Klubai, kurie pernai nenuvertė kalnų ne tik Europos taurėje, bet ir savo šalių čempionatuose, šiemet vienas po kito skriaudžia žalgiriečius, vis garsiau besibeldžiančius į Eurolygos dugną.
Kauniečiai šiuo metu svirduliuoja ant priešpaskutinio laiptelio – užima 17-ą vietą tarp 18 komandų. Kitą savaitę jų laukia taip pat ne dovanėlė – viešnagė pas vieną turnyro lyderių Maskvos CSKA. Tuo metu vienintelis žaliai-baltų dar lenkiamas varžovas „Zenit“ savo aikštėje priims Vilerbano ASVEL ir turės puikią progą pagal pergales pavyti Lietuvos čempionus, jei tik šie nepateiks siurprizo Rusijoje.
Pralaimėjimų labirinte pasiklydę „Žalgirio“ vyrai niekaip nebegali ne tik rasti išėjimo iš jo, bet ir pataikyti iš trijų taškų zonos: jie yra patys paskutiniai visoje Eurolygoje tiek pagal įmestus tritaškius – 75 (tarp ekipų pirmauja CSKA su 133, o tarp žaidėjų – Scottie Wilbekinas su 40), tiek pagal jų taiklumą – 31 proc. (pirmauja „Armani“, 43 proc.).
Laikais, kai Shane'as Larkinas vienas pats gali įskraidinti 10 tritaškių per susitikimą ir finišuoti su 49 taškais, komandai išgyventi su vos pora taiklių tolimų šūvių per mačą ir puolimu, generuojančiu tik apie 60 taškų, yra praktiškai neįmanoma.
Viso labo 5 iš 44-ių bandymų – toks klaikus yra žalgiriečių tritaškių pataikymas per paskutinius du turus. Galima būtų drąsiai lažintis, kad Stephenas Curry ar tas pats Artūras Milaknis įmestų į krepšį daugiau nei 5 kartus, jei 44 sykius atakuotų ne iš tritaškio zonos, o iš aikštės vidurio, tačiau, kai per rungtynes reikia pataikyti laisvam, Milas pastaruoju metu to nesugeba padaryti – 3 iš 18...
Kas nutiko „Žalgirio“ taikliarankiams ir apskritai puolimui? Ar gali būti, kad varžovai jau perkando Šarūno Jasikevičiaus sistemą? O galbūt komandos atlikėjai šiemet tiesiog yra per prasti? Kita vertus, gal dar ne metas dramatizuoti situacijos?
Pokalbis apie tai – DELFI TV laidoje „Krepšinio zona“ su treneriu Tomu Purliu.
– Tomai, kas lėmė tą dabartinę krizę, kuri yra ištikusi „Žalgirį“?
– „Žalgiris“ yra gilioje duobėje. Kas yra keisčiausia, kad eilinį kartą matome tas pačias bėdas. O nepataikius į krepšį – laimėti labai sunku. Kitų rezervų nelabai ir turime.
Žalgiriečiai LKL rungtynėse su Alytaus „Dzūkija“ pataikė net 21 tritaškį, bet kai tenka žaisti sunkesnes rungtynes, jie būna per daug susikaustę ir neįmeta net laisvi. Dabar tai yra pati didžiausia bėda ir visi stengiasi tuo pasinaudoti. O laimėti su 8 procentų taiklumu šiai dienai yra neįmanoma, ypač, kai varžovai akcentuoja gynybą aikšte. Didelį susirūpinimą kelia ir A. Milaknio taiklumas (3/18). Tritaškiai yra jo darbas, o jis jo kol kas tikrai neatlieka.
– Pastaruosius dvejus metus Šaro įdiegta sistema „Žalgiryje“ veikė labai gerai ir leido komandai dukart iš eilės patekti į TOP-8. Kodėl ji stringa šiemet? Gal šįsyk atlikėjai jai tiesiog yra per silpni?
– Nemanau, kad sistema čia yra kalta. Priežastys slypi kažkur kitur. Galbūt dabartiniai žaidėjai yra per daug jautrūs ir jiems neleidžia iki galo atsiskleisti per griežta Š. Jasikevičiaus ranka. Aišku, disciplina turi būti.
Pasikartosiu, kad pati sistema nėra bloga, bet yra sistema ir yra jos vykdytojai. Jeigu tu nepataikai į krepšį, gali naudoti bet kokią sistemą.
– O ar netapo „Žalgirio“ žaidimas jau pernelyg nuspėjamas visiems – tiek ta pati sistema, tiek ir atskiri jos elementai, tokie kaip Edgaro Ulanovo centravimas nugara į krepšį?
– Visko gali būti. „Žalgiris“ kiekvieną kartą žaidžia panašiu stiliumi ir varžovai jau prisitaikė prie jo. Tas pats E. Ulanovo žaidimas nugara yra efektyvus tik prieš tuos oponentus, už kuriuos Edgaras yra fiziškai pranašesnis. Bet net ir tada varžovai jau stengiasi uždaryto jo kairę ir nukreipti jį į dešinę pusę, kur jo metimas dar apsunkinamas kontaktu. Kad ir kaip ten būtų, dauguma žalgiriečių nėra universalūs ir visiems žinomos jų stiprybės.
Krepšinis juda į priekį ir, kaip matome, kitose komandose žaidėjai ir patys susikuria sau metimus. O mes turime vidutiniokus, kuriems viską reikia sukurti, dėl ko ir stringame.
– Patirtos jau penkios nesėkmės iš eilės, o kitą savaitę laukia išvyka į Maskvą pas CSKA.
– Žinote, dar liko daug rungtynių ir tragedijos dar nereikia daryti, bet susirūpinimas jau turi būti, ypač komandos viduje. Treneriai turi rasti kelią į žaidėjų širdis, galbūt pasistengti juos nuraminti. Niekas kitas už juos neišspręs šitų problemų. Reikia laiko ir tikiu, kad tiek žaidimas, tiek ir pataikymas pagerės.
Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.
