią reikia pačiam pajausti – to papasakoti neįmanoma“, – istorinį momentą prisiminė 61-erių olimpinio bronzos medalio savininkas.
„O dabar jaučiasi, kad finansinis faktorius vis tik veikia atskirus žaidėjus. Yra buvę atvejų, kai vienas ar kitas žaidėjas, neva pavargęs ar neva kažkokių svarbių reikalų turėdamas, atsisakė atstovauti Lietuvos rinktinei. Mano nuomone, tai yra gėdingi atvejai – tai nesusipratusių žmonių veiksmai. Bet tokių vis mažiau.
Žaisti už savo valstybę yra garbės reikalas visų šalių piliečiams. Mes matome, kaip netgi NBA komandų lyderiai grįžta į savo šalį ir gina jos spalvas, nepaisant labai sunkių sezonų. Norėtųsi, kad pas mus tokių atsisakymų nebūtų“, – situacijas lygino vienas žymiausių šalies krepšininkų.
Vis tik S. Jovaiša džiaugėsi, kad tokios krepšinio ikonos kaip A. Sabonis ar J. Kazlauskas sugeba augančiam jaunimui įdiegti atstovavimo rinktinei reikšmę.
Akivaizdu, kad ir su kiek problemų susidurs, lietuviai iš jų išsikapstyti bandys savomis jėgomis. Užtenka pažvelgti į istoriją – tai padaryti sugebėjome jau ne kartą. Krepšinio tradicijos išliks mūsų kraujyje, o trečioji vieta FIBA pasaulio rinktinių reitinge tai tik patvirtina.
