Dėl įvairiausių priežasčių šių metų Europos čempionate nedalyvaus gausybė aukščiausiame lygyje rungtyniaujančių ir šiemet svarbius vaidmenis savo komandose turėjusių žaidėjų: Ante Tomičius, Ante Žižičius, Dirkas Nowitzki, Domantas Sabonis, Enesas Kanteris, Danilo Gallinari, Janas Vesely, Mario Hezonja, Marcinas Gortatas, Nemanja Bjelica, Paulius Jankūnas, Nicolas Batumas, Nikola Jokičius, Rudy Gobertas…
Galima tęsti ir tęsti. Kaip ir kitą ilgą sąrašą, kurį vieni vadina priežasčių, kiti – pasiteisinimų. Žaidėjams istoriškai koją kišdavo rimtų ir tariamų traumų gydymasis, individualių įgūdžių tobulinimas, nuovargis, santykiai su treneriu, santykiai su klubine komanda, santykiai su valstybe, vestuvės, kraustynės, pasiruošimas naujam sezonui, kontraktas, sveikatos draudimo neturėjimas ar tiesiog po daugelio vasarų oficialaus „sudie“ tarimas rinktinei visiems laikams.
Neįtikėtinais tempais augančių atlyginimų NBA bei taip pat finansiškai stiprėjančios Eurolygos fone žaidėjų atsisakymai žaisti rinktinėje ir klubinio krepšinio prioretizavimas mažai ką stebina. Šarūnas Jasikevičius 2013 metų Europos čempionatą, kuriame nežaidė Dirkas Nowitzki, Pau Gasolis, Andrei Kirilenko, Milošas Teodosičius, pavadinimo silpniausiu nuo 1999-ųjų. Liepos pabaigoje savo nuomonę išsakė ir Željko Obradovičius, teigdamas, kad „žaisti su savo šalies marškinėliais yra didžiausia garbė“ ir išreikšdamas nuostabą, kiek daug žaidėjų atsisako žaisti rinktinėse.
Ar vis daugiau aukščiausio lygio žaidėjų iš Europos nustumia rinktinės reikalus į šalį? Ar vis tik tai – mitas ir nostalgija praeičiai?
Visų pirma, prieš bandydamas išsiaiškinti, kaip keitėsi situacija nuo auksinių 2003-ųjų, apibrėšiu, ką šiame rašinyje vadinu žvaigždėmis iš Europos. Į tyrimą įtraukiau visus teoriškai galėjusius Europos čempionate dalyvauti atletus, atsižvelgdamas į dalyvaujančias rinktines, kurie pateko į atitinkamo sezono Top 150 efektyviausių NBA žaidėjų sąrašą ir Eurolygos Top 16 etapo naudingiausiųjų Top 25. NBA efektyviausiųjų Top 150 buvo sudarytas portalo RealGM.com naudojant Johno Hollingerio sukurtą žaidėjų efektyvumo reitingo matavimo metodiką. Eurolygos atveju kreipiau dėmesį į naudingumo balų vidurkį.
Beje, ignoravau visus natūralizuotus, pirktus ir vėliau net teroro būdais į rinktinę varomus žaidėjus, tokius kaip lenką Davidą Loganą, makedonietį Bo McCalebbą, bosnį Henry Domercantą ar juodkalnietį Tyrese’ą Rice’ą. Žaidėjų natūralizacija – vienas didžiausių nesusipratimų, kuriam dėmesio analizuojant Europos krepšinio žvaigždžių pasirinkimus nebus skiriama.
Sumuojant pastaruosius septynis Europos čempionatus, pradedant 2003-aisiais ir baigiant 2015-aisiais, vidutiniškai prie savo šalies nacionalinės rinktinės dėl įvairiausių priežasčių neprisijungdavo keturios iš 10 Europos krepšinio žvaigždžių. Per pastaruosius 14-a metų buvo nedidelių svyravimų, tačiau tendencijos išliko panašios.
2003-aisiais, kai Lietuva laimėjo auksą, Europos čempionate žaidė 59 proc. geriausių NBA ir Eurolygos žaidėjų. 2015-aisiais metais, kai Lietuva iškovojo sidabrą, žvaigždžių procentas Europos čempionate siekė 58 proc. Čempionatus skyrė 14-a metų, tačiau tendencijos išliko beveik identiškos. 59 proc. prieš 58 proc.
