Šiame amžiuje nebuvo daug žaidėjų, daugiau nei sykį tapusių JAV studentų krepšinio lygos (NCAA) čempionais.
N. Giffey gali pasigirti dviem titulais – mokydamasis Konektikuto universitete NCAA laurais jis puošėsi 2011 bei 2014 metais.
Ir tai iki šiol buvo vienintelė 30-mečio puolėjo patirtis rungtyniaujant už tėvynės ribų. Tiesą sakant, N. Giffey daugiau niekada nebuvo palikęs net savo gimtojo miesto.
Augęs šaltojo karo sienas nugriovusioje šalies sostinėje, po studijų JAV 2014-aisiais jis vėl grįžo į Berlyną ir nuo to laiko buvo ištikimiausias ALBA karys, galiausiai užsitarnavęs kapitono laipsnį.
Kartu su amerikiečiais Luke'u Sikma bei Peytonu Siva N. Giffey sudarė ilgametį komandos branduolį, kurio pastangomis 2019-aisiais klubas prasimušė į Europos taurės turnyro finalą, taip vėl atverdamas Eurolygos duris.
Nors dažnai pradėdavo rungtynes ant atsarginių suolo ir nerinko išskirtinės statistikos, N. Giffey buvo vienas svarbiausių komandos žaidėjų.
O gal ir pats svarbiausias – bent jau taip Delfi 201 cm ūgio krepšininką apibūdino milijoninį tiražą turinčio dienraščio „Bild“ sporto redaktorius Sebastianas Kayseris.
Tiek jis, tiek ALBA gerbėjai buvo gerokai nustebę, kai pirmomis vasaros dienomis Vokietijos rinktinės atstovas sukirto rankomis su „Žalgiriu“.
Biudžetą mažinantys Lietuvos čempionai naujokui negalėjo pateikti pritrenkiančio pasiūlymo – Delfi šaltinių teigimu, N. Giffey metinis atlyginimas persikėlus į Kauną išaugs daugiausiai 50 tūkst. eurų.
„Žalgirio“ naujokas turėjo papildomų argumentų, kaip ir jo bičiulis Marius Grigonis, kuomet 2018-aisiais ALBA iškeitė į nuo vaikystės dievinamą gimtojo miesto klubą.
Nuo 2008 iki 2020 metų berlyniečiai nė sykio nelaimėjo nacionalinių pirmenybių, nors per tą laiką keturis kartus žaidė finale.
Galiausiai pernai ALBA driokstelėjo dubliu, triumfuodama ne tik „Bundesliga“ čempionate, bet ir Vokietijos taurės varžybose.
Šiemet su klubu neseniai atsisveikinusio ispano Aito Garcia Reneseso auklėtiniai apgynė šalies čempionų titulą.
Po ilgos pertraukos solidžiai papildyta tiek klubo, tiek asmeninė trofėjų galerija nustūmė akmenį nuo N. Giffey krūtinės.
„Galima sakyti, kad iš Berlyno išjojau ant balto žirgo. Keletą metų mums nesisekė nieko laimėti Vokietijoje, bet pastaraisiais sezonais atsigriebėme. Pagalvojau, kad visi tikslai čia jau pasiekti, galima užversti šį skyrių. Dėl to man buvo lengviau atsisveikinti ir išvykti“, – kalbėdamas su Delfi, savo žingsnio motyvą nurodė vokietis, praėjusiame Eurolygos sezone fiksavęs 8 taškų, 2,8 atkovoto kamuolio ir 1,4 rezultatyvaus perdavimo vidurkius.
Tačiau susikrauti daiktus – viena. Dar reikia žinoti, kur juos gabenti.
N. Giffey padėjo faktas, jog jo telefone įrašytas ne vienas su „Žalgiriu“ susijusio žmogaus numeris.
Pirmiausia – komandos stratego iš Austrijos Martino Schillerio, kuris prieš tai penkerius metus dirbo Vokietijos rinktinės trenerių štabe.
Taip pat – jau buvusių žalgiriečių, kurių nuomonės N. Giffey teiravosi prieš padėdamas parašą ant sutarties, sudarytos pagal formulę „1+1“.
„Žalgirio“ klubas savaip traukia žmones, aš irgi buvau iš tų, kuriuos jis domina. O apsispręsti padėjo pažįstamas treneris. Tų pažįstamų buvo ir daugiau: Marius Grigonis, Steve'as Vasturia. Jie patarė vykti į Kauną, nes patys buvo patenkinti tuo, ką čia gavo. „Žalgirio“ arena, sirgalių kuriama atmosfera – viskas atitinka mano įsivaizduojamą vietą, kurioje norėčiau būti“, – aiškino naujasis ekipos legionierius.
– Galima neabejoti, kad M. Grigonis apie „Žalgirį“ pasakė keletą gražių žodžių. O ką kalbėjo S. Vasturia, kuriam sezonas Kaune visiškai nenusisekė? – Delfi paklausė N. Giffey
– Taip, jam metai buvo sunkūs, bet Steve'ui padarė įspūdį profesionalus klubo požiūris į žaidėjus. Taip pat ir ažiotažas, kurį Lietuvoje kelia ši komanda – nors pandemija ir sutrukdė patirti jį šimtu procentų. Matote, net jei pats žaidi banguotai, visada gali rasti ir pozityvių dalykų.
– Kaip jūs būtumėte reagavęs, jei „Žalgiris“ pasiūlymą būtų pateikęs prieš kelerius metus, kai komandą dar treniravo Šarūnas Jasikevičius – visiškai kitokio sukirpimo specialistas nei M. Schilleris?
