Kalbėdami apie laiką, kada pamėgo ėjimą, tiek Sandra, tiek Darius tikina, kad tai mėgsta daryti jau nuo seno.
„Ėjimas neatsirado vakar. Nuo mokyklos laikų tą dariau siekdamas sustiprėti. Per kūno kultūros pamokas ne visur būdavau pirmas, tad tai skatino stengtis, stiebtis į priekį. Ilgainiui pamačiau, kad man tas patinka. Vėliau turėjau tikslų ruoštis bėgimui maratone, todėl kasdien nemažai judėdavau.
Tokie vieši žygiai atsirado paskui. Išsikėliau sau iššūkį ir pasiūliau Sandrai, nes mačiau, jog ji aktyviai leidžia laiką. Taip ir prasidėjo mūsų ėjimų istorija“, – pasakoja D. Kindurys.
„Eiti ir aš mėgstu nuo seniai, tik anksčiau nebūdavo tokie drastiški skaičiai, kaip dabar, bet kasdien nueidavau po 10 tūkst. žingsnių. Visgi esu visuomenės sveikatos specialistė, skatinu žmones judėti, būti fiziškai aktyviais“, – sako S. Kapeliorienė.
Matant tokius jų įveikiamus atstumus, daugeliui gali kilti klausimas – kam iš viso to reikia? Į tai Darius atsako užtikrintai – pirmiausia jis nenori pasenti.
„Žmogus yra kaip vanduo – jei užsistovi, pradeda rūgti. Turiu pažįstamų, kuriems šiek tiek daugiau nei 20 metų, ir jie jaučiasi kaip pensininkai – visur skauda, nieko nenori, yra apatiški. Kad senatvė ateitų kuo vėliau, reikia tokių iššūkių kuo dažniau“, – įsitikinęs D. Kindurys.
„Visi žino, kad per dieną reikia nueiti 10 tūkst. žingsnių ir stengiasi tą įvykdyti. Bet jeigu žinotum, jog pagal sveikatos organizacijos rekomendacijas reikia nužygiuoti 15 tūkst. žingsnių – tiek ir eitum, – aiškina S. Kapeliorienė. – Man pačiai 10 tūkst. žingsnių yra nebeįdomu – aš ir šiaip tiek surenku. Dabar norisi didesnių skaičių.“
Sandros teigimu, žiūrint iš sveikatos prizmės, yra rekomenduojama per savaitę ne tik lengvai pasivaikščioti, bet ir porą kartų padaryti tą intensyviau.
„Vis dėlto kiekvienas yra labai skirtingas – užsiimant fizine veikla, širdies ritmas turi pasiekti tam tikrą ribą, tačiau ji visiems yra individuali. Žinoma, nereikia kasdien imtis milžiniškų atstumų be jokio specialaus pasiruošimo. Turite paanalizuoti savo kūną, pasižiūrėti, ar tikrai galima tą daryti. Gali širdis pradėti duoti kokius ženklus, sąnariai imti skaudėti“, – įspėja S. Kapeliorienė.
Prabilusi apie pasirengimą tokiems ilgiems žygiams, Sandra sako, kad daugiau pasiruošimo reikėjo pirmam ėjimui, kai buvo įveikta beveik 90 km.
„Man tai buvo pirmas intensyvesnis žygis, todėl ruošiausi daugiau. Antram ėjimui viskas pavyko savaime. Pavyzdžiui, prieš tai leidome laiką prie jūros, tad tikrai jį išnaudojau kitaip nei anksčiau – vaikščiodavau po pušyną, pajūriu, nes žinojau, kad laukia didesnis žygis. Nebuvo taip, jog ai, šiandien pailsėsiu“, – tikina S. Kapeliorienė.
„Aš pirmam žygiui irgi skyriau daugiau pasirengimo, bet šiaip judu kasdien – vidutiniškai nueinu po 20–25 tūkst. žingsnių. Kai palaikai formą, nereikia itin daug ruoštis tokiam iššūkiui, – kalba D. Kindurys. – Kitus žmones visada įspėju, kad jie įsivertintų savo sveikatą. Be to, galima priimti tokį išbandymą, bet juk nebūtina įveikti viso atstumo – nereikia šokti aukščiau bambos.
Paskutinėje kelionėje buvo žmogus, kuris nuėjo apie 63 km – jam tai jau pasiekimas, nes anksčiau buvo įveikęs mažiau. Viską reikia daryti su protu, kad nepakenktum sau.“
Per pirmą žygį jiedu ėjo tik dviese, o štai antrajame prisijungė dar trys žmonės. Šį kartą grupelė keliavo maršrutu nuo Kauno pilies iki Kernavės, per kurį teko įveikti 131 tūkst. žingsnių.
„Kernavė yra istorinė vieta, – aiškindamas tokio kelio pasirinkimą sako D. Kindurys. – Pirmas žygis buvo palei upę, o antrajam irgi norėjau panašaus maršruto. Orientavausi, kad būtų vaizdingų vietovių – ne tik, jog prabėgtume, bet ir ką nors pamatytume.