Dažniausiai nuo vienos žvaigždžės priklausomos rinktinės, išgirdusios jų „ne“, grimzdavo į dugną. Nuo 2003 iki 2015 metų Dirkas Nowitzki, su kuriuo Vokietija 2005-aisiais nukeliavo iki finalo, praleido tik 2009 ir 2013 metų čempionatus. Pirmajame Vokietija tarp 16-os komandų liko 11-a, antrajame – tarp 24-ių pasidalino 17-20-ą vietas.
Andrejus Kirilenko, 2007 m. Europos čempionato naudingiausias žaidėjas, padėjęs Rusijai laimėti auksą, per 10 metų buvimo NBA elite taip pat praleido du čempionatus. 2009-aisiais be A. Kirilenkos Rusija pasirodė vidutiniškai, užimdama septintą vietą tarp 16-os rinktinių, tačiau 2013-aisiais liko dugne, pasidalindama 21-24-ą vietas.
Kas pakito per 14 metų? Europiečių skaičius, patenkantis tarp 150 efektyviausių NBA žaidėjų. 2003 metais tokių žaidėjų buvo 12, o 2005 ir 2007 metų čempionatuose potencialiai galėjo žaisti vos po dešimt į efektyviausių NBA Top 150 patenkančių atletų.
Per dešimtmetį, iki 2013-2015 metų europiečių, galėjusių žaisti Europos čempionate ir patenkančių į NBA Top 150, skaičius išaugo iki 21. Šiemet buvo pasiektas visų laikų rekordas – 22, prie kurio prisidėjo ir Jonas Valančiūnas.
Būtent išaugęs sėkmingai NBA rungtyniaujančių europiečių skaičius lėmė pagausėjusį atsisakančiųjų žaisti Europos čempionatuose kiekį. 2003-2007 metais „ne“ ištardavo apie 2-5 žaidėjus, 2013-2015 metais – apie 8-10.
Talentų nutekėjimas į NBA, ypač išaugus algoms už Atlanto, palietė Eurolygos Top 25 naudingiausių žaidėjų sąrašą. Įprastai jame 14-16 vietas užimdavo potencialūs Europos čempionato dalyviai. 2016-2017 metų sezone į naudingiausių žaidėjų Top 25 pateko tik 12 žaidėjų, teoriškai galėsiančių rungtyniauti 2017 m. Europos čempionate. Vos vienu daugiau nei sąraše yra amerikiečių (11). Padidinti šio skaičiaus nepadėjo ir neseniai išaugęs Europos čempionato dalyvių kiekis.
Statistiškai žvaigždžių, Europos čempionatams sakančių „ne“, skaičius stipriai išaugo, tad pavadinime iškeltas klausimas yra tikrovė. Tačiau atsisakančiųjų kiekis augo dėl sėkmingai NBA žaidžiančių europiečių būrio gausėjimo, kadangi proporcingai, kaip ir prieš 14 metų, vasarą su rinktine į kitą veiklą vis dar išmaino apie keturis žaidėjus iš dešimties.
Analizuojant pastaruosius septynis čempionatus, atskiro paminėjimo nusipelnė bent trys: 2003, 2005 ir 2011 metų Europos čempionatai.
Likus keturiems mėnesiams iki Lietuvai auksinio 2003 metų Europos čempionato, Žydrūnas Ilgauskas užbaigė rezultatyviausią karjeros sezoną NBA, praleisdamas vos vienas iš 82 rungtynių. „Big Z“ 2002-2003 metų sezone vidutiniškai rinko 17,2 taško, atkovojo 7,5 kamuolio, o Klivlendo „Cavaliers“ Rytuose liko paskutiniai. Ž. Ilgauskas 2003 metais buvo vienintelis iš NBA Top 35 efektyviausių žaidėjų, neatstovavęs savo šaliai Europos čempionate.
Tai nesutrukdė Lietuvai triumfuoti Švedijoje, tačiau po laimėto aukso 2005-ieji Lietuvos rinktinei tapo iššvaistytos nuostabios galimybės metais. Lietuva teoriškai turėjo fantastinę progą vėl laimėti aukso medalius, jei ne masinis elitinių rinktinės žaidėjų atsisakymas ginti čempionų vardą. 2005 metais iš viso į Europos čempionatą atvyko vos šeši į NBA Top 150 sąrašą patenkantys žaidėjai – mažiausiai nuo 2003-iųjų. Tačiau iš visų aštuonių „ne“ pasakiusių NBA ir Eurolygos žvaigždžių, net šešios buvo iš Lietuvos.
