Iki Lietuvos rinktinės stovyklos Palangoje buvo likusi vos diena, o aš dar laksčiau aikštelėje Italijos lygoje. Sekmadienį, lapkričio 20-tą dieną, mače su „Brescia“ surinkau 17 taškų, o pasibaigus rungtynėms sėdau į lėktuvą skrendantį į Lietuvą. Tokie jau buvo bilietai.
Jau kitą dieną į „Vanagupės“ viešbutį Palangoje atvykau pats pirmas. Juk tai buvo mano pirmas kartas rinktinės stovykloje. Norėjau kuo greičiau atvažiuoti, pamatyti ir sužinoti, kas čia vyksta.
Dar anksčiau, kai po truputį darėsi aišku, kad per FIBA langus negalės žaisti Eurolygos, NBA žaidėjai, turėjau minčių, kad būsiu įrašytas bent jau į išplėstinį kandidatų sąrašą. Tikėjausi to, nes žinojau, kad Italijoje gaunu žaidybinio laiko, turiu neblogą sezoną ir jaučiau, kad mane stebės.
Lapkričio pradžioje buvo paskelbtas išplėstinis sąrašas, kuriame aš atsidūriau. Nors treneris man ir neskambino, su juo iki tol neteko kalbėti, bet tikėjausi, kad pavyks pakliūti jau ir į galutinę sudėtį.
Aš visąlaik svajojau žaisti už Lietuvos rinktinę.
Kai treneris D. Adomaitis paskelbė galutinę sudėtį, buvau namuose Italijoje ir šią naujieną tiesiog pamačiau internete. Buvo žiauriai smagu.
Pats per daug nesigyriau, bet žmonės viską mato patys. Sulaukiau tikrai daug sveikinimų – iš draugų, giminių, draugės draugų, tėvų draugų... Bet maloniausi man buvo mano paties tėvų sveikinimai. Jie tą pačią dieną pasakė, kad labai manimi didžiuojasi.
Man tai yra labai svarbu. Juk aš labiausiai ir stengiuosi dėl savo tėvų. Jie atidavė viską, ką turėjo, kai dar buvau vaikas. Mama ir tėtis 7-erius metus mane vežiodavo pirmyn į Kauną ir atgal 70 kilometrų, kad galėčiau dalyvauti treniruotėse. Mama dėl to niekada negalėjo dirbti ir neturėjo darbo dėl manęs.
Žinoma, palinkėjimų sulaukiau ir iš savo klubo. Neturėjau jokių problemų dėl išvykimo. Aš pats su jais to nederinau, daugiausiai kalbėjo agentas ir krepšinio federacija, bet žinojau, kad viskas yra gerai, nes pertrauka buvo tiek Italijos lygoje, tiek Čempionų lygoje.
Iš mūsų komandos dar du žaidėjai išvyko į rinktines. Vienas į Slovakijos, kitas – Lenkijos.
Prieš išvykstant klubas palinkėjo man sėkmės, džiaugėsi, kad garsinu komandos vardą. Aišku, kad ekipai tai irgi naudinga, nes gali didžiuotis ir sakyti, kad turi tokius žaidėjus, kurie žaidžia nacionalinėse rinktinėse.
Taigi, tą pirmadienį atvykę į viešbutį laukiau, kol atvažiuos kiti ir galėsiu su jais susipažinti. Iš anksčiau pažinojau tik Lauryną Birutį, nes esame žaidę kartu.
Taip pat yra tekę keliais žodžiais persimesti su „Neptūno“ žaidėjais, kai prieš juos žaidėme Čempionų lygoje, bet su niekuo iš rinktinės už aikštelės ribų tikrai nebuvau bendravęs.
Prisipažinsiu, buvo labai nejauku. Man tik 19 metų, jauniausias rinktinės narys. Tokiu atveju net nežinai, ar sveikintis, ar prisistatyti, ar ne. Bet kadangi kiti žaidėjai žinojo, kad esu jauniausias, tai priėjo patys.
