Š. Vasiliauskas du sezonus atstovavo Sopoto „Trefl“ komandai, o praėjusiais metais Lenkijos čempionate per 30 rungtynių vidutiniškai pelnydavo po 11,6 taško ir atlikdavo po 2,2 rezultatyvaus perdavimo.
„Metais, praleistais Lenkijoje, esu patenkintas. Sukaupiau nemažai tiek gyvenimiškos, tiek žaidybinės patirties. Manau, kad kiekvienas žaidėjas turėtų paragauti legionieriaus duonos“, – įspūdžiais dalijosi krepšininkas.
Sugrįžti į gimtinę Š. Vasiliauską paskatino ne tik šeimos ilgesys, bet ir Prienų ekipos pasiūlytos sąlygos. Žaidėjas neslepia, kad „Vytauto“ komanda šiemet – tikrai ambicinga.
„Lietuvoje dabar yra labai daug vienodo pajėgumo komandų. Aišku, išskyrus grandus. Laukia ilgi metai, bet jeigu pavyks išvengti traumų ar netekčių, tai tikrai galime sugrįžti į ketveriukę“, – naujosios darbovietės potencialą įžvelgė Š. Vasiliauskas, pripažinęs, kad komandos rezultatai jam svarbesni nei asmeniniai.
Vilniaus „Lietuvos ryte“ savo progos neišnaudojęs Virginijus Šeškus sugrįžo į merdėjančią Prienų komandą ir ryžosi ją vėl prikelti skambioms pergalėms. Vienas jo norų buvo savo sudėtyje matyti ir Lenkijoje žibėjusį kaunietį.
Tiesa, prieš atvykdamas į Prienus, Š. Vasiliauskas apie emocionalų trenerį buvo ne itin geros nuomonės.
„Jis labai reiklus treneris: anksčiau rėkdavo ant visų iš eilės. Atrodė, kad visi su juo pykstasi, bet iki šiol nieko panašaus nepamačiau“, – atviravo žaidėjas.
Praėjusį pavasarį daugelis nustebo, kad Š. Vasiliauskui neatsirado vietos net išplėstiniame Jono Kazlausko kandidatų sąraše. 2014 metais Ispanijoje su rinktinės marškinėliais debiutavęs 187 cm ūgio įžaidėjas antro šanso nesulaukė.
„Panašų atvejį anksčiau turėjome su Vyteniu Čižausku. Su juo siejome daug vilčių, bet jos nepasiteisino. Lygiai taip pat daug vilčių dėjome į Š. Vasiliauską, tačiau nesulaukėme to, ko norėjome. Žinome, kokio lygio krepšininkas jis yra, kiek gali padėti. Mums reikia kažko daugiau, reikia suteikti šansą kitiems, kadangi problema įžaidėjo pozicijoje nėra išspręsta“, – tąkart savo sprendimą argumentavo J. Kazlauskas.
„Toks buvo trenerio sprendimas. Bet aš pats kaltas, nes prastai pasirodžiau pasaulio čempionate“, – savikritiškas buvo „Žalgirio“ mokyklos auklėtinis.
Pagal J. Kazlausko išankstinį planą Š. Vasiliauskas turėjo būti Manto Kalniečio pagalbininkas, tačiau viską sugriovė nelemta įžaidėjo trauma prieš pat pirmenybių startą. Taip Š. Vasiliauskas iš atsarginio tapo pagrindiniu komandos varikliu.
Vis tik ant jo pečių kritusios atsakomybės gynėjas neatlaikė – nors Lietuvos rinktinė ir pateko tarp keturių pajėgiausių pasaulio komandų, Š. Vasiliauskas čempionate per 9 minutes vidutiniškai rinkdavo tik po 2,2 taško ir po 1,2 rezultatyvaus perdavimo.
„Nieko neatsitiko. Tiesiog sužaidžiau taip, kaip sužaidžiau. O našta didelė krito, nes Lietuvoje yra ne trys, o šeši milijonai ekspertų – visi turi po dvigubą nuomonę. Dėl to atstovauti tokiai šaliai tikrai nėra pats lengviausias darbas. Bet komanda užėmė ketvirtą vietą, todėl nepavadinčiau tai kažkokia tragedija“.
„Sportinio pykčio ir motyvacijos žaidėjas visada turi turėti. Kitaip jam nebūtų ką veikti krepšinyje. Tikrai noriu įrodyti tiek sau, tiek kitiems, kad mane nurašė per anksti“, – rankų nenuleido ir apie norą sugrįžti į nacionalinę komandą prabilo Š. Vasiliauskas.
Ir bent jau pirmą žingsnį šio tikslo link krepšininkas jau žengė: jis ne tik grįžo į Lietuvą, kur bus geriau matomas rinktinės trenerių, bet ir sėkmingu žaidimu startavo LKL čempionate. Į „Lietkabelio“ krepšį Prienų ekipos naujokas įsūdė net 24, o į „Žalgirio“ – 12 taškų.
