Anot serbo, sezono pradžioje prisijungęs prie Kauno ekipos iš pradžių nesuprato Š. Jasikevičiaus norų. Prieš tai taikliai atakavęs Bursos „Tofaš“ klube gynėjas „Žalgiryje“ jautėsi kiek suvaržytas.
„Iš pradžių jo nesupratau, kodėl jis man neleido mesti daugiau, tačiau vėliau atsivėrė akys – jis norėjo mane išnaudoti taip, kaip jis įsivaizdavo geriausiai“, – „beIN SPORTS Turkey“ pasakojo V. Micičius.
Anot serbo, pernai Š. Jasikevičius ne kartą įrodė, kad yra labai talentingas strategas, o pagrindinė jo sėkmės priežastis – atsidavimas krepšiniui.
„Pirmiausia iš jo išmokau lyderystės. Net ir kai nežaidi daug, išėjęs turi lyderiauti. Jis labai daug prašo iš įžaidėjų, jam tai yra viskas, jei galėtų žaisti su penkiais įžaidėjais, jis taip ir padarytų. Pirmą kartą sutikęs jis man iškart pasakė, kad labai daug tikisi iš manęs,“ – apie savo buvusį strategą kalbėjo V. Micičius.
Praėjusį sezoną serbas per Eurolygos rungtynes vidutiniškai pelnė 7,7 taško ir atliko 4,1 rezultatyvaus perdavimo, o geriausias rungtynes sužaidė pavasarį su Maskvos CSKA, kai pelnė 20 taškų ir surinko 28 naudingumo balus.
– Jūsų manymu, kokia „Žalgirio“ praėjusio sėkmingo sezono paslaptis?
– Tada turėjome daug naujų žaidėjų ir tai yra viena iš „Žalgirio“ silpnybių. Jie kasmet surenka gerus žaidėjus, tačiau juos vėliau išgraibsto turtingesni klubai ir komandą reikia klijuoti iš naujo.
Po praėjusio sezone visi trys įžaidėjai, Pangosas, Udrihas ir aš išėjome. Vis dėlto pagrindinė jų sėkmės priežastis yra treneris, kuris iš žaidėjų sugeba išsireikalauti visko.
Praėjusį sezoną labai svarbu buvo, kad daug rungtynių sezono pradžioje laimėjome paskutinėmis sekundėmis, tai suteikė mums daug pasitikėjimo, sutvirtino mus kaip komandą. Supratome turintys didelį potencialą. Iš pradžių gal buvome kiek nuvertinti, bet tada laimėjome penkias rungtynes paeiliui ir į mus buvo žiūrima gerokai rimčiau.
– Kada supratote, jog su „Žalgiriu“ galite žengti į Eurolygos finalinį ketvertą?
– Tos penkios pergalės paeiliui buvo labai svarbios mums, tačiau žvelgiant konkrečiau, nė vienas iš mūsų sezono metu nekalbėjo apie nieką daugiau, kaip tik apie artimiausias rungtynes.
Ir tai, manau, yra labai svarbu, kadangi tu koncentruojiesi į tai, kas tavęs laukia, o po visko pasižiūri, kurioje vietoje esi. Mes niekada nesižvalgėme, kokią vietą galime užimti gruodžio, sausio ar vasario mėnesiais, nes visuomet vyko pasiruošimas tik kitam mačui.
Kuomet vyrauja toks nusiteikimas, tuomet maksimaliai susikoncentruoji ir atiduodi visą save. Šaras tuo pasikliauja ir tai duoda gerus rezultatus.
– Įsiminė momentas iš rungtynių su Stambulo „Fenerbahče“, kai Artūras Milaknis paskutinėmis sekundėmis metė tritaškį, o Šaras sakė, jeigu Artūras būtų nepataikęs, būtų neįleistas į lėktuvą.
– Apie šį momentą kalbėjo visi, bet nepasakyčiau, jog tai iliustruoja tikrąjį Šarą. Daug daugiau dalykų nutinka. Jasikevičius – labai atsidavęs krepšiniui, išskirtinai savais metodais generuoja idėjas, yra tikrai talentingas.
Kaip žaidėjas jis buvo nuostabus, tačiau, mano manymu, su patirties bagažu, įgautu žaidžiant pas Željko Obradovičių, ir savo kūrybiškumu, kuriuo tryško rungtyniaudamas įžaidėju, jis yra kažkas ypatingo.
Tai patvirtino ir praėjęs sezonas. Ateityje jis bus vienas geriausių trenerių. Šaras treniruoja dar tik dvejus metus, tačiau jau yra pasiekęs įspūdingus rezultatus su nurašyta komanda.
Jasikevičius savo žaidimą grindžia moderniu krepšiniu, jis nori į aikštę perkelti įspūdingas idėjas. Kartais jo asistentai ir žaidėjai net nesupranta, ko reikalauja Jasikevičius, kadangi jis aikštėje mato vienu, dviem žingsniais į priekį. Buvo gera dirbti su juo.
– Šaras buvo fantastiškas žaidėjas. Jūs, kaip ir jis, esate įžaidėjas. Ar pasisėmėte iš jo kokių elementų?
– Jo žaidimo ir treniravimo stiliai kiek skiriasi. Jis būdavo kiek pašėlęs, chaosą mėgstantis žaidėjas, o kaip treneris yra labai griežtas. Kaip ir Željko, jis žino, ką gali gauti iš kiekvieno žaidėjo ir nori, kad jie žaisti už savo galimybių ribų.
