Yra ir kitų scenarijų, tačiau minėtieji yra realiausi. Atsižvelgiant į turimus faktus, peršasi mintis, kad „Raptors“ tikrai turi, apie ką pagalvoti: ar šią vasarą jie atsisakys J. Valančiūno?
Klausimas labai sudėtingas ir netgi skamba šiek tiek užgauliai. Iš pirmo žvilgsnio sprendimas atsisakyti jauno didelį potencialą turinčio žaidėjo, kuris noriai tobulėja ir sėkmingai susidoroja su iššūkiais, atrodo neprotingas, tačiau „Raptors“ generalinis direktorius Masai Ujiti – itin sumanus ir jau šią vasarą gali planuoti kardinalių pokyčių.
Vasarą baigiasi klubo sutartys su Lou Williamsu ir Amiru Johsonu. Minimos dar dvi pavardės žaidėjų, kurių indėlis į „Raptors“ žaidimą itin didelis. Tai neseniai 29-erių metų sulaukęs ir karjeros apogėjų pasiekęs Kyle‘as Lowry ir DeMaras DeRozanas, aikštelėje tarsi riešutus gliaudantis net sudėtingiausias užduotis. Įvardijome keturis iš penkių svarbiausių klubo aukštaūgių. Jiems reikia tik pergalių.
„Raptors“ vadovas gali paleisti L. Williamsą ir/arba A. Johnsoną ir už 19 mln. dolerių (17,9 mln. eurų) rasti jiems pamainą. Arba gali išsaugoti svarbiausių žaidėjų branduolį – minėtą ketvertą, tačiau pakeisti iki tol liaupsintą „centrą“.
Remiantis statistiniais duomenimis, šiais metais klubui sekasi geriau tada, kai J. Valančiūnas sėdi ant atsarginių suolelio. Skaičiai kalba patys už save: suskaičiuota, kad „Raptors“, kai aikštelėje nesirodo lietuvis, per 100 atakų pelno vidutiniškai 7,8 taško daugiau nei priešininkai. Kai J. Valančiūnas žaidžia, jo klubas per tiek pat atakų pelno 0,9 taško mažiau nei priešininkai. Be to, lietuvis neprisideda prie komandos atkovotų kamuolių statistikos ir negali pasigirti puikiais rezultatais gynyboje.
Maža to, J. Valančiūnui dar reikia pelnyti ir komandos trenerio pasitikėjimą (per 78 rungtynes J. Valančiūnas ilgiau nei 30 minučių aikštelėje pabuvojo tik 22 kartus).
Jis jokiais būdais nėra blogas žaidėjas. Netrukus lietuvis švęs 23-čią gimtadienį ir gali pasigirti antru pataikymų rezultatu visoje lygoje, per atkrintamas varžybas galės didžiuotis esąs pagrindinis „centras“. Be to, lietuvio žaidimas yra agresyvesnis nei vidutinio „centro“, o tai iš esmės yra nemenkas privalumas. Iš jo žaidimo tikrai yra ko pasimokyti, lietuvio laukia šviesi ateitis, tačiau drastiško postūmio į priekį reikia jau dabar. Laikas – vienas iš esminių veiksnių, lemiančių daugumą svarbiausių NBA sprendimų. Šiuo atveju tai bene svariausia priežastis, kodėl „Raptors“ svarsto galimybę iškeisti J. Valančiūną.
Susidaro įspūdis, kad „Raptors“ (kalbant apie dabartinę klubo sudėtį) pasiekė maksimumą. Jeigu J. Valančiūno daromas progresas nepaspartės, komandai gali iškilti reali grėsmė žengti atgal. Jeigu M. Ujiti nenori klubui padaryti meškos paslaugos, jam reikia mąstyti apie J. Valančiūno pakeitimą.
Anot straipsnio autoriaus, pastebimi akivaizdūs NBA strategijos žaidėjų atžvilgiu politikos pokyčiai. Naujausia dominuojanti tendencija – greiti krepšininkai, sudėtingose situacijoje galintys nesunkiai apsikeisti vietomis su gynėjais ir pelnyti lemiamų taškų. Jeigu konkretus žaidėjams tokiam formatui pasirodo netinkamas, su juo lengvai atsisveikinama.
Kitaip tariant, ar tokie NBA „centrai“ kaip J. Valančiūnas yra stumiami į nuošalę? Ar verta su juo pasirašyti maksimalią sutartį, jeigu jis negali judėti palei aikštelės perimetrą, ginti tritaškių linijos ar nutraukti kietas kovas?
Jeigu M. Ujiri prieis tokios išvados, gali būti, kad protingiausias žingsnis bus perleisti J. Valančiūną dviem pirmo rato naujokų šaukimams, o jo pakaitalo, galinčio užtikrinti komandos konkurencingumą, ieškoti laisvoje agentūroje (pavyzdžiui, Omero Ašiko, Tysono Chandlerio ar Kosto Koufos).
Žinoma, šie argumentai nesivadovauja tikėjimo sistema, kuri yra tokia pati sena, kaip ir pats krepšinis: ūgis yra svarbu. Žaidėjai visada trokšta gauti kamuolį po krepšio. J. Valančiūnas yra nejudrus, bet efektyvus. Jis dažnai užima geras pozicijas po krepšiu, dažnai įbėga į baudos aikštelę, sudarydamas erdvės gynėjams.
„Raptors“ pelnyti taškus gali įvairiausiais būdais ir atrodo, kad jų sugebėjimai ar troškimas naudotis „centru“ nėra prioritetas. Nepaisant to, ką sako treneris, J. Valančiūnas negauna kamuolių, kurių nusipelno.
Šį sezoną jis toliau demonstravo naudingus metimus iš vidutinio nuotolio, kurie yra idealūs šiuolaikiniams „centrams“, sumažino klaidų skaičių, o savo žaidimo naudingumo koeficientą padidino nuo 16,1 iki 20,6 (šie skaičiai yra aukštesni negu Kevino Love`o, Dwighto Howardo, Dirko Nowitzkio, Zacho Randolpho ir Alo Jeffersono).
Kita vertus, po krepšiu jis atrodo kaip plytų krūva ir sugeba galynėtis su geriausiais lygos puolančiaisiais „centrais“ – tai leidžia jo komandos draugams išvengti grėsmių. Skaičiai rodo, kad jis gana gerai saugo krepšį, nepaisant lėtų judesių ties galine linija ir praleistų apsikeitimų dengiamaisiais, kas padaro daug žalos.
Niekas nežino, kaip atrodys J. Valančiūnas po trejų metų. Šie klausimai yra begaliniai ir norint atsakyti daugumą jų, vis dar trūksta įrodymų. Tačiau tai gali būti pati rečiausia iš rečiausių situacijų, kai nereikėtų vadovautis tradiciniu mąstymu. Šiuo atveju negali būti „teisingų“ sprendimų, o tik - drąsūs.