– Šaras taip pat yra labai sėkmingas treneris, nors ir kitokio stiliaus. Bet seni santykiai su M. Schilleriu buvo labai svarbi priežastis, paskatinusi mane ryžtis po tiek metų išsikelti iš Berlyno. Tai nereiškia, kad aš absoliučiai vengiu rizikos. Tiesiog kažkas turi mane patraukti, kad išjudėčiau iš vietos (šypsosi – Delfi). Nors šiuo atveju, galimybė žaisti „Žalgiryje“ man buvo įdomi daugeliu aspektų.
– ALBA Eurolygoje buvo antros turnyro lentelės dalies komanda. Į kokią lentyną galvojate taikytis su „Žalgiriu“?
– Manau, mums jėgų pridės sirgaliai. Pamenu, kad rungtynės Kaune kaskart būdavo labai sudėtingos. Jeigu sugebėsime pasinaudoti atmosfera „Žalgirio“ arenoje ir sėkmingai ginsime namų sienas, galime tikėtis gerų rezultatų. Nes laimėti išvykoje Eurolygoje yra išties nelengva.
Tiek ALBA, tiek „Žalgiris“ paprastai nebūna tarp pagrindinių pretendentų žaisti finalo ketvertuose. Taigi, privalome būti kovingi ir agresyvūs, kad galėtume konkuruoti. Manau, dėl to žmonės ir palaiko tokias komandas – pirmiausia dėl jų rodomos aistros.
– Žaidžiate tiek lengvuoju, tiek sunkiuoju krašto puolėju. Kurioje pozicijoje ketinate daugiau laiko praleisti naujoje komandoje?
– Pastaruosius kelerius metus aš rungtyniavau abiejose pozicijose – kaip treneriui būdavo patogiau dėl taktinių motyvų. Galbūt kiek daugiau žaidžiau „trečiu numeriu“, bet dažnai slinkdavausi į „ketvirtą“, kad atakuočiau iš toliau arba veržčiausi po krepšiu prieš lėtesnį varžovą. Man pačiam nėra didelio skirtumo, viskas priklauso nuo to, kokių pranašumų susikurti nori treneris.
– Pakeiskime temą. 2019-aisiais po Vokietijos rinktinės fiasko pasaulio čempionate sakėte, kad komandoje tinkamai „nesulipo“ žaidėjai iš NBA ir Europos. Šią vasarą viskas buvo kitaip?
– Vasara mums išties buvo gana gera, patekome į olimpines žaidynes. Manau, demonstravome puikų krepšinį. Po pasaulio čempionato buvome labai nepatenkinti savimi, nusivylę, kalbėjomės tarpusavyje, kodėl tuomet staiga nusivažiavome – juk ruošdamiesi pirmenybėms įveikėme tokias galingas rinktines kaip Australija. Manau, šiemet mes tiesiog pasimokėme ir laimėjome tada, kai to reikėjo labiausiai. Atrankos turnyre ne kartą atsilikome nuo varžovų, bet rungtynių pabaigoje nugalėdavome. Ir ne bet kaip, o pačiu geriausiu būdu – grįsdami savo žaidimą gynyba.
– Vis dėlto Tokijo olimpiados ketvirtfinalyje Vokietija, kaip ir prieš tai Lietuva, nukentėjo nuo Lukos Dončičiaus. Ar tai buvo vienadienės slovėnų pergalės, ar ši rinktinė iš tiesų iškilo virš senesnių Europos krepšinio galybių?
– Man labai patiko jų komandinis žaidimas. Slovėnija – ne tik L. Dončičius, ne tik jo žaidimas vienas prieš vieną. Tokijuje tuo buvo galima įsitikinti stebint slovėnų rungtynes su Ispanija, kuri sugebėjo paspęsti Lukai spąstus, bet tuomet jis sulaukė nuostabios komandos draugų pagalbos. Ši ekipa tikrai turi savo dvasią – kai L. Dončičius dar labiau subręs, apsiginti nuo jos puolimo bus nepaprastai sudėtinga.
– Ar jus stebino, kaip greitai NBA žvaigždė susižaidė su daugiausia Europos taurės turnyro krepšininkais – ko anksčiau galbūt kaip tik ir pritrūko Denniso Schroderio vedamai Vokietijai?
– Man tai tikrai kėlė nuostabą, žinoma. Galbūt taip nutiko dėl to, jog Luka nėra NBA produktas – juk jis užaugo Europoje, mokėsi ispaniškos krepšinio sistemos. Turbūt tokių gabumų krepšininkas gali nesunkiai perjungti savo žaidimo režimą, skirtingai atlikti daugelį krepšinio elementų.
– Pabaigai, ar „Žalgirio“ rūbinė jau turėtų pradėti mokytis vokiečių kalbos, kadangi ja kalbančių skaičius pastaraisiais sezonais tik auga?
– Na, mūsų dar nėra tiek daug – du vokiečiai ir du austrai. Juokinga tai, kad su vienu iš pastarųjų – trenerio asistentu Stefanu Grasseggeriu – aš kartais sunkiai susikalbu. Mūsų tartis nevienoda, tenka kelis kartus perklausti, ką jis norėjo pasakyti. Turbūt mums vertėtų pasimokyti lietuvių kalbos – galėtume tarpusavyje bendrauti lietuviškai (juokiasi – Delfi).