Tačiau kai įgauni jo pasitikėjimą, nuveikti gali labai daug. Pradžioje jis daugiau dėmesio skyrė komandos žaidimui, juk žaidėjai ir tobulėja, kai komandai sekasi.
Pirmiausia iš jo išmokau lyderystės. Net ir kai nežaidi daug, išėjęs turi lyderiauti. Jis labai daug prašo iš įžaidėjų, jam tai yra viskas, jei galėtų žaisti su penkiais įžaidėjais, jis taip ir padarytų.
Pirmą kartą sutikęs jis man iškart pasakė, kad labai daug nori iš manęs. Jis prieš kiekvienas rungtynes pasiruošia viskam, tai neįtikėtina.
– Ar Jasikevičius jūsų žaidimo arsenale įdiegė kažko naujo?
– Bursoje aš atakavau krepšį aukštu procentu tiek iš dvitaškio, tiek iš tritaškio zonos. Bet „Žalgiryje“ Jasikevičius turėjo kitokią filosofiją – jis rėmėsi procentais.
Šarūnas norėjo, kad krepšininkai išnaudotų geriausias savo puses. Iš pradžių jo nesupratau, kodėl jis man neleido mesti daugiau, tačiau vėliau supratau, kad jis nori mane išnaudoti taip, kaip jis įsivaizduoja geriausiai.
Anksčiau man tekdavo žaisti nugara, bet per kurį laiką aš rečiau naudojau šį elementą. Tuo metu Šaras pastebėjo, kad Eurolygoje galiu pasinaudoti savo ūgio pranašumu prieš žemesnius įžaidėjus ar atakuojančius gynėjus.
Pačio krepšinio suvokimas dirbant su juo gerokai išaugo, taip pat supratimas, ką galiu suteikti komandai, kurio žaidėjo įtraukimas yra reikalingas tam tikroje situacijoje, kodėl svarbu įtraukti kažkurį kitą kitu momentu. Žinoma, paminti savo ego tam, kad komanda laimėtų.
Jasikevičiui labai patinka aukšti įžaidėjai. Šarūnas mėgsta žaisti su dviem ar kartais trimis atakų organizatoriais. Jis simpatizuoja įžaidėjams, kurie trykšta kūrybiškumu, geba matyti aikštę ir, žinoma, pelnyti taškus.
Šaras dega noru laimėti kiekvienas rungtynes ir daro viską, kad tai pasiektų. Savo komandoje jis turi 2-3 žaidėjus, kuriems priklauso pagrindinis vaidmuo, bet jie to būna nusipelnę savo žaidimu.
Jasikevičius nemėgsta išskyrinėti krepšininkų rolėmis – visi būna įtraukti, kad komandą laimėtų. Eurolygos ketvirtfinalio serijoje su Pirėjo „Olympiakos“ jis pastebėjo, kad turiu pranašumą prieš Vassilį Spanoulį ir tuo naudojosi. Kada toks požiūris išlieka kiekvienose rungtynėse, žengi į priekį ir tobulėji.
– „Žalgiris“ išsiskiria ir efektyviu kamuolio judėjimu, prie kurio prisiliečia visi krepšininkai. Tą buvo galima pastebėti ir atkrintamosiose.
– Aš iš tikrųjų net nežinojau, kad mes buvome taikliausiai tritaškius metanti komanda. Nebūčiau to pasakęs, kadangi mes nemetėme jų tiek daug, tačiau atakuodavome, kada turėdavome geriausias progas. Šaro noras – pasirinkti geriausią progą metimui.
Jeigu atrodo, kad tu jau esi laisvas, tuomet perduodi kamuolį kitam, kuris absoliučiai gali būti atsilaisvinęs nuo varžovo. Kada tai yra grindžiama treniruotėse ir stengiamasi visus įtraukti, tai nė kiek nestebina, bet žiūrintiems tai atrodo nuostabiai.
– Koks jausmas patekti į finalinį ketvertą?
– Ypatingas, kadangi tai vyko mano gimtajame mieste, Belgrade. Pasirašant sutartį su „Žalgiriu“ nebūčiau pagalvojęs, kad mes ten pateksime. Man tai – istorinė akimirka žengti tarp keturių stipriausių būnant 24-erių, užimti trečiąją vietą ir laimėti prieš Maskvos CSKA, kas tikrai nebuvo lengva.
Laikėmės ir rungtynėse su Stambulo „Fenerbahče“, tačiau Bobby Dixonas sužaidė nuostabią atkarpą. Viskas buvo labai arti. Esu laimingas, kad teko tai patirti ankstyvoje karjeros stadijoje. Dabar mano požiūris yra kitoks – noriu laimėti ir vėl būti ten. Tikiuosi, kad tai pavyks padaryti ir artėjantį sezoną.
– Kaip vertinate savo šansus su „Anadolu Efes“ komanda?
– Šiemet Eurolygoje bus labai sunku, kadangi daugelis komandų gali laimėti viena prieš kitą, įsigijo daug gerų žaidėjų, bet tuo pačiu daug krepšininkų ir išvyko.
Tie amerikiečiai, kurie kėlė turnyro lygį Europoje, dabar siekia savo svajonės NBA už mažesnius pinigus. Vienas tokių pavyzdžių – Bradas Wanamakeris, kuris toje pačioje „Fenerbahče“ ar kitoje komandoje būtų vienas pagrindinių, bet jis pasirinko NBA. Manau, kad Eurolygoje maždaug 10 komandų turi vienodas galimybes.
