Žydiška kultūra
Antrojo pasaulinio karo metais Molėtai labai stipriai nukentėjo ir didžioji dalis buvo nušluota nuo žemės paviršiaus, tačiau išlikusių senųjų pastatų vis dar yra.
Pasak gidės Anželikos Laužikienės, XIX a. ir XX a. pradžioje dauguma Molėtų gyventojų buvo žydai. 1897 m. jie sudarė keturis penktadalius miestelio gyventojų ir beveik visa prekyba buvo žydų rankose.
Iki šių dienų Molėtų centre yra išlikęs raudonų plytų pastatas, vietinių „raudonais mūrais“ vadinamas. Tarpukario laikotarpiu čia buvę žydų prekybiniai pastatai. Tai vienas iš nedaugelio išlikusių autentiškų pastatų po Molėtus siaubusių gaisrų ar karų.
„Senoviškumą išduoda tik raudonos plytos, o pats pastatas turi ir gražią, ir liūdną istorijas. Kadaise čia buvo didžiulė aikštė, kur vykdavo turgūs, stovėjo įvairūs mediniai prekybiniai pastatai. Tuomet Molėtų valsčius nusprendė, kad negražius medinukus reikia nugriauti.
Taip dalis savininkų įsižeidę net iš Molėtų išvyko – emigravo į Pietų Afrikos Respubliką ar net Ameriką. Kiti, kurie liko, pasistatė ilgą ir siaurą parduotuvių pastatą – pirmuosiuose aukštuose buvo parduotuvės, o aukščiau gyveno patys savininkai“, – pasakojo A. Laužikienė.
Anot jos, visgi pasisekė labiau tiems, kurie išvažiavo, nes Antrojo pasaulinio karo metu beveik visi žydai buvo sušaudyti. Išsigelbėjo tik nedaugelis. Po karo Molėtai, galima sakyti, liko visai tušti.
Raudonų plytų pastato funkcijos išliko iki šiol – čia ir dabar įsikūrusios parduotuvėlės. Pastatas driekiasi šalia pagrindinės miesto gatvės – anksčiau čia vedė kelias iš Vilniaus į Rygą, tad ir prekybininkams gerai sekėsi. Pastatas įdomus ir „siauriausia gatvele“ – praėjimu, kuriame dabar nedidelė galerija.
Netoliese esančioje Molėtų centrinėje aikštėje stūkso prieš kelis metus pastatyta skulptūra Lietuvos laisvės kovotojams, o šalimais galima pasigrožėti įvairių menininkų darbų lauko ekspozicija iš molio.
„Moliniai darbai eksponuojami neatsitiktinai, nes viena iš versijų, kaip atsirado Molėtų pavadinimas, yra ta, kad čia buvę daug molio“, – sakė gidė.
Klestėjo tarpukariu
Šalia lauko ekspozicijos esančiame pastate buvo įkurtas ir pirmasis Molėtų kino teatras.
„Tarpukario Molėtuose klestėjo kultūra, vyko daug renginių, o ir parduotuvių buvo tokių, kokių dabar neturime. Pavyzdžiui, dabar čia nerasite audinių parduotuvės, o tarpukariu prekiauta netgi atgabentais iš Anglijos. Buvo atskira ir kepyklėlė, kur ne tik duonos, bet ir beigelių buvo galima nusipirkti.
Vietiniai vadindavo ją tiesiog „baronkine“. Netrūko Molėtuose ir restoranų, kavinių, arbatinių. Tik neišliko žinių, ką juose buvo galima užsisakyti.
Molėtų daugiakultūriškumą liudija šalia savivaldybės aikštės ant namo sienos matomas šiuolaikinis grafičio piešinys pagal tikrą nuotrauką, kurioje vaizduojamas ant suolo sėdintis žydų tautybės vyras ir tarsi žiūrintis, kas čia įdomaus miesto centre vyksta. Šis piešinys yra projekto „Sienos prisimena“ dalis“, – sakė A. Laužikienė.