Anksčiau nemažai metų gyvenau Anglijoje, tad buvau išsikėlęs tikslą, kad grįžęs pakeliausiu po Lietuvą. Mes galvojame, jog viską puikiai žinome, bet turiu pažįstamų, kurie toliau savo mikrorajono nėra buvę.“
„Be to, pamatai ne tik gražių vaizdų, bet ir sutinki žmonių, kurie yra kitokie. Pavyzdžiui, per pirmą žygį turėjome, kur nusipirkti vandens, o per antrą tokios galimybės nebuvo, todėl ėjome pas vietinius gyventojus, prašėme jų pagalbos. Jie palydėdavo iki šaltinių, vis klausdavo, kur nakvosime, o mums miego nebuvo – turėjome tik 24 valandas“, – šypsosi S. Kapeliorienė.
Nors jiedu kasdien nemažai juda, per tokius žygius pasitaikė lūžio akimirkų, kai rodėsi, kad toliau eiti nebegali. Sandra pripažįsta, jog taip abu kartus nutiko maždaug 13-ą valandą – per kelionės vidurį.
„Visgi 14-ą ėjimo valandą atsigavau, atrodo, vėl sparnai išaugo. Bet iš tikrųjų buvo sunku, nes nepagalvojau, kad, pavyzdžiui, ant kojų formuosis pūslės. Tai buvo tokia pirma ir skausminga patirtis. Kai jos ėmė sproginėti, atsirado dar didesnis skausmas. Raumenų ar nugaros neskaudėjo, tačiau psichologiškai buvo sudėtinga.
Be to, pirmame žygyje buvo daugiau emocijų, per kūną ėjo šiurpuliukai. Antras ėjimas buvo kitoks – galbūt užaugo storesnė oda, viską mačiau kitaip“, – pasakoja S. Kapeliorienė.
„Man pačiam pirmas žygis buvo pakankamai lengvas. Kojos nepavedė, tačiau po kiekvieno tokio iššūkio jauti, kad įveikei kažką didelio. Antras ėjimas buvo sunkesnis. Reikėjo susitarti su savimi, o ir karštis buvo alinantis – dieną temperatūra siekė 31 laipsnį, jutiminė buvo kur kas didesnė. Ant pečių dar nešiausi 15 kg sveriančią kuprinę, kurią tempiau 100 km.
Bet susikaupi, mintyse pamedituoji, pasikalbi su savimi ir viskas gerai“, – prisimena D. Kindurys.
Eidami Sandra su Dariumi darydavo ir pertraukėles, per kurias sustodavo atsipūsti, užkąsti. Pagrindinis jų maistas buvo avokadai, duona, tunas, baltyminiai batonėliai.
„Antrame žygyje karštis darė savo. Gėrėme vandenį, reikėjo gauti elektrolitų, nes prakaitavome, drabužiai buvo tokie šlapi, jog galėjome gręžti. Sustojimai būdavo labiau pagal pajautimą – jeigu vienas pasako, kad jau formuojasi pūslės, būtinai stodavome, palaukdavome, nes vėliau galėdavo būti dar blogiau.
Kai jau matėme, jog laiko vis mažėja, nebelaukėme kitų – jei kas užsimanydavo į tualetą, mes eidavome toliau, o jis pasivydavo“, – pasakoja S. Kapeliorienė.
„Karštis tikrai darė poveikį – norėjosi ne valgyti, o tiesiog gerti. Valgiau, nes reikėjo gauti medžiagų, kad nenusilpčiau, bet vandens išgėriau apie 13 litrų“, – sako D. Kindurys.
Sandra ir Darius visas 24 žygio valandas išbuvo be miego. Nors tai skamba kaip dar vienas iššūkis, jiedu tikina, kad miegas visai neėmė.
„Nors buvo žmonių, kurie sakė, kad jau limpa akys, – šypsosi S. Kapeliorienė. – Pirmą žygį pradėjome 4 valandą ryto, tai turėjome daugiau energijos, tekėjo saulė, buvo gražu – per kelias valandas daug nuėjome, net patys nepajautėme. Dabar buvo sudėtingiau, išėjome vidurnaktį, kas reiškia, jog jau prieš tai dieną kažkiek vaikščiojome.“
„Aš atsikėliau ryte, galvojau, prieš žygį dar nusnausiu, bet buvo tiek darbų ir rūpesčių, kad, žiūriu, jau reikia eiti“, – priduria D. Kindurys.
Anot Dariaus, tokie žygiai yra skirti lavinti ištvermę, discipliną, o tai, ką išsiugdo per kelionę, padeda ir kasdieniame gyvenime.
„Jei man kas nors anksčiau būtų pasiūlęs nueiti 100 km, būčiau pagalvojęs, kad juokauja. O dabar man pačiam keista, kai kitiems tai atrodo didelis atstumas – juk tai tik skaičiai. Be to, nieko nėra neįveikiamo – jeigu padarė vienas, gali ir kitas“, – mano D. Kindurys.
„Po pirmo žygio man atsivėrė visos čiakros, kurios tik galėjo, – juokiasi Sandra. – Atrodo, viską gali imti iš gyvenimo. Grįžau šviesia galva, daug dalykų susiėjo, užsidėjo taškai ant „i“. Antras žygis buvo sunkesnis psichologiškai, o ir emocijų po jo buvo mažiau.“
Darius patikina, kad tai tikrai nebuvo paskutinis jų didelis žygis – tokių laukia ir ateityje.
„Turime planų, tik nenoriu atskleisti, nes bus nebeįdomu. Bet tikrai žygiuosime. Vienas žygis galbūt pateks ir į Gineso rekordus“, – išduoda D. Kindurys.