Prie įprasto vardo, Ž. Ilgausko, tąkart dėl skirtingų priežasčių prisijungė Darius Songaila, Eurelijus Žukauskas, Arvydas Macijauskas, Š.Jasikevičius ir Mindaugas Timinskas. Net ir atmetus Ž. Ilgauską, sutikite, tai aukso vertas penketukas:
• Š. Jasikevičius 2004-2005 metų sezone Eurolygoje rinko 15,7 taško, 5,3 rezultatyvaus perdavimo ir trečiąkart iš eilės tapo čempionu. Pasirašė kontraktą su Indianapolio „Pacers“.
• A. Macijauskas Eurolygoje rinko 17,9 taško, žaidė finalo ketverte, ir vėliau sutarė dėl sutarties su Naujojo Orleano „Hornets“.
• M. Timinskas atstovaudamas „Žalgiriui“ Eurolygoje rinko 12,7 taško.
• D. Songaila Sakramento „Kings“ klube rinko 7,5 taško ir atkovodavo 4,2 kamuolio. Pasirašė naują sutartį su Čikagos „Bulls“.
• E. Žukauskas buvo vienas iš dešimties naudingiausių Eurolygos Top 16 etapo žaidėjų, Stambulo „Ulker“ klubui vidutiniškai pelnydavęs 11,3 taško ir atkovodavęs 7,3 kamuolio.
Tik priminsiu, kad po 12 metų, 2017-aisiais Lietuvos rinktinės kandidatų stovykloje nėra nei vieno Eurolygoje dviženklį taškų skaičių rinkusio žaidėjo.
Prieš 15 metų tokių keturių potencialiai auksinėje Lietuvos rinktinėje galėjusių žaisti vietas užėmė Vidas Ginevičius, Giedrius Gustas, Simonas Serapinas ir Darius Šilinskis. 2005 metais net ir be išvardinto penketo, Lietuvos rinktinė pralaimėjo tik kartą – prieš būsimus bronzos medalių laimėtojus prancūzus – ir užėmė penktąją vietą.
Po šešerių metų Lietuvoje vykęs 2011 metų Europos čempionatas tapo organizatorių ir FIBA, lietuvių ir visų krepšinio sirgalių išsipildžiusia svajone. Būtent Lietuvoje vyko čempionatas, kuriame dalyvavo daugiausiai žvaigždžių – net 70 proc.
Bet ir tie likę 30 proc. nebuvo tokie skaudūs atsižvelgiant į tai, kad vos trys NBA Top 150 neatvyko į čempionatą, o du iš jų – Beno Udrihas ir jau daugelį metų vasaras už aikštelės ribų leidęs Predragas Stojakovičius. Iki visiško utopinio turnyro trūko tik M. Gortato Lenkijos rinktinėje ir pajėgesnės Graikijos su Vassiliu Spanouliu ir Dimitriu Diamantidžiu.
Tai buvo paskutinis turnyras, kuriame susidūrė keturios ryškiausios XXI amžiaus NBA žvaigždės iš Europos, kurios ilgus metus buvo Ispanijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Rusijos krepšinio veidais: Pau Gasolis, Dirkas Nowitzki, Tony Parkeris ir Andrejus Kirilenko.
2011 metai taip pat pasižymėjo Europos krepšinio svajonių finalu. Ispanija ir Prancūzija be konkurencijos yra labiausiai dominuojančios jėgos Europos čempionatuose per pastaruosius dešimt metų. Kartu Ispanija ir Prancūzija per penkis čempionatus iškovojo keturis aukso medalius ir tik viename čempionate kartu nelipo ant prizininkų pakilos.
Jose Calderonas, Juanas Carlosas Navarro, Sergio Llullas, Rudy Fernandezas ir broliai Gasoliai prieš Tony Parkerį, Nando De Colo, Borisą Diaw, Nicolą Batumą ir Joakimą Noah.
Atsižvelgiant į vykstančią kartų kaitą, tokio kalibro dvikovos, kurią Kaune gyvai stebėjo 14,5 tūkstančių žmonių, Europai teks laukti ne kelerius metus, o greičiau dešimtmečius.