Prisimenu, kad priėjo ir Kšyštofas Lavrinovičius, susipažinome, jis pasakė, kad labai malonu mane matyti ir esu Lietuvos ateitis. Jam 38 metai, man 19 metų, bet kreipiausi į jį „tu“. Būtų kažkaip keista į savo komandos draugą kreiptis „jūs“.
Visi rinktinėje tikrai yra paprasti žmonės.
Kai tik prasidėjo treniruotės, aiškiai pajutau, kad esu nacionalinėje komandoje. Negaliu pasakyti, kad treniruočių pobūdis buvo kažkoks kitoks nei klubuose, bet visi buvo labai atsidavę, viskas vyko sklandžiai.
Žaidėjai buvo patyrę ir jautėsi didelis profesionalumas. Tai skirtinga patirtis nuo tos, kurią turėjau klubuose.
Komandos veteranai, aišku, buvo tie, kurie turėjo daugiausiai patarimų. Brolis buvo kapitonas, jam priklausė pirmas žodis, visiems patardavo.
Tačiau aš sakyčiau, kad, ko gero, garsiausias buvo Seibutis tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Jis labai padėjo jaunesniems žaidėjams, buvo tikras komandos lyderis šiuo klausimu.
Per treniruotes tikrai būdavo momentų, kai man pritrūkdavo drąsos. Pavyzdžiui, klube tam tikrose situacijose būčiau išsimetęs tritaškį ar prasiveržęs, o rinktinėje nedrąsu – kamuolį nusimesdavau, nes nenorėdavau pridirbti ko nors blogo. Tokiais atvejais Seibutis visada ateidavo, padrąsindavo ir sakydavo: „Žaisk kaip klube, nebijok“.
Bet tos baimės buvo. Juk pirmas kartas, esi pats jauniausias. Tikrai buvo, kad ne visada nori atsakomybę prisiimti, nenori būti išsišokėlis.
Ir tai rinktinėje man buvo viena pagrindinių pamokų. Supratau, kad turiu būti drąsesnis, nes kitaip net negaliu parodyti savojo žaidimo.
Deja, nė vienos rungtynėms registruotas nebuvau. Nežinau tikslių priežasčių, kodėl taip buvo nuspręsta, bet treneris akcentavo, kad svarbiausia, jog tiek aš, tiek Laurynas Birutis esame rinktinėje, kad pamatysime, kaip viskas vyksta ir kad nori mus kuo greičiau įtraukti į rinktinės sistemą.
Jaučiau D. Adomaičio palaikymą. Jis įdomus treneris, turintis patirties, pats yra žaidęs Lietuvos rinktinėje. Domėjosi ir tuo, kaip man sekasi Italijoje. Net nežinau, kiek tiksliai turėjome treniruočių, tikrai nedaug, bet jos atnešė labai daug naudos.
Prieš išvažiuojant atgal į Italiją jokių pažadų iš trenerio negavau. Nežinau, ar būsiu kviečiamas ir per kitus FIBA langus, bet aš to lauksiu. Visgi, suprantu, kad yra daug jaunų žaidėjų ir bet kuris iš jų gali būti pakviestas.
Iki pasaulio čempionato – dar daug laiko. Bet aš norėčiau ten būti ir stengsiuosi įrodyti, kad esu to vertas. Noriu būti geriausias žaidėjas, koks tik galiu būti, o Lietuvos rinktinė – man prioritetas. Visada svajojau joje žaisti.
Tačiau dabar mano visos mintys – apie sezoną Italijoje. Kol kas galvoju apie tai, kaip sėkmingai jį užbaigti. Klubui nėra iškelta kažkokių konkrečių tikslų, mes esame jauniausia komanda Italijos lygos istorijoje ir komandos vadovas tai supranta. Potencialo turime ir akivaizdu, kad Italijos lygoje norėtume patekti į atkrintamąsias, o Čempionų lygoje – į kitą etapą.
Tokie dabar mano tikslai, o atėjus laikui galvoje ir vėl kirbės mintis apie tai, kaip noriu žaisti už Lietuvą.
