Lietuvos kurortas, kuriame gera ištisus metus: poilsiautojus vilioja pasakiška gamta, pramogos bei puikus maistas

Garsių poetų gimtinė, kurioje kiekvienam smagu atsipūsti, pramogų ir atradimų siūlo ne tik vasarą, bet ir žiemą. Anykščiai – tai vieta, kur rasite ir aukščiausią Lietuvos bažnyčią, ir kelionę po knygų eilutes. Be to, čia laukia ir SPA malonumai bei puikus maistas. Kviesdami į Anykščius parko darbuotojai sako, kad vienos dienos tikrai bus per mažai.

Atvykus į Anykščius rekomenduojama visų pirma užsukti į regioninio parko direkciją, kur maloniai patars, kaip geriausiai praleisti poilsio laiką pagal kiekvieno poreikius ir norus.

Skaidrė Lakačauskienė, Anykščių regioninio parko visuomenės informavimo specialistė, pasakoja, kad ar vasarą, ar žiemą, šį Antano Baranausko apdainuotą kraštą verta aplankyti ir stebėti apylinkes iš paukščio skrydžio. Tiems, kurie labiau mėgsta dairytis po miestą, skirtas apžvalgos bokštas, esantis aukščiausioje Lietuvos bažnyčioje. Dar vienas apžvalgos bokštas – prie Rubikių ežero, iš jo atsiveria vaizdas iš paukščio skrydžio. Visa tai jungia ir pėsčiųjų takai.

„Takas prasideda nuo miesto pabaigos, eina per Anykščių šilelį, galite pėstute nukeliauti iki Lajų atžvalgos tako, Puntuko akmens. Tai Šventosios pažintinis takas. Galima persikelti per Šventosios upę lynų tiltu ir nueiti pasivaikščioti į kitą kranto pusę. Ar takas sudėtingas? Priklauso nuo žmogaus fizinių galimybių. Beje, reikia nepamiršti, kad žiemą oro sąlygos gali keistis“, – pašnekovė įspėja pasirūpinti tinkama avalyne ir apranga.

Dviračių entuziastai taip pat ras ne vieną puikų taką, kuris veda nuostabiais gamtovaizdžiais.

„Turime nemažai maršrutų. Žiemą gali būti sudėtingiau, nors pagrindiniai takai valomi. Nuo Medžių lajų tako dviračiu galite pasiekti Arklio muziejų. Tai apie penkiolikos kilometrų maršrutas. Kaip minėjau, per Šventosios upę yra lynų tiltas, ir į kitą pusę, jau link Karalienės liūno, galima važiuoti dviračiu. Toliau, dešiniajame upės krante, – dar nesujungta atkarpa. Ateityje planuojama sujungti tas atkarpas ir tada jau bus didysis dviračių žiedas“, – pasakoja S. Lakačauskienė.

Keliaujant, be abejo, norisi ir skaniai pavalgyti – pažinti kraštą ne tik gėrintis vaizdais, pramogaujant, bet ir ragaujant skanų maistą. Anykščių regioninio parko lankytojų centre vietą galima išsirinkti ne tik pagal žodinę informaciją, bet ir apžiūrėjus nuotraukas.

„Žmonės, atvykę ne pirmą kartą, sako, kad matė tą ir tą, bet kai apžiūri šią ekspoziciją, nustemba: oi, kiek dar daug yra ką pamatyti, – atvirauja S. Lakačauskienė ir parodo ausines, – galite ne tik skaityti, žiūrėti, bet ir klausyti. – Yra trys mygtukai – legendos, padavimai, yra netgi originali Anykščių šilelio giesmė. Dar – visas legendų stalelis. Atvyksta ir šeimų su vaikais: kiekvienas randa, ką veikti. Vaikams čia yra ir animuotų legendų, filmukų; suaugę irgi žiūri susidomėję.“

S. Lakačauskienė nusijuokia, kad čia užsukusiems svečiams viešnagė kartais tampa ilgesnė, mat atėję prisipažįsta: vienos ar poros dienų reikia vien visoms istorijoms apžiūrėti ir išklausyti. O knygų mėgėjams išeiti dar sunkiau – Lankytojų centre yra paskirtas kampelis rašytojams. Šalia stilizuotos knygų spintos laukia pasakojimai apie rašytojų gyvenimą, kūrinius.

„Priskaičiuojama apie 80 rašytojų, poetų, kurie yra kilę iš šio krašto ar kurį nors gyvenimo laikotarpį čia gyvenę, kūrę, rašę, tai turime tikrai nemažą literatūrinį palikimą“, – įvardija S. Lakačauskienė.

Anykščių regioninio parko lankytojų centras taip pat turi savo istoriją – pastatas XIX a. buvo pastatytas kaip parapinė mokykla, čia mokėsi ir Antanas Vienuolis, ir Jonas Biliūnas. Lankytojai tokiame pat suole gali pasėdėti, nusifotografuoti. Būna, kad ateina vyresnio amžiaus žmonės ir sako: oi, aš dar tokiame suole sėdėjau“, – pasakoja parko darbuotoja.

Anykščių bažnyčia išties verta dėmesio – ji pripažinta aukščiausia Lietuvoje, o jos bokštai siekia net 79 metrus. Kone pačioje bokštų viršūnėje įrengta apžvalgos aikštelė – galima apžvelgti kone visą miestą.

Gamtos mylėtojus kviečiantis Lajų takas medžių viršūnėmis kyla iki 21 metro. Tako gale – 34 metrų

bokštas, to išties pakanka, kad atsivertų nuostabi panorama. Pasivaikščioti atvykusius žmones lydi ir apie šį mišką sukurtos poemos eilutės. Kur kas mažiau lankytojų žiemą takui suteikia daugiau paslaptingumo ir apgaubia ramybe. O šalia tako – dar gana nauja ekspozicija: 2019 metais sukurtas informacijos centras per karantiną taip ir nebuvo atvertas, tačiau dabar jau laukia smalsių lankytojų.

Informacijos centre rasite interaktyvų žaidimą – po lapais paslėpti kūriniai, augalų aprašymai bei daug įdomių faktų.

Čia pat pailsėti galima kavinukėje, kur išalkusių laukia įvairūs užkandžiai, kava ir kiti gėrimai. Šalia – dviračių ir pėsčiųjų takas, vedantis per upę. Lynų tiltas taip pat pastatytas gana neseniai, jį perėję šešių kilometrų take pamatysite daugybę įdomybių. Pasiklysti neleis gausybė informacinių lentelių, tad geras laikas be pavojaus nuklysti – garantuotas.