Molėtuose buvo net keturios medinės sinagogos, o dabar tai liudija tik pastatytas paminklas. Deja, nei viena iš sinagogų iki šių dienų neišliko. Netoliese buvo ir senosios žydų kapinės, kurių taip pat neliko. Naujosios žydų kapinės nesunaikintos bei pažymėtos, bet dingę daugelis antkapinių paminklų.
Artimiausią išlikusią sinagogą galima pamatyti Alantos miestelyje, kuri yra viena iš nedaugelio išlikusių medinių sinagogų Lietuvoje.
Einat link bažnyčios, tarp naujų pastatų matomi du mūriniai raudonų plytų pastatai, kurie taip pat išduoda, kad tai tarpukario statybos namai – su aukštomis durimis ir laiptukais į centrinę gatvę. Kadaise čia buvo Ruvelio Videckio kirpykla ir barzdaskutykla. Kitame buvo Bazelio Levino parduotuvė, kurioje prekiauta vaisiais – daugiausia obuoliais, o ne sezono metu čia vėlgi būdavo parduodami audiniai.
Daugelis stebisi, kodėl tarpukariu prekyba daugiausia užsiėmė vien žydai. Juk ir kitiems to daryti niekas nedraudė, tačiau kadaise vyravo tokia nuostata, jog prekiauti yra nedora. Kad doras lietuvis turi užsiimti žemės ūkiu, o prekyba – sukčių verslas. Tačiau kai prireikdavo kokios prekės, būtent pas tuos pačius žydų tautybės prekybininkus daugiausia ir eidavo visi jų ieškoti. Nes mokėjo jie prekiauti ir su žmonėmis bendrauti. Vietinių nuomonė po kurio laiko pasikeitė ir vis daugiau lietuvių taip pat įsitraukė į prekybos verslą.
Atstatyti bokštai
Ilgą laiką nebuvus Molėtuose, nustebino ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia – čia visai neseniai atstatyti bokštai, kurie taip pat buvo sugriauti per karą. Nors jie ir atstatyti, bet visai kitokie.
„Dabar bokštus matome būtent tokius, kokie buvo iki Antrojo pasaulinio karo. Jie atkurti pagal nuotraukas“, – sakė A. Laužikienė.
Pasak gidės, Molėtai pirmą kartą paminėti 1387 metais – tais pačiais metais, kaip ir pakrikštyta Lietuva. Vilniaus vyskupui krikšto proga Jogaila padovanojo Taurapilio pilį ir apylinkes, Labanoro bei Molėtų kaimus.
Populiaru tarp asmenukių mėgėjų
Molėtuose tyvuliuoja du vienas su kitu susijungiantys ežerai. Čia patogu ne tik pasivaikščioti ar pagulėti paplūdimyje, bet ir apžiūrėti skulptūrų parką.
„Šalia Pastovio ežero po atviru dangumi eksponuojami įvairūs šiuolaikiniai menininkų darbai. Kai kurios skulptūros tapo mėgiamos nuomonės formuotojų – visi ateina asmenukių pasidaryti. Tuo pačiu ir pakrante pasivaikšto“, – pasakojo gidė.
Molėtų rajone yra apie 300 ežerų. Dabar tai laikome privalumu, o XIX a. pabaigoje ežerai nebuvo didelė vertybė.
„Kadaise buvo net rašoma, kad Molėtuose yra akmenų – nors užsimušk, vandens – nors prigerk, o duonos pelnyt nėr iš ko. Šiais laikais, žinoma, viskas apsivertė ir ežerai tapo vertybe bei vienu iš traukos centrų“, – sakė A. Laužikienė.
Įdomus pastebėjimas – Molėtuose viską galima pasiekti pėstute, net šviesoforas yra tik vienas, ir tas pėstiesiems.